Moterys

L'OFFICIEL redaktore tapusi T.Vaškevičiūtė: tai puikias emocijas suteikęs projektas

„Tai vienas geriausių emocijų praėjusiais metais man suteikusių projektų, filmo kūrimo procesas buvo be galo smagus, o darbas su komanda natūraliai kėlė džiaugsmą“, - taip apie naują filmą „Ko nežino vyrai“, kuriame vaidino žurnalo „L'Officiel“ redaktorę Ievą, atsiliepia aktorė Toma Vaškevičiūtė.
Reading time 16 minutes
Toma Vaškevičiūtė, Shot by Lukas nuotr.

„Visai nesvarbu, kaip nugyvensi savo gyvenimą, svarbu, kad turėtum ką apie jį papasakoti“ – tokį mamos patarimą dar mokydamasi mokykloje išgirdo aktorė Toma Vaškevičiūtė. Teatro scenoje ir televizijos ekrane dramatiškais bei komiškais vaidmenimis užburiančiai aktorei kartais pačiai tenka išgyventi filmo scenarijui prilygstančias situacijas, tad jau dabar atrodo, jog mamos duotas patarimas buvo pranašiškas.

 

Esi minėjusi, kad būti aktore reikia turėti daug drąsos. Esi drąsi iš prigimties, o gal drąsą išsiugdei?

 

Kai buvau vaikas, o vėliau ir paauglė, baimės jausmo beveik nepažinojau. Viskas buvo lyg smagus žaidimas, o pasaulis atrodė tarsi po kojomis. Visgi, kai randasi tikslų, pavyzdžiui, troškimas tapti konkrečios srities profesionalu, atsiranda atsakomybės jausmas ir perfekcionizmas. Baimė, o kartu ir drąsos poreikis ateina iš labai paprasto ir žmogiško jausmo – noro būti mylimam, suprastam ir sėkmingam. Teatre su žiūrovu susitinki gyvai, tvyranti energija tampa magišku reiškiniu. Tai meninis aktas, galiojantis čia ir dabar, tik tą vieną vakarą, o tai įpareigoja.

 

Paradoksalu, kad man visada sekdavosi pasiekti gerų rezultatų, bet tiesa ta, kad anksčiau turėjau didžiulę scenos baimę, kuri vieną dieną ėmė ir išnyko. Prisimenu, kad būtent tą dieną baimę pakeitė ramybė, smalsumas ir azartas. Su šia būsena gyvenu jau penkerius metus ir galiu drąsiai pasakyti, kad scenoje man gera. Pati ieškodama atsakymo, kodėl taip nutiko, priėjau prie išvados, kad nepaisant sukauptos patirties, kuri, žinoma, padėjo prisijaukinti drąsą, man iš esmės labiau nei scena pradėjo rūpėti mano pačios gyvenimas. Nustojau rūpintis aplinkinių žmonių nuomone ir išsižadėjau giliai slypinčio noro visiems patikti, įtikti.

 

Sėkmę aktoriaus profesijoje lemia talentas ar įdėtas darbas – į kurią pusę stotum?

 

Manau, abu šie aspektai labai svarbūs. Juk net ir talentingam žmogui ne visuomet sekasi, o norint perprasti aktorystę būtina įdėti daug pastangų. Taip pat reikia turėti tam tikras žmogiškas duotybes, tokias kaip lankstumas ir imlumas. Kalbėdama konkrečiai apie save pripažinčiau, kad mano atveju daugiau lėmė įdėtas darbas, smalsumas ir valia, o ne įgimtas talentas.

 

Esi sukūrusi daugybę itin skirtingų vaidmenų teatro scenoje ir televizijos ekranuose. 2010 metais pelnei Auksinį scenos kryžių kaip geriausia dramos aktorė, o per keletą metų įkūnijai ir visai komiškus vaidmenis. Kaip tau pavyksta išlaikyti universalumą ir, prisitaikant prie vaidmens, ištransliuoti skirtingus moterų gyvenimus?

 

 

Kiekvienas pasiruošimo procesas labai individualus, o didelę įtaką padaro ir visos komandos darbas. Žinoma, daug laiko užima savarankiškas pasiruošimas. Pati visuomet piešiu savo herojų eskizus, pildau užrašus, apie juos fantazuoju. Ypač daug savarankiškai dirbu įkūnydama „sunkiasvorius“ personažus, turinčius stiprų emocinį krūvį. Aktorius turi sugebėti parodyti įvairias spalvas, atskleisti dramatišką herojaus pusę ar suprantamai perteikti komišką personažą.

 

Pati labai vertinu komiškus vaidmenis, kuriuos galiu padovanoti publikai, o ir pats humoro jausmas man yra itin svarbus bruožas net tik scenoje, bet ir realiame gyvenime. Labai vertinu gerą humoro jausmą, kuris man labai svarbus net ir įsimylint. Juk pasaulyje daug skausmo, kurį norisi atsverti.

1604912326625048 lll 1746 3
Toma Vaškevičiūtė, Shot by Lukas nuotr.

Humoro netrūks ir naujame filme „Ko nežino vyrai“, kuriame įkūnijai „LOfficiel“ žurnalo redaktorę Ievą. Kokie ryškiausi tavo prisiminimai iš filmavo aikštelės?

 

Filmo kūrimo procesas buvo be galo smagus, o darbas su komanda natūraliai kėlė džiaugsmą. Tai vienas geriausių emocijų praėjusiais metais man suteikusių projektų. Tai sakau labai nuoširdžiai ir tikiuosi, kad viskas puikiai pavyko. Kartu su režisieriumi Robertu Kaliūnu kūrėme labai šiltą, empatišką ir intelektualią žurnalo redaktorės personą.

 

Su šypsena prisimenu sceną, kurioje su kolegomis aktoriais slidinėjome trasoje. Nė vienas iš tiesų nemokėjome to daryti, tad filmuodami šią dalį tikrai fiziškai pavargome, bet viską darėme su gera humoro doze. Taip pat man labai pasisekė, kad kuriant filmą teko dirbti su Rimante Valiukaite, kuri buvo pagrindinė mano partnerė. Ji yra nuostabi aktorė ir labai gera mano draugė, o šis filmas tarsi įamžino mūsų draugystę. Tikiuosi, kad ir žiūrovai jaus žmogišką šilumą, žvelgdami į mus su Rimante ekrane.

 

Galbūt tarp savęs ir filme įkūnytos Ievos radai kokių nors panašumų?

 

Ieva nėra utriruotas personažas filmo scenarijuje. Ji organiška, paprasta, bet kartu ir profesionali. Filme labiau perteikiu jos poziciją ir atstovauju būtent jos požiūriui, o ne tam tikram charakteriui. Manau, mane ir Ievą sieja empatijos jausmas mus supantiems žmonėms ir mandagumas. Kitos svarbios savybės – pasitempimas ir ori laikysena. Šias mane žavinčias savybes Ievai pavyksta išlaikyti tiek vidinėje būsenoje, tiek ir išorėje.

Filmo kūrimo procesas buvo be galo smagus, o darbas su komanda natūraliai kėlė džiaugsmą. Tai vienas geriausių emocijų praėjusiais metais man suteikusių projektų.

Vytauto Rumšo herojus vieną dieną atsibunda moters kūne. Ar kada pagalvojai, kaip elgtumeisi vieną dieną atsibudusi vyro kailyje?

 

Labiausiai norėčiau pasimėgauti vyriška energija ir išnaudoti fizines stiprybes, kurios dažnai labiau būdingos vyrams. Taip pat šalia savęs įsivaizduočiau ir moterį. Norėčiau į ją pažvelgti vyro akimis bei pajusti, ką jaučia vyrai, būdami su mylima ir geidžiama moterimi.

 

Nuoširdžiai žaviesi Rimantės požiūriu į aktoriaus profesiją, o kaip laikui bėgant keitėsi tavo pačios požiūris į aktorystę?

 

Rimantė – labai žemiška ir įkvepianti. Būtent ji mane išmokė sveiko požiūrio į aktoriaus profesiją, kuris skatina nedramatizuoti, o išlaikant aukštą profesionalumo lygį tiesiog nesureikšminti šio darbo specifikos. Mano asmeninis požiūris tikrai stipriai keičiasi ir gryninasi, dabar jau galiu pajausti, ko iš tiesų noriu iš aktorystės. Ji man turi aiškesnį tikslą ir brandos jausmą.

 

Ar atsiranda kriterijai, pagal kuriuos renkiesi vaidmenis?

 

Visada stengiuosi nesivadovauti išankstinėmis nuostatomis. Į siūlomą vaidmenį žvelgiu ramiai ir profesionaliai. Jau ne kartą teko įsitikinti, kad net ir iš pradžių didelių emocijų nekeliantis vaidmuo pasiruošimo proceso metu tampa be galo įdomus ir daug ko išmoko.

1604912398248925 lll 1628 1
Toma Vaškevičiūtė, Shot by Lukas nuotr.

Kaip į tavo profesiją ir kuriamus vaidmenis reaguoja šeima ir patys artimiausi žmonės?

 

Savo šeimą prie drąsių sprendimų pripratinau gana anksti. Paaiškinau tėvams, kad aktoriaus karjeroje būna visko, o man jų palaikymas tikrai svarbus. Man malonu, kad nuo pat ankstyvos jaunystės galiu džiaugtis jų palaikymu. Žinoma, prie artimųjų vaidinti yra žymiai sunkiau nei prie įprastos publikos. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol draugus ir artimuosius pradėjau drąsiai kviesti į spektaklius, kuriuose vaidinu. Suvokiau ir patyriau, kad spektakliai yra laikinas reiškinys. Vieną dieną juos nustoja rodyti gyvai ir jie lieka tik žmonių prisiminimuose. Tai labai svarbus momentas, o tą laikinumą norisi vertinti, kol meno kūrinys – gyvas.

 

Atrodo, kad aktorės profesija neatsiejama nuo glamūro sąvokos? Ar yra tame tiesos?

 

Glamūro aktoriaus profesijoje yra lygiai nulis. Na, gal penki procentai (juokiasi). Net ir didelio masto kino industrijose glamūro nėra tiek daug, kiek gali pasirodyti žvelgiant iš šalies. Lietuvoje aktoriaus profesija, ypač teatre, yra juodas ir purvinas darbas tiesiogine to žodžio prasme.

 

Manikiūrininkes, kurios kartais paklausia, ar nešioju purvinas dėžes, nustebinu po repeticijų scenoje išpurvintomis rankomis, mėlynės ant kojų užgyja gal tik vasarą, o plaukai nuolatos pažeidžiami juos tiesinant, sukant ar veliant. Dažniau pasijaučiu kaip darbininkė, o ne glamūriško gyvenimo būdo atstovė. Žinoma, romantikos aktoriaus darbe taip pat yra daug, o turint fantaziją savitas glamūras randasi iš polėkio, iš meilės gyvenimui.

 

Ar sukurti herojai scenoje ir televizijos ekrane daro įtaką asmeniniam stiliui?

 

Jei atvirai, niekada apie tai nesusimąsčiau. Kai gerai pagalvoju, manau, kad mano kuriamos herojės kartais daro įtaką mano nusiteikimui. Pavyzdžiui, vaidindama spektaklyje „Tartiufas“ pajutau, kad nuo pat ryto noriu atrodyti graži, skaniai kvepėti ir taip tarsi nesąmoningai pradedu ruoštis spektakliui. Suprantu, kad savo vaidmeniu turiu spinduliuoti grožį ir uždegti publikoje sėdinčių žmonių akis. Taip pat manau, kad praleistas laikas su profesionaliais stilistais ir kostiumų dailininkais įkvepia eksperimentuoti su stiliumi ir įneša naujų stiliaus elementų.

 

Kokios stiliaus detalės dominuoja tavo spintoje?

 

Karjeros pradžioje stiliaus reiškinys nebuvo akcentuojamas. Žinoma, stiliaus sąvoka pasaulyje egzistavo, tik noras atrodyti gražiai labiau kildavo intuityviai. Tuo metu dar nebuvo socialinės medijos kanalų, kurie, mano nuomone, smarkiai pakeitė žmonių požiūrį į stilių. Visgi dabar galiu įvertinti, kad mano stilius labai keitėsi ir su metais išsigrynino. Manau, kad svarbiausia yra dėvėti tai, kas tinka, o ne kas šiuo metu madinga. Juk, pirmiausia, reikia atsižvelgti į savo kūno formas ir kontekstą, kuriame dėvėsi rūbą. Kitu atveju net ir pats madingiausias drabužis gali atrodyti visiškai netinkamai. Pati visuomet jaučiuosi puikiai dėvėdama klasikinę džinsų, švarko ir aukštakulnių batelių kombinaciją.

 

Mano garderobas susideda iš lengvai Lietuvoje prieinamų parduotuvių asortimento bei internetu įsigytų stiliaus detalių. Mėgstu ir dėvėtų drabužių parduotuves. Per pastaruosius metus mano požiūris į stilių labai minimalizavosi, o krūvas drabužių pakeitė paprastesnis požiūris į daiktą. Ypač po karantino ir gamtoje praleisto laiko dingo naujų drabužių poreikis. Žinoma, mėgstu išeidama su draugais pasipuošti, bet dabar net keista pagalvoti, kad anksčiau tai buvo mano kasdienybė.

 

Svarbiausia yra dėvėti tai, kas tinka, o ne kas šiuo metu madinga. Pirmiausia, reikia atsižvelgti į savo kūno formas ir kontekstą, kuriame dėvėsi rūbą.

Kaip apibūdintum savo grožio rutiną? Kas tau svarbiausia?

 

Prisipažinsiu, įvairioms grožio procedūroms kantrybės neturiu. Žinoma, man svarbu prisižiūrėti, bet net ir kartu dirbantys grožio specialistai juokaudami sako, kad reikiamas grožio procedūras labiau atkenčiu, o ne pasimėgauju jomis (juokiasi). Žmogų labiausiai puošia gera savijauta ir laimė. Kalbėdama apie tam tikrus grožio elementus galbūt išskirčiau kvapą. Kvepalų turiu tikrai nedaug ir jau keletą metų iš eilės esu ištikima vienam kvapui, tad net ir kolegos teatre juokauja, kad žino, kada atvykau į repeticiją, nes mane užuodžia.

 

Kokios moterys kino ekranuose tave žavi ir įkvepia?

 

Manau, kad kino pasaulyje, kaip ir daugelyje kitų sričių, patraukliausiu bruožu tapo žmogaus asmenybė. Būtent asmenybes vertinu ir aš. Pati žaviuosi skirtingais žmonėmis ir kaip pavyzdžius išskirčiau dvi itin skirtingas aktores: Meryl Streep ir Jennifer Lawrence. M. Streep man įkūnija itin aukštą kūrybiškumo ir profesionalumo lygį. Ji – nuostabi! Tai – aktorė, ilgus metus puikiai vaidinanti, žavinti savo charizma, išlaikytu charakteriu ir gebėjimu oriai senti. J. Lawrence žaviuosi dėl jos žmogiškumo. Ji labai myli gyvenimą ir nebijo to garsiai ištransliuoti. Tikrai norėčiau su ja susipažinti gyvai, nes ji įkvepia noro būti savimi ir parodo, kaip svarbu mokėti iš savęs pasijuokti.

 

Koks geriausias patarimas, kurį esi gavusi ir kuriuo vadovaujiesi iki dabar?

 

Mama dar man mokantis mokykloje davė dviprasmiškai skambantį patarimą, kurio labai ilgai nesupratau: „Visai nesvarbu, kaip nugyvensi savo gyvenimą, svarbu, kad turėtum, ką apie jį papasakoti.“ Nors ir gali pasirodyti paviršutiniška, ši mintis iš tiesų labai gili. Klaidos ateina ir praeina, problemas išsprendi, bet svarbiausia, kad lieka pamokos ir atsiminimai. Tik artėjant trisdešimtmečiui supratau, jog mama taip skatino nebijoti gyvenimo, o vertinti jo duodamas patirtis.

 

Šis patarimas labai padeda, o ir pildosi su kaupu. Jau dabar atrodo, kad nugyvenau kelis skirtingus gyvenimus, o išgyventos situacijos primena kino filmų scenarijus. Tikrai turiu ką papasakoti (juokiasi). Visuomet prisimenu ir savo mokytojo Rimo Tumino mintį. Jis sakydavo, kad, jei skęsti, niekas tavęs neišgelbės, gali tik pats sau padėti, pats „išplaukti“. Tai gana žiauriai skambanti mintis, kuri, mano nuomone, yra labai teisinga, nes kritinėse situacijose, net ir turint didžiulę paramą ar palaikymą, pati stipriausia ranka yra tavo paties. Tai – akimirka, kai pats nusprendi gyventi, kovoti už save ir savo idėjas, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir likimą. Tai tiesos su savimi akimirka.

 

Prieš metus, minėdama 33 gimtadienį, socialinėje medijoje kalbėjai apie meilės gyvenime svarbą bei gebėjimą paleisti net pačius mylimiausius. Kaip į meilės sąvoką žvelgi dabar?

 

Per pastaruosius metus požiūris į meilę dar labiau išsigrynino. Įsitikinau, kad meilė nesibaigia. Ją priimu kaip tam tikrą manyje esančią erdvę, per kurią bendrauju su kitais žmonėmis. Gyvenime baigiasi žmonių santykiai, o ne meilė. Tai – jausmas, kuris yra labai brangi dovana, neatsirandanti iš niekur ir staigiai nedingstanti. Juk ir pati meilė turi daugybę formų, o jos ieškome kiekvienas.

 

1604912564065379  lu 3624 2
Toma Vaškevičiūtė, Shot by Lukas nuotr.

O koks tavo požiūris į meilę sau? Ar to tenka mokytis?

 

Visada mokėjau save palepinti, mėgautis akimirkomis. Taip pat domėdavausi įvairiausiomis filosofijomis, savirealizacijos, savistabos principais. Visada skyriau tam laiko ir turėjau sau daug erdvės. Bet nutiko taip, kad beveik visą savo savarankiško gyvenimo dalį praleidau būdama santykiuose. Iš tėvų namų išėjau pas mylimą žmogų, po to kurį laiką gyvenau su artima drauge, o vėliau vėl kūriau naują ryšį. Puikiai išmaniau vadinamąjį „šeimos modelį“ ir tik vėliau supratau, kad būti viena taip niekada ir neišmokau. Teko to mokytis.

 

Išgyvenau labai įdomų, bet nelengvą etapą, kuris man tapo iššūkiu ir transformacija. Būti viena, natūraliai save mylėti ar gyventi tik sau elementariai nemokėjau. Atrodė, kad gyvenime tarsi įrankių nemoku laikyti, o gal jų net neturiu, nors iki tol visada jaučiausi labai savarankiška. Meilę sau vertinu ir pripažįstu, kad ji labai svarbi kiekvienam žmogui. Nuolat jaučiu natūralų poreikį bent trumpam pabūti su savimi, savo mintimis, savo ritmu. Visgi perėjus šį kelią, meilė sau man atrodo gana nuobodi, jei ji tampa tik egoistišku procesu. Meilė sau įgauna visai kitą prasmę, tūrį ir svarbą, kai esi tarp žmonių. Šiltais jausmais man maloniausia dalytis su kitais.

 

Ar šiuo metu tavo širdis užimta?

 

Atsakysiu taip – man neįdomu būti vienai. Šią pamoką išmokau, nes ji be galo naudinga, o vertinu ją kaip labai turtingą patirtį, teikiančią daug stiprybės ir laisvės. Žmonėms reikalingi kiti žmonės. Kaip mano artima draugė Monika Liu dainuoja apie širdelę: „Trokšta ji mylėt ir būti mylima.“ Pasaulyje dar nesutikau žmogaus, kuris giliai viduje negeistų meilės. Tikrai mėgaujuosi pažintimis ar romantiškais pasimatymais, bet niekur neskubu, branginu savo laiką, patirtį ir tikrai nepuolu į santykius vien dėl to, kad jų iš esmės norėčiau. Noriu, kad viskas klostytųsi natūraliai.

 

Pastarasis pusmetis sujaukė daugelio iš mūsų planus. Kaip karantinas koregavo tavo kasdienybę?

 

Praėję metai man dovanojo daug gastrolių po pasaulį, kurias laikiau savo svajonės išsipildymu. Nauji projektai tęsėsi, o prieš pat karantiną tam tikros tolimos kelionės atrodė jau pasiekiamos ranka. Suplanuotos gastrolės ir darbai buvo mano variklis. Viskas labai staigiai pasikeitė ir karantino laikotarpis tapo ilgiausiu laikotarpiu per visą mano karjerą, kuriame nebuvau scenoje. Kartu atėjo ir savotiška baimė, kėlusi esminį klausimą: kas dar aš esu be scenos, be mėgstamos veiklos? Ką dar sugebu patirti? Kaip išsižadėti aukos pozicijos ir nesijausti aplinkybių auka? Puikiai įsisavinau pamoką, kad gyvenimas teka toliau ir nepaisant jokių aplinkybių randa savo vagą, kuri tampa ne mažiau reikšminga nei tavo jau išmokti gyvenimo modeliai. Žinoma, nepaisant savo intymių atradimų ir patirčių, man labai skaudu dėl to, kas vyksta žemėje.

 

Dėl labai netikėtai susiklosčiusių aplinkybių karantinavausi su dviem draugėmis, ir mes trise tapome karantino šeima. Kaip tik prieš karantiną mano butą užpylė, tad išsinuomojau kambarį pas draugę, ten laikinai taip pat įsikūrė ir netikėtai Lietuvoje „įstrigusios“ nuolat po pasaulį keliaujančios dvi draugės. Žinoma, kaip ir tikroje šeimoje, buvo ir juoko, ir ašarų, bet viena kitą palaikėme, o pats karantino laikotarpis tapo labai įdomia patirtimi. Kiek vėliau visos persikėlėme į vienos iš draugių šeimos namą Biržuose. Ten mus supo gamta, pati kiekvieną dieną maudydavausi šaltame ežere, o sušvelninus karantino ribojimus visos mokėmės jodinėti, atsidarius aerodromui paskraidėme lėktuvu. Atsivėrus sienoms, kartu su bendrai įsigytu senu kabrioletu važiavome į Jūrmalą. Jautėmės lengvai išprotėjusios. Šis etapas atrodo lyg sapnas, bet jo niekada nepamiršiu. Esu amžinai dėkinga merginoms už tą ypatingą, keistą laiką, kurį patyrėme kartu.

 

susiję straipsniai

Rekomenduojame