Moterys

Giedrė Mockeliūnaitė: aš scenoje jaučiuosi geriau nei šiaip gyvenime

Šiuolaikiniame kine stengiamasi atliepti dabartinę moters įgalinimo kryptį ir kine vaizduoti ją drąsią, stiprią ir atsakingą už savo pačios gyvenimą. Visgi svarbu nepamiršti, kad dar mažiau nei prieš šimtmetį ši situacija buvo visiškai kitokia.
Reading time 15 minutes
Nerijaus ir Gintarės nuotraukos

Šiame tekste – rodos, dviejų moterų – Giedrės Mockeliūnaitės ir jos įkūnytos Janinos – istorijos radikaliai skirtingos ir įspūdingos. Apie tai kalba ir Giedrė, jauna aktorė, naujausiame Raimundo Banionio filme „Purpurinis rūkas“ suvaidinusi jauną merginą pokario laikais.

 

Giedrė, aktorystės meno išmokusi Niujorke, šiandien jau yra vaidinusi Holivude kartu su tokiais žymiais aktoriais kaip Bradley Cooperis (filme „Burnt“) ir Rooney Mara (filme „Carol“). Su Giedre susitikome lietingą dieną vienoje Vilniaus kavinių. „Kaip gerai, kad lyja. Man taip patinka!“ – šypsojosi Giedrė, vos užėjusi vidun, ir iš karto buvo aišku, kad šis pokalbis bus tikras, įkvepiantis.

 

Papasakok apie savo personažą „Purpuriniame rūke“.

 

Janina... Jos personažas gana sunkus ta prasme, kad tai – jauna mergina pokario laikotarpiu. Kurdama šį vaidmenį labai gilinausi į moterį tuo laiku – klausinėjau mamos, močiutės prisiminimų ir istorijų. Daug kam pažiūrėjus filmą kyla klausimų, kodėl ji nešneka, kodėl ji tokia susiraukusi ir panašiai. Bet juk moters žodis tuo metu niekam nebuvo įdomus.

 

Mergaitė užauga aplinkoje, kur jos nuomonė nieko nereiškia. Aišku, kad tampi uždaras, stengiesi nesikišti, nes vis tiek nebūsi išgirsta. Janina turi vidinę aistrą, ji turi visko tiek daug – ugnies ir galbūt net nelietuviško temperamento. Ji – mylinti, bet negalinti. Ji augo be mamos, priversta gyventi vienoje troboje su nemylimu žmogumi, kuris jai padeda auginti vaiką.

 

Man buvo labai įdomu suvokti, kokie jausmai kilo ir Joškei, tam vyrui, kuris gyveno kartu su Janina. Gyvenant drauge atsiranda bendrumas, buitis, tad ta kūniška aistra galbūt nėra meilė, bet tai – vis tiek savotiška meilės išraiška, prieraišumas vienas kitam, noras būti kartu.

 

Ar sunku buvo įgyvendinti Janės vaidmenį?

 

Kiekvienas vaidmuo nebūna lengvas. Aš iš viso nemanau, kad būna lengvų ar sunkių vaidmenų. Kiekvienas jų reikalauja skirtingų išbandymų, skirtingų tiesos ieškojimų savyje.

 

Kiekvieną kartą vaidmenį kuriu taip, kad bandau surasti tą personažą savyje ir savaip jį perpasakoti. Tai – kūryba, o ar kūryba sunki? Man – didelis džiaugsmas kurti personažą.

Kiekvieną kartą vaidmenį kuriu taip, kad bandau surasti tą personažą savyje ir savaip jį perpasakoti.

Aktorės kelią pradėjai Niujorke. Kodėl būtent ten?

 

Lietuvoje studijavau psichologiją, baigiau Vytauto Didžiojo universitetą. Dar anksčiau buvau šokėja, šokau nuo trylikos, turėjau įvairių koncertų, projektų, televizijoje, realybės šou – ko mes tik nedarėme. Scena yra mano namai, dar šešerių būdama vaidinau Kauno „Vilkolakio“ teatre. Matyt, tiesiog laukiau progos grįžti į sceną.

 

Nežinau, kodėl baigusi studijas sugalvojau išvažiuoti į Niujorką. Žinojau, kad į magistratūrą nebestosiu, ir išvažiavau. Ten įstojau į aktorinį ir visiškai pasidaviau gyvenimo tėkmei.

 

Kodėl vis dėlto iškart po mokyklos pasirinkai psichologiją, o ne aktorystę?

 

Tikrai galvojau stoti į Muzikos ir teatro akademiją, bet nespėjau į stojamuosius, o ir pasiruošti nebuvo laiko. Kažkur įstoti tiesiai baigus gimnaziją buvo kone būtinybė, taip ir įstojau į psichologiją, nors žinojau, kad psichologe nedirbsiu.

1560414445421283 giedr lofficiel 4

Studijuodama dar su viena lietuve trejus metus buvai vokiečių grupės „Scooter“ šokėja...

 

Tai buvo nuostabus, kupinas džiugių akimirkų, kelionių, nuotykių ir tikrai nelengvo darbo laikotarpis. Tuo metu dienines studijas teko derinti su įtemptu koncertų grafiku, bet viską spėjau. Šis darbas man buvo nuostabi šventinė patirtis, kurią visada šiltai prisimenu. Su grupės nariais išlaikėme šiltus santykius ir dabar kartais pabendraujame.

 

Noras studijuoti Niujorke buvo toks didelis, kad netgi nusprendei nutraukti šokėjos karjerą?

 

Būtent taip ir buvo! Noras išbandyti save, pajusti Niujorko miestą, atrasti save ten kaip aktorę buvo labai didelis ir nesvarstomas. Aš nusprendžiau, ir manęs nebesulaikė niekas. Žinojau, kad visą gyvenimą šokėja nebūsiu, dėl to drąsiai žengiau žingsnį pirmyn, nors tikriausiai jis nebuvo visai logiškas. Bet tokia jau esu – labai spontaniška.


 

Kada pirmą kartą supratai, kad norėtum vaidinti? Būdama šešerių ir vaidindama Kauno „Vilkolakio“ teatre jau galvojai, kad būsi aktorė?

 

Tikriausiai dar anksčiau. Negalvojau, kad būtinai būsiu aktorė, bet tikrai namuose mamai rengiau pasirodymus, kiek tik save prisimenu. Išstumdydavau baldus ir padarydavau sceną, sukurdavau apšvietimą užklijuodama skraidančią lėkštę ant stalinės lempos – gaudavau arba oranžinę, arba salotinę šviesą. Keliskart šie mano „apšvietimai“ tiesiog iškepė (juokiasi).

 

Aš scenoje jaučiuosi geriau nei šiaip gyvenime. Ten man yra tikroji laisvė. Po to prasidėjo šokiai, bet tai vis tiek buvo scena. Visą laiką buvau scenoje, kol atėjau iki aktorystės.

Aš scenoje jaučiuosi geriau nei šiaip gyvenime. Ten man yra tikroji laisvė.

Kaip vyko aktorinio studijos Amerikoje?

 

Tai – be galo įdomios ir tikros studijos. Studijavau Niujorko Lee Strasbergo teatro ir kino institute, kur taip pat mokėsi Robertas De Niro, Alas Pacino, Marilyn Monroe, Sienna Miller, Lady Gaga ir labai daug kitų žmonių. Šios studijos paremtos Konstantino Stanislavskio metodu, jis remiasi tavo vidiniais išgyvenimais, prisiminimais, atmintimi, pojūčiais, kuriuos treniruoji kiekvieną dieną tam, kad kurdamas vaidmenį pasinaudotum savo psichosomatika. Kai kuri vaidmenį, jis tampa gyvas ir tikras. Juk turbūt ne veltui kartais sakome, kodėl užsienio aktoriai tokie tikri? Jie remiasi tikrais pojūčiais. Jie nesugalvoja, kad jiems skauda, o bando iš tiesų parodyti, kaip aš, Giedrė, tame skausme elgiuosi, kaip keičiasi mano balso tonas, kaip žiūriu į kitą žmogų, kaip reaguoju į tai, ką jis pasakė. Mūsų pasaulis keičiasi, pasikeitus toms aplinkybėms.

 

Buvo labai įdomu grįžti į vaikystės prisiminimus, į įvairius susikurtus sensorinius užsiėmimus. Pavyzdžiui, valandą sėdėti kėdėje ir įsivaizduoti, kad tave plieskia saulė. Ir taip kiekvieną dieną. Nepakeliamas karštis, šaltis, skausmas, girtumas. Tuomet jungi juos visus kartu, dar pridedi prisiminimų. Taip treniruoji save. Tarkime, personažas yra sutrikęs. Tada galvoji, kaip aš elgiuosi, kai esu sutrikusi. Bandai atrasti tą tikrumą ir jį panaudoti.

 

Buvo labai įdomu. Mokytojai – nuostabūs, palaikymas irgi labai didelis. Užsieniečių studentų buvo ir daugiau, tad mokytojai tapo tartum antraisiais tėvais tiems, kurie ten gyveno be šeimos. Iki pat šiandien mes šiltai bendraujame ir su kokiais trimis ar keturiais mokytojais nuolat susirašinėjame.

1560414523878104 giedr lofficiel 2 color

Man visada labai įdomu, koks jausmas pirmą kartą šį savo išgyvenimų ir vaidybos rezultatą pačiam pamatyti ekrane. Koks jausmas buvo pirmą kartą pamačius „Purpurinį rūką“?

 

Darbe esu be galo savikritiška. Mėgstu žiūrėti vaizdo įrašus, kur pati vaidinu, nes tai man – mokomoji medžiaga. Pirmą kartą žiūrėdama filmą, žiūriu labai kritiškai, iškart kabinėjuosi, kad galėjau čia daryti taip, o kodėl čia nepadariau kitaip...

 

Pirmą kartą pažiūrėjusi „Purpurinį rūką“ nė nesupratau jo iki galo, nes labai fokusavausi vien į techninius dalykus – postprodukciją ar kitas smulkmenas. Tuomet, pažiūrėjusi antrą kartą, sekdama istoriją net susigraudinau, nes man ji pasirodė labai jautri iš kiekvieno personažo pozicijos. Skaudėjo dėl tos merginos gyvenimo. Kiekviena, būdama dvidešimties, norime mylėti. Taip pat ir Joškės, ir partizano Vlado istorija.

 

Gal pameni tą sceną, kur Vladas grįžta iš miškų, Janina ir Joškė yra namuose, ir Vladas atsiklaupia prieš Joškę ir sako: „Ačiū tau, tave atsiuntė Dievas.“ Girdėjau komentarų – tik pažiūrėkite, lietuvis prieš žydą atsiklaupė. Ne, atsiklaupė žmogus prieš žmogų. Ta scena mane labai stipriai paveikė.

Darbe esu be galo savikritiška. Mėgstu žiūrėti vaizdo įrašus, kur pati vaidinu, nes tai man – mokomoji medžiaga.

Be filmų, kas tave pastaruoju metu įkvepia labiausiai?

 

Žmonės. Kūryba iš esmės. Labai įkvepia pats noras kurti. Mane žavi žmonių idėjos, noras realizuoti savo talentą. Tos pastangos dažniausiai būna labai sunkios, reikalauja daug užsispyrimo ir vidinio pasitikėjimo savimi, kurio menininkams dažnai trūksta. Sunku perlipti per savo barjerus ir matant kolegas, kurie kiekvieną dieną per tuos barjerus perlipa. Mane labai įkvepia noras nepasiduoti pačiai, ieškoti tiesos ir kūrybinio džiaugsmo savyje. Mes visi jį turime. Ar panaudosime, ar ne – čia jau mūsų reikalas.

 

Taip pat mane vienareikšmiškai labai įkvepia gamta. Saulė, medžiai. Labai myliu medžius. Vingio parke pažįstu visus, daug medžių turiu savo. Neseniai turėjau kojos traumą, bet dabar ją išsigydžiau ir vėl vaikštau ir grožiuosi gamta.

 

Manau, įkvėpimas yra požiūris į gyvenimą. Mus gali įkvėpti viskas arba niekas.

 

Žaviesi drąsa perlipti per save. Bet tikriausiai aktorystė reikalauja ir nemažai jautrumo?

 

Argi parodyti save, apsinuoginti nusiėmus visas kaukes, nėra didžiausia drąsa? Stovėti prieš auditoriją ir sakyti „Žiūrėkit, čia mano širdis, spjaudykit į ją“. Auditorija to nežino, ji galvoja, kad mato personažą. Bet iš tiesų tai esi tu, visiškai nuogas prieš daugybę žmonių.

 

Jautrumas reikalauja didelės drąsos parodyti visiems, kad aš toks esu. Jautrumas yra didžiausia dovana auditorijai. Juk būna, kad net nuėjęs į teatrą vienu aktoriumi tiki, kitu ne. Kiekvienas turime šimtus tūkstančių spalvų, bet tik tuo metu, kai nesuvaidini, o išjauti, tu palieti kitą žmogų. Tik tuomet jis atpažins save tavo vaidyboje.

1560414581208235 giedr lofficiel film

Tavo darbas ir gyvenimas yra labai persipynę. Ar tau pavyksta juos atskirti? Ir ar iš viso bandai tai padaryti?

 

Nė nebandau. Mano gyvenimo džiaugsmas – tai, kad nelaikau savo darbo darbu. Dėl to esu labai laiminga. Aktorystė yra tai, ką noriu daryti.

 

Aišku, darbas yra tie labiau techniniai dalykai. Ką mes darome būdami ant scenos ar prieš kamerą yra tik kokie dešimt procentų viso aktoriaus darbo laiko. Dar yra pasiruošimas, treniruotės, repeticijos, tekstų mokymasis, laukimas, atrankos, atrankos, atrankos. Tačiau ši darbo dalis irgi savotiškai maloni.

 

Tu esi šokėja, aktorė ir režisierė. Kaip tau pavyksta tiek skirtingų veiklų daryti gerai?

 

Ir dar tapau (juokiasi). Nežinau, ar aš gerai visas jas atlieku. Jeigu susikoncentruočiau į vieną, daryčiau ją geriau. Kita vertus, o kas pasakė, kad tikrai darant tik vieną veiklą bus gerai.

 

Aš apskritai gyvenime neturiu tokių taisyklių. Esu labai laisvas žmogus ir mėgstu daryti tai, kas tuo metu man „eina“. Šiuo metu nešoku, esu labiau susikoncentravusi į vaidybą, bet tik todėl, kad man taip šiuo metu dėliojasi. Mėgstu madą, grožį apskritai, stilių, sportą, gaminti maistą. Gal esu truputį išprotėjusi, gal tikrai reikėtų labiau susikoncentruoti (juokiasi).

 

Manau, kiekvienas turi būti savimi. Man patinka išsibarstyti.

 

Paminėjai madą. Domiesi ja?

 

Jei nebūčiau nuėjusi į scenos meną, greičiausiai veikčiau kažką susijusio su mados industrija. Nuo pat vaikystės rengiausi pati, mama niekada nesakė, ką rengtis. Jei neturėdavau galimybės rasti to, ko norėjau, prašydavau siuvėjos, kad pasiūtų. Eidavau per padėvėtų rūbų parduotuves ir perdarydavau jų radinius – sudėdavau, susiūdavau, nukirpdavau ir taip toliau.

 

Visada rengiausi truputį spalvingiau ir truputį kitaip nei visi. Su savo drabužių pasirinkimais užbėgdavau įvykiams už akių. Būdavo, pradedu kažką rengtis, po metų jau visi taip rengiasi. Tada keičiu, nes nebeįdomu rengtis kaip visi.

 

Ir šiandien visuomet seku mados naujienas, man tai labai įdomu. Apskritai, manau, stilius yra svarbus žmogaus vidaus veidrodis – ar jis nori tą dieną išsiskirti, ar nenori.

 

Stiliaus suvokimas, manau, yra net ne tai, kaip rengiesi, o tai, kai jauti, kas tau tinka. Kada su tuo rūbu tikrai esi tu.

Manau, stilius yra svarbus žmogaus vidaus veidrodis – ar jis nori tą dieną išsiskirti, ar nenori.

Niekada negalvojai apie modelio karjerą?

 

Niekada gyvenime. Labai gerbiu šią profesiją, turiu draugių modelių. Bet manau, kad tai – be proto sunkus darbas ir čia niekam neįdomus tavo vidus. Aišku, jis pasidaro įdomus, kai pasieki aukštumas ir pažįsti atrankų režisierius, kai jie jau tave gerbia ir jiems įdomu. Bet visa ta makalynė iki tol – tu ateini į atrankos kambarį ir į tave žiūri kaip į lėlę: ačiū, bet per aukšta, per žema, ir – viskas. Taip baisu!

 

Aktorės karjeroje irgi yra atrankos ir nuolatiniai atmetimai, kol gauni vaidmenį. Kaip nenusivilti savimi po daugybės „ne“?

 

Geras klausimas. Iš tūkstančio atrankų tikriausiai būna tik vienas neatmetimas. Devynis šimtus devyniasdešimt devynis kartus išgirsi „ne“, kol gausi vaidmenį. Bet aktoriniame yra taip, kad gali būti puikus aktorius, bet tiesiog netinkamas vaidmeniui dėl vienų ar kitų priežasčių. Gal kažkas netinka režisieriui, gal prodiuseriui.

 

Gali būti, kad prodiuseriui priminsi jo buvusią žmoną, kurios jis nenori matyti akyse. Bet tai neturės nieko bendro su tavo talentu. Turi tiesiog atsiriboti. Jei žinai, kad išmokai tekstą, atlikai tai, ką turėjai, – atsiduodi ir palieki tą sprendimą visatos valiai. Nuo aktoriaus ten niekas nebepriklauso.

 

Dabar labai madingos self-auditions. Taip vienoje atrankoje dalyvauja tūkstančiai kandidatų. Tave gali tiesiog netyčia permesti ir net nepamatyti. Negalima susireikšminti ir galvoti „Štai ir vėl manęs nepaėmė, vėl nepataikiau“.

 

Man tiek kartų pasakė „ne“, kad manau, jog tavo vaidmuo tikrai nepabėgs. Kiekvienam savo.

1560414681921247 giedr lofficiel 12

Ką pasakytum žmogui, kuris svajoja tapti aktoriumi?

 

Pasakyčiau jam labai rimtai pasvarstyti ir atsakyti sau, ar jis nori būti aktoriumi, ar nori būti įžymus, turtingas ir šlovinamas. Iš tiesų yra žmonių, kurie nori būti aktoriais, kad vaikščiotų raudonu kilimu į apdovanojimus. Tai neturi nieko bendro su aktoriaus karjera.

 

Taip pat pasakyčiau, kad tai – žiauriai įdomu! Tu visą gyvenimą lieki vaiku, gauni dovaną žaisti, kurti, mylėti, nekęsti, žudyti, būti narkomanu, gydytoju ir kuo tik nori. Išmokti visko. Jei esi vaikas, ir lik juo, studijuok ir atiduok visą save.

 

Kuo dar gyveni šiandien?

 

Spektakliu. Gyvenu savo vaidmeniu, stengiuosi jį rasti ir sudėlioti, rasti santykius su kitais, režisūra. Spektaklis vadinsis „Žmogus iš Podolsko“ pagal Dmitrijaus Danilevo pjesę. Ji pasakoja apie policijos nuovadą Maskvoje, kai yra sulaikomas jaunas žmogus, kuris nieko nepadarė. Prasideda tyrimas, o jis klausia „Ponas milicininke, už ką jūs mane sulaikėt?“, bet jam nieko nesako.

 

Milicija, sakyčiau, utopinė, klausia jo apie buitį, ką jis mato išėjęs iš namų, ką daro gyvenime ir kas jam teikia džiaugsmą. Tuomet žmogus suvokia, koks pilkas paukštis jis yra, ir jam tai tampa dideliu dvasiniu suvokimu.

 

Kiekvienas gyvename neatkreipdami dėmesio į čia ir dabar – kas mus supa, kas mus žavi, kas nežavi, kur einame, kokiu autobusu važiuojame, ar bent atsimename jo numerį... Kasdienybėje gali atrodyti pilka ir niūru, bet iš tiesų ji turi daugybę atspalvių. „Žmogus iš Podolsko“ – apie tai.

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame