Moterys

Migloko: tėvai man įskiepijo teisingą laisvę ir skatino būti savimi

Jos gyvenime buvo tylos laikotarpių, kai nekūrė, nedainavo, buvo apleidusi sceną ir dėl to jautėsi labai nelaiminga. „Dabar jau žinau – esu sukurta būti scenoje!“ – sako Miglė Vilčiauskaitė-Migloko.
Reading time 13 minutes

„Esu sukurta būti scenoje!“ – akimirkai nustojusi skardžiai, užkrečiamai juoktis sako antrąjį albumą „Sacred tears“ (liet. „Šventos ašaros“) po beveik dešimtmečio pertraukos išleidusi Miglė Vilčiauskaitė-Migloko. Ji grįžo, kad vėl ir vėl atimtų žadą žmonėms anapus scenos, kad skleistų savo nesuvaidintą laisvę, kad būtų tiesiog savimi. Mintyse už šį sugrįžimą jai padėkoju.

 

Migle, atrodo, Jūsų neįmanoma įdėti į rėmus, klasifikuoti, užklijuoti etiketę. Tuo pačiu metu skambate ir kaip brandi moteris, ir kaip pasaulį ką tik pamačiusi mergaitė – lygiai tokia pat kaip ir Jūsų muzika. Prieš aštuonerius metus, kai išleidote pirmąjį albumą „Migloko“, jo su draugais klausėmės ir linksmindamiesi, ir liūdėdami, taip iki galo ir nesuprasdami, kas ta mergaitė suaugusios moters akimis...

 

Esu visokia. Mano dainos – autobiografinės, o joms įvilkti pasirenku labai įvairius pavidalus. Man patinka ir groove, ir šokių muzika, ir džiazas, ir bliuzas, ir klasika, kurią, beje, gerai sekasi interpretuoti. Esu daugiaspalvė asmenybė, manyje tarsi gyvena daug įvairių charakterių. Iš čia turbūt ir atliekamų žanrų įvairovė.

Patinka kontrastai, todėl mano koncertuose po Édith Piaf baladės gali būti gryniausias house muzikos ritmas. Patinka scenoje tarsi riedėti amerikietiškaisiais kalneliais. Norėčiau kažkaip visus mėgstamus žanrus sujungti į vieną visumą, bet kol kas dar einu savo keliu, eksperimentuoju, bandau ir ties vienu žanru nesustoju. Juk laiko dar yra!

Tiesa, šiuo metu ypač „užsikabinau“ už elektroninio skambesio. Net iš rimtesnės ir sudėtingesnės istorijos man vis tiek išeina padaryti groove. Pavyzdžiui, belgų dainininkas Stromae labai asmeninius dalykus taip pat pasakoja šokių muzikos ritmu. Taip ir aš – galiu iš labai intymių patirčių padaryti šokių hitą!

 

 

Lyg ir nedera klausti menininkų apie įkvėpimą, nes tai turbūt dažniausiai užduodamas klausimas, bet vis dėlto – kaip pas Jus ateina muzika, žodžiai?

 

Tai yra geras klausimas. Mane įkvepia svarbūs gyvenimo įvykiai, ypatingi lūžiai, senų etapų pabaiga ir naujų etapų pradžia. Juk būtent tada dažniausiai ką nors išmokstame, suvokiame, pamatome kitaip. Viena stipriausių patirčių man buvo sūnaus gimimas.

Idėjų stygiumi tikrai nesiskundžiu – jos tiesiog sklando mano galvoje, vienu momentu pradeda materializuotis, imu girdėti muziką, einu prie pianino, padarau dainos juodraštį – viskas, turiu „gabalą“, su kuriuo reikia dirbti. Daina kuriama vėliau, bet jos esmė, emocija ateina būtent per tas pirmas kelias sekundes.

Mane įkvepia svarbūs gyvenimo įvykiai, ypatingi lūžiai, senų etapų pabaiga ir naujų etapų pradžia.

Ar ši būsena – euforinė? Ji nevargina?

 

Tikrai ne. Tai maloni, pozityvo kupina būsena. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi pakylėta. Pamirštu, kad esu žmogus, – susilieju su muzika, tampu laidininku, tarpininku, kuris muziką perduoda į pasaulį. Ypatingas jausmas. Antgamtiškas.

 

Sunku ir net nežinau, ar įmanoma įsivaizduoti Jūsų nedainuojančios, darančios gyvenime kažką kitką. Jaučiate, kad muzika – didžiausias Jūsų pašaukimas?

 

Kurdavau nuo pat vaikystės, net pati iki galo nesuprasdama, ką dariau. Pasiimdavau Astrid Lindgren knygutes ir jas skaitydama tiesiog dainuodavau tekstą. Bet buvo ir tokių periodų, kai buvau apleidusi muziką, kai visai nekūriau.

 

Pastarasis toks kartas buvo Olandijoje, iš kurios prieš daugiau nei dvejus metus grįžote atgal į gimtąjį Vilniaus Užupį?

 

Taip, ten gyvenau trejus su puse metų. Buvau dingusi iš lietuviško eterio. Ten stengiausi kurti kitokį meną, ne muziką. Jaučiausi labai nelaiminga. Dabar jau žinau – esu sukurta būti scenoje, dainuoti, filmuotis klipuose. Negaliu nuo to pabėgti ir nebenoriu. Paradoksalu, bet turi nuo savęs pabėgti viską griaudama taip toli, kad suprastum, kas esi iš tikrųjų...

 

Praėjo aštuoneri metai nuo Jūsų debiuto scenoje. Kokia Jūs šiandien, sulaukusi 27-erių?

 

Brandesnė, lėtesnė. Prieš pat Naujuosius metus išleidau albumą, šįkart internetiniu formatu, nes pati muzikos klausau tik online. Tiesa, dar klausausi kasečių, jas per koncertus paleidžiu per grotuvą. Albumą įrašinėjau turbūt visus metus, neskubėdama. Vaikas mažas, į studiją važiuodavau tik turėdama laisvo laiko, įvykių neskubinau. 

Kostiumas, BAJORAS, taftos apsiaustas, VAIDAS MACAS, žiedas, S’J

Jūsų sugrįžimas – triukšmingas, su nedidelėmis, bet pilnomis salėmis. Ar sunku grįžti?

 

Artimieji ramino, klausinėjo, kaip jaučiuosi grįždama į sceną. Viskas įvyko harmoningai. Jaučiausi skolinga savo gerbėjams – juk tada, prieš kelerius metus, paėmiau ir tiesiog dingau. Kažkaip neatsakinga, tiesa? „Darau“ muziką, žmonės pradeda sekti, klausytis, laukti, o aš imu ir dingstu. Vos grįžusi iškart surengiau nemokamą koncertą. Tai buvo tarsi duoklė laukusiems.

 

Gerbėjai atpažino ir pripažino? Veidai prie scenos tie patys?

 

Tikrai yra tų pačių veidų. Nors ir grįžau su kiek kitokia muzika, kurioje vis daugiau elektronikos, dauguma žmonių sugebėjo priimti mane tokią, kiek kitokią ir atsinaujinusią. Aišku, girdžiu komentarų, kad elektroninės muzikos man geriau nekurti, kad geriau grįžti prie šansonų. Bet juk aš kuriu tai, kokia tuo metu esu! Kuriu, kaip jaučiu. Tai mano kalba.

 

Papasakokite apie gyvenimą Olandijoje.

 

Studijavau šiuolaikinį meną. Gyvenome mažame studentiškame miestelyje. Mano buvęs draugas ir sūnaus tėtis yra tapytojas, bet apie jį per daug kalbėti nenoriu. Jis jau praeitis, ryšių nepalaikome. Ten būdama tapiau, lipdžiau, gilinausi į performanso žanrą. Galėjau prisiliesti prie įvairių disciplinų, o po pažintinio metų kurso turėjau pasirinkti, ties kuo noriu koncentruotis. Nors įstojau puikiais balais ir viskas man ten tiko, taip susiklostė, kad po pirmųjų metų studijuoti nebegrįžau. Nėštumas viską sustatė į savo vietas.

 

Kuo ypatingas buvo šis laikas?

 

Savo gyvenimą svetur prisimenu kaip davusį be galo daug patirties. Nauji įdomūs žmonės, nerealiausios idėjos, hipiška bendruomenė. Krausčiausi iš vienos vietos į kitą, tai pas vienus draugus, tai pas kitus. Man labai patiko taip gyventi. Tiesa, vaikų, savo šeimos labai norėjau. Ką gi, turiu nuostabų sūnų!

Savo gyvenimą svetur prisimenu kaip davusį be galo daug patirties.

Suknelė, DIANA PAUKŠTYTĖ

Grįžusi iš Olandijos dar kurį laiką ramiai sau patylėjote...

 

Taip, niekur neskubėjau, laukiausi, viskas vyko lėtai. Pirmą pasirodymą surengiau, kai sūnui buvo keturi mėnesiai.

 

Ar sūnus – kaip dažnai būna scenos žmonėms – auga užkulisiuose?

 

Jis yra visiškas scenos vaikas, nors į koncertus jį vežuosi retai. Kodėl? Jis negali be manęs, todėl drąsiai viduryje koncerto išeina į sceną, mojuoja rankomis, visi ploja... Praėjusią vasarą viename koncerte taip įsijautė, kad pradėjo tempti apšvietimo laidus, siautėti, o tai jau grėsė koncerto sabotažu, todėl teko jį iš scenos gražiai išprašyti. Neslėpsiu – namuose jis mažiausias, todėl gerokai palepintas dėmesio. Noriu jį pratinti prie savo sceninio gyvenimo, nes juk bus ir turų, ir kelionių, į kurias norėčiau jį vežtis

Taftos apsiaustas, VAIDAS MACAS, žiedai, S’J

Pastebėjau, kad scenoje trykštate ryškiausiomis spalvomis, o nuo jos nulipusi dažniau renkatės tamsius tonus. Taip prisiderinate prie niūraus klimato?

 

Labai jaučiu spalvas, jos mane emociškai veikia. Kai noriu susikoncentruoti, nesiblaškyti, likti rami, rengiuosi tamsiai, mėgstu net ir juodą spalvą. Kai dainuoju džiazą, renkuosi gėles, o kai suskamba šokių ritmas, mane scenoje dažniausiai išvysite ryškiais, net akį rėžiančių spalvų drabužiais.

 

Sekate madą?

 

Nesu akla sekėja. Domiuosi, vartau žurnalus, bet turiu ir savo nuomonę. Nesidėsiu daikto vien todėl, kad jis madingas. Kartais jaučiu, kad tai visai ne mano stilius. Man stiliaus savitumas yra svarbesnis už madą, nors mada mane lydi nuo mažens. Namie visada būdavo mados žurnalų, nes mano teta – mados fotografė (Agnė Gintalaitė – aut. past.). Prisimenu, kaip kieme vykdavo mados fotosesijos: stebėdavau, dalyvaudavau, padėdavau, papozuodavau.

Seku nemažai žmonių socialiniuose tinkluose, ypač „Instagram“, kur viskas – viena didelė inspiracija! Žaviuosi ir labai lėliškais, saldžiais, ir labai alternatyviais, dirbtinai nepagražintais įvaizdžiais. Man išties gražūs labai skirtingi, gal net priešingi dalykai, ypač jeigu jie sujungti į vieną įvaizdį. Minimaliai padažytas, tikras, gal net kiek atšiaurus veidas su pastelinių spalvų drabužiais, galbūt rožinėmis detalėmis, – štai kokius kontrastus turiu galvoje.

 

O kaip rengiatės pati, kai nereikia lipti į sceną?

 

Patinka derinti įvairius stilius, viename įvaizdyje kombinuoti įvairių epochų kostiumo detales, net jeigu iš pirmo žvilgsnio jos gali visai nederėti. „Adidas“ treningas ir nėriniuoti marškiniai – kodėl gi ne? Be to, juk viskas priklauso ir nuo nuotaikų, gyvenimo periodų. Man dabar – kažkoks sportinio stiliaus periodas!

 

Rengdamasi scenai apsieinate be pagalbos ar pasikliaujate profesionalais?

 

Kartais pasitariu ir su stilistais, nes išgirsti antrą nuomonę visada svarbu. Bet šiaip esu susigyvenusi su savo kūnu, jau žinau, kas man tinka ir patinka, o kas – tikrai ne. Kita vertus, kai kuriuos dalykus tiesiog privalau patikėti profesionalams. Pavyzdžiui, dažytis nemoku ir negaliu, neišeina, rankos dreba, todėl makiažą scenai visada daro vizažistai.

Man patinka derinti įvairius stilius, kombinuoti įvairių epochų kostiumo detales, net jei iš pirmo žvilgsnio jos gali visai nederėti.

Jus galima atpažinti ne tik iš garsaus juoko ir didelių akių, bet ir iš ilgų plaukų. Juk jie tikrai ne visada tokie buvo?

Buvo visokių – įvairaus ilgio ir spalvų. Man viską gyvenime reikia pačiai išbandyti, todėl ant galvos buvo ir cheminis, ir peroksidas, ir skiauterė, ir veltūnas. Kai viskas buvo išbandyta, nusikirpau trumpai. Ilgus plaukus turėjau tik vaikystėje, ir neseniai, jau laukdamasi, grįžau prie šio įvaizdžio. Turbūt tai susiję su emocine branda. Turėdama ilgus plaukus jaučiu, kad tvirčiau stoviu ant žemės. Man plaukai yra ryšys su savimi pačia, o gal ir su kosmosu.

 

Koks jūsų santykis su šiandien populiaria minimalizmo estetika?

 

Kuo toliau, tuo artimesnis. Fotografuokime mane kaip menininkę Yoko Ono! Juodi ir balti drabužiai, lygūs plaukai, švarios linijos, koks vienas įdomus akcentas... Vizualinis aiškumas man tikrai patinka.

Suknelė, DIANA PAUKŠTYTĖ

O Lietuvoje daugeliui tokia artima pilka ir visi įmanomi jos atspalviai...

 

Man visada patikdavo rengtis ryškiai, o kadangi Lietuvoje žmonės labiausiai linkę į tamsias spalvas, į konservatyvius stiliaus sprendimus, jausdavausi stipriai kitokia. Tik nuvažiavusi į Olandiją, kurioje niekam nesvarbu, kaip atrodai, supratau, kad viskas man gerai. Visi esame žmonės, darykime, ką norime!

Grįžusi vis nustebindavau – tai apsirengdavau per ryškiai, tai pakalbėdavau per atvirai... Tiesa, tokia laisva buvau ne visuomet. Buvo laikas, kai labai kritiškai žiūrėjau į savo kūną, kai kompleksavau lipti į sceną. Turėjau gerokai padirbėti, kad užsimirštų vaikystėje patirtos vaikų patyčios. Dabar jau žinau, kaip duoti atkirtį ir atkišti piktadariams tigro leteną!

 

Turbūt Lietuvoje apskritai nėra lengva būti vizualiai ryškiam, ekspresyviam?

 

Išties Lietuvoje tikrai nesunku atkreipti dėmesį savo apranga, nes bet koks ryškesnis akcentas jau išskiria iš minios. Grįžusi iš užsienio pastebėjau, kad esame labai įsitempę dėl išvaizdos, sureikšminame stilių, persipuošiame. Relax – nereikia per daug galvoti, ką pagalvos kiti.

Kita vertus, žmonės laisvėja, atsipalaiduoja, įsidrąsina. Man pasisekė dėl bendraminčių – savo draugų rate kiekvienas esame savaip drąsus, savaip ryškus ir savo pavyzdžiu užkrečiame vieni kitus.

Pati esu iš menininkų dinastijos, todėl tėvai mane auklėjo liberaliai, skatino būti savimi, reikštis, eksperimentuoti, stoti mokytis, kur patinka, draugauti su kuo noriu. Jie man įskiepijo tokią teisingą laisvę. Visada gyvenime dariau, darau ir, tikiuosi, darysiu taip, kaip jaučiu ir kaip noriu!

Grįžusi iš užsienio pastebėjau, kad esame labai įsitempę dėl išvaizdos, sureikšminame stilių, persipuošiame.

Liūdesys – menininkų palydovas. Paliūdite?

 

Esu liūdėtoja, bet liūdesys man, kaip ir daugeliui menininkų, yra produktyvi emocinė būsena. Nostalgiška, melancholiška – tai tikrai apie mane. Galiu apsiverkti pamačiusi saulėlydį ar įsivaizduodama, koks užaugs sūnus... Liūdesys yra reikalingas kurti.

 

Pabaigoje – nejaugi nieko nebijote?

 

Bijau iššvaistyti laiką. Iš prigimties esu stebėtoja – mėgstu tiesiog pabūti su savimi, patylėti, pasidairyti aplink. Ir ką matau – žmonės pykstasi, žmonės apkalba, žmonės pavydi. Užuot darę ką nors prasminga, dažnai laiką tiesiog švaistome nebūdami savimi, bambėdami, pykdami. Kam? Juk laikas yra pagrindinis mūsų visų resursas! Aš per gyvenimą einu laisva, taiki, plačiai atmerktomis akimis ir su muzika.

Pagr. nuotrauka - taftos kimono, VAIDAS MACAS, žiedai, S’J

Nuotraukos – Vaido Jokubausko

Stilius – Miglės Kazėnaitės

Makiažas ir šukuosenos – Vytautės Žališkevičiūtės

Fotografo asistentas Martynas Stankaitis

susiję straipsniai

Rekomenduojame