Moterys

Modelis K. Knizikevičiūtė: nesutinku su moters vaidmeniu mūsų visuomenėje

Viešojoje erdvėje – ryški, drąsi, įkvepianti provokatorė tobulu kūnu, šelmiška šypsena ir nuolat augančiu sekėjų skaičiumi „Instagram“. Susitikus gyvai – kukli mergina, švelniu balsu pasakojanti apie Londone rastą laimę.
Reading time 11 minutes

Katrina Knizikevičiūtė nebijo prisipažinti, kad ryškiose spalvose galbūt slepia jautrumą. Šiandien ji – ne tik geidžiamas modelis, bet ir savitą požiūrį į kostiumo filosofiją turinti dizainerė, kurios veidas ir vardas tampa vis labiau atpažįstami. Štai kaip atrodo tikra žvaigždžių valanda!

 

Katrina, prieš pusantrų metų Londono Midlsekso universitete baigei mados dizaino studijas. Kas buvo po to?

 

Universitete mokėmės visko, ką šiais laikais turi žinoti mados dizaineris, – nuo A iki Z. Dabar jau mąstau apie magistro studijas, tik svarstau, ar dar labiau tobulinti žinias mados dizaine, ar eiti mano taip mėgstamos tekstilės link.

Baigusi studijas dar metus dirbau Londone su įvairiais mados projektais – stilizavau vitrinas, dirbau stiliste mados savaitėse, pradėjau dirbti modeliu, iš ko užsidirbau papildomų pinigų nepigiam gyvenimui Londone, o ir savo asmeniniam projektui nuolat reikia investicijų. Prieš daugiau nei pusmetį pradėjau dažniau ir ilgesniam laikui grįžti į Lietuvą, kur daugiau laiko skiriu Bajorui.

 

Papasakok apie savo projektą – kas yra tas Bajoras?

 

Pagrindinis skiriamasis mano prekės ženklo bruožas – viskas daroma rankomis. Siuvame, siuvinėjame, vidų apdirbame be jokių automatizuotų operacijų. Pati siuvu, nesu tik eskizų piešėja. Lietuvių kalboje nerandu tinkamo žodžio šiam siuvimo būdui pavadinti (angl. tailoring). O mano darbai – tai moterims skirti neįprastų siluetų ir spalvinių sprendimų švarkai, paltai, kostiumai. Man labai svarbus drabužio spalviškumas, galbūt keistais laikomi, nenuspėjami spalvų deriniai.

Tavo estetika puošni, o ir pats ženklo pavadinimas įpareigoja kurti puošniai, nebijoti visa ko pertekliaus.

 

Visiškai teisingai, tokia ir yra mano ekspresija. Tiek daug visko noriu pasakyti, tad vargu ar galėčiau tai sudėti į minimalistinį, švarų ir griežtą rėmą.

 

Ženklą pradėjai Lietuvoje, čia galvoji ir siekti pripažinimo?

 

Norėčiau, kad žmonės Lietuvoje daugiau domėtųsi autoriniu dizainu, vertintų rankų darbą, tačiau kol kas mano lūkesčiai susiję su užsieniu. Grįšiu į Londoną ir ten tęsiu darbus. Galbūt kada nors kursiu ir Lietuvai... Grįžusi čia matau, kad vis dar stipriai orientuojamės į greitąją madą, ir tai nestebina – žmonių galimybės įpirkti autorinius darbus yra ribotos, o ir vertės daugelis tame dar neįžvelgia.

Lietuviškas, o dar ir toks prasmingas pavadinimas, vargu ar sukels užsieniečiams tokių pačių asociacijų kaip lietuviams. Kaip kilo pavadinimo idėja?

 

Pavadinimo nekeisiu, toks ir liks. Norėjau, kad tokia būtų mano sąsaja su Lietuva, nes čia užaugau, čia susidomėjau mada, iš čia išvykau studijuoti. Jeigu ir nekursiu Lietuvoje, bent pavadinimu norėčiau atiduoti šiokią tokią duoklę.

 

Lietuvoje Tavo kuriama estetika atrodytų – švelniai tariant – labai novatoriška, nes atsargiai įsileidžiame naujoves, o ypač spalvas. Kaip atrodo pačiai, į gimtąjį Kauną grįžtančiai ar į Vilnių darbo reikalais vis nuvažiuojančiai, – reikia čia to ryškumo?

 

Tas tiesa – stipriai linkstame prie pilkų spalvų, o aš renkuosi rėžiančias akį. Man labiausiai prie širdies ciklamenų, citrinų, salotinė, sodrios ir ryškios spalvos. Kaip stilistė esu ne kartą dariusi spintų revizijas, bet lietuvės spintoje buvau tik vieną kartą. Ir ką gi – joje dominavo neryškios spalvos, saugūs siluetai, universalūs modeliai. Spalvų tikrai buvo ne per daugiausia... Mėgstame žaisti saugiai, lyg nenorėdami išsišokti, ryškūs eidami gatve įžeisti praeivių. O juk galime susprogdinti burbulą, kuriame patys save ir esame įkalinę!

Norėčiau, kad žmonės Lietuvoje daugiau domėtųsi autoriniu dizainu, vertintų rankų darbą.

Ar kada bandei sau atsakyti į klausimą, kodėl Tau, priešingai nei daugeliui lietuvių, taip patinka ryškumas?

 

Žmonės per rimtai žiūri į save, per greitai surimtėja. Jeigu elgtumės nevaržomai kaip vaikai, tikiu, kad būtume kur kas laimingesni. Man mada yra emocija, kuri sugeba teigiamai veikti nuotaikas, o spalvos – pirmasis ir labai efektyvus vaistas nuo niūrumo. Būdama blogos nuotaikos, tikrai nesistengiu rengtis juodai, nors kartais norisi ir šios spalvos. Dažniausiai būna priešingai – terapiniais tikslais rengiuosi ryškiai! Apskritai, rengiuosi visai ne dėl kitų, o pirmiausiai dėl savęs, ir dėmesys man iš tikrųjų net nelabai patinka.

 

Kiek Tavo spintoje rastume juodos spalvos?

 

Rastumėte porą daiktų, bet esu įsitikinusi, kad juoda spalva mane labai apribotų. Man patinka nustebinti save pačią, ir su spalvomis tai visada puikiai pavyksta. Apsivelku kokį netikėtą derinį, ir nuotaika iškart puiki, nes būna, kad ir pati nesitikiu tokio efekto!

Tavo manymu, būna netinkamų derinių?

 

Man neegzistuoja netinkami deriniai – juk galima padaryti, kad derėtų. Anksčiau ilgiau svarstydavau, kas su kuo dera, bet pastaruoju metu esu labai spontaniška, improvizuojanti, ir tai pasiteisina. Reikia žaisti!

 

Mada gali būti žaidimas, bet Tau tai yra rimtas užsiėmimas, tiesa?

 

Be abejo, mano gyvenimas sukasi apie madą, į ją žiūriu kaip į vieną svarbiausių meno šakų. Kiekvienas kūrėjas savitai interpretuoja dalykus, perleidžia viską per savo asmeninę filosofiją ir atiduoda kūrinius pamatyti kitiems. Taip ir aš – gal ne šiaip sau tokie spalvingi mano darbai? Kiekvienas esame savaip išprotėjęs, tik dizainerių kūryboje tai ypač gerai matyti. Akivaizdu, kad esu kitokia, o kalbėdama su aplinkiniais suprantu – labai kitaip matau pasaulį ir tai turbūt reflektuoja mano darbuose.

 

Visą laiką, kol kalbame, plačiai šypsaisi. Nejaugi visada esi tokia?

 

Visko būna, bet stengiuosi būti pozityvi. Gal aš kartais sąmoningai tose spalvose bandau pasislėpti nuo sunkumų, neužtikrintumo... Kita vertus, nuo seno girdžiu replikas gimtojo Kauno gatvėse. Girdėdavau dar tada, kai buvau moksleivė ir apie Londoną dar nebuvo jokios kalbos. Gal todėl šiandien ir esu tokia, kokia esu? Mėgdavau juodą, buvau agresyvesnė, maištaujanti, einanti prieš visus. Didžiuliai batai, rožių vainikas plaukuose, paltas iki žemės – nieko panašaus į šiandienę mane.

Ką dariau? Pakeičiau požiūrį į save, priėmiau save, pasistengiau būti atviresnė, suteikti sau daugiau kasdienės laimės. Man dabar nuoširdžiai atrodo, kad gyvenimo prasmė – būti laimingai, o laiminga galiu būti tik būdama savimi, nebijodama savęs išreikšti. Šiandien esu priartėjusi prie harmonijos su savimi, nors ir neslėpsiu – vis dar esu kelyje.

Manau, kad gyvenimo prasmė – būti laimingai, o laiminga galiu būti tik būdama savimi.

Kaip atėjo noras studijuoti mados dizainą, ir net ne Lietuvoje, o Anglijoje?

 

Mama, kuri mane labai palaiko, kažkada norėjo studijuoti madą. Anuomet mada nebuvo laikoma rimta profesija, tad savo planų ji neįgyvendino. Mano atveju – tai mano apsisprendimas. Jau devintoje klasėje žinojau, ką noriu daryti, ir kryptingai dirbau, ruošiausi stojimui. Lietuvoje man trūko oro, norėjau išbandyti save pačią toliau nuo namų. O mada atėjo natūraliai kaip mano pačios kalba su aplinka, kaip savotiški šarvai, padėję apsiginti nuo aplinkos ir saugiai būti viduje.

 

O kaip Tave priėmė Londonas?

 

Pirmi metai tikrai nebuvo lengvi. Reikėjo laiko priprasti prie didžiulio miesto. Negyventi Londone neįmanoma, tereikia noro, nes galimybių tikrai daug. Galiu ten išeiti į gatvę ir jau gauti daug įkvėpimo iš architektūros, istorijos, pačių žmonių. Aišku, ilgi atstumai, metro praleistos valandos, masė praeivių – tai mažiau džiuginantys gyvenimo Londone aspektai, bet per kelerius metus pripratau matyti šio miesto privalumus, o ne trūkumus. Čia užsimezgė daug pažinčių, čia pradėjau dirbti modeliu – ėjau ir Londono mados savaitės podiumais, pastaruoju metu daug dirbau plaukų modeliu.

Priklausai agentūrai?

 

Agentūros manęs nenori, nes nesu tobulų matmenų, bet supratau – nebūtina priklausyti agentūrai, kad gautum užsakymų. Šiandien internetas keičia visą mados pramonę: randasi daug interneto žurnalų, kurie drąsiai publikuoja ir naujų dizainerių darbus, ir nepriklausomų modelių fotosesijas, daug profesinių kontaktų užsimezga ir per socialinius tinklus. Ne kartą gavau rimtų darbo pasiūlymų „Facebook“, ten pat ir pati ieškojau įdomių projektų.

 

Londonas – vienas keturių seniausių mados sostinių, ir vidutinybėms ten ne vieta. Ar jauti konkurenciją? Neslegia spaudimas visada parodyti savo geriausius darbus, visada būti priekyje?

 

Įtampą tiek Londone, tiek Lietuvoje labiausiai jaučiu su savimi pačia, nes noriu pasiekti išsikeltus tikslus, įgyvendinti svajones, būti pastebėta. Tiesa, jau buvau pastebėta, kai dar studijuodama universitete gavau dizainerio asistentės darbą pas žinomą britų dizainerį Jasperį Garvidą.

Agentūros manęs nenori, nesu tobulų matmenų, bet nebūtina priklausyti agentūrai, kad gautum užsakymų.

Šiandien daug laiko praleidi Lietuvoje, bet Londone palikai ne tik namus.

 

Mano partneris Rolanas yra aktorius, pernai gavęs svarbų vaidmenį ir dėl to turėjęs daug laiko praleisti toli nuo namų – Azijoje ir Afrikoje. Pamaniau, kad man tai puiki galimybė pabūti Lietuvoje ir padirbėti prie savo kolekcijos. Čia sukūriau savo prekės ženklą, paruošiau pirmosios kolekcijos apmatus. O tada atėjo laikas grįžti.

 

Nesvarstėte kartu pagyventi čia, Lietuvoje?

 

Aktoriui ir dar juodaodžiui čia nebūtų nei perspektyvu, nei lengva. Be to, jis užsienyje pasidaręs gerą karjerą, tad lengviau prie jo prisiderinti man. Juolab kad dar noriu mokytis, padirbėti kokiuose žinomuose mados namuose, paraleliai vystydama savo ženklą. To Lietuvoje, deja, daryti negalėčiau.

 

Tavo draugas – britas, tačiau net ir šiandien juodaodžiams Didžiojoje Britanijoje gyventi sunkiau nei baltaodžiams. Ar tokia neteisybė prisidėjo prie Tavo siekio apie socialinę neteisybę diskutuoti per madą?

 

Tikrai taip. Rolanas gimė ir užaugo Anglijoje, o jo tėvai kilę iš Jamaikos. Bet nelygybė egzistuoja ir šiandien, jos niekas nepanaikino. Girdėdama istorijas apie tai, su kokiais sunkumais susiduria juodaodžiai baltųjų pasaulyje, ką patiria moterys vyrų pasaulyje, kaip jaučiasi gėjai homofobų pasaulyje, noriu, kad pagaliau įsivyrautų lygybė ir kad visiems būtų suteiktos galimybės būti laimingiems.

Akivaizdu, kad socialinių problemų atvaizdavimas ryškus ir Tavo kūryboje. Kokią žinutę savo naujausia kolekcija siunti visuomenei?

 

Man svarbi lygių lyčių teisių tema, nesutinku su moters vaidmeniu šiuolaikinėje visuomenėje. Kai pasako, kad esu protinga, man tai yra kur kas didesnis komplimentas, nei tas, kai pagiria tik išvaizdą. Deja, dažniausiai iš pirmą kartą sutiktų žmonių girdžiu: „Oi, kokia graži!“ Nuo pat vaikystės buvau jautri šitiems dalykams. Net ir mados pasaulyje priimta manyti, kad geriausi dizaineriai – vyrai... Nors kuriu moterims, mano modelių pagrindas – tipiškas vyriškas siluetas. Net savo švarkų ir paltų pečius dirbtinai išdidinu. Taip moterį prilyginu vyrui, optiškai suteikiu jai daugiau svorio.

 

Gyveni intensyviai, bet kam norėtum skirti daugiau laiko?

 

Tapybai. Jau seniai tapau, bet norėčiau su teptuku rankose praleisti daugiau laiko. Mano stichija – portretai, nors tapau viską. Turiu su daile susijusių ambicijų. Pagrindą turiu – esu baigusi Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą.

Be to, daugiau laiko noriu leisti gilindamasi į save, studijuodama save ir pasaulį. Neslėpsiu – labiausiai noriu pasiekti ramybę, kad ji persismelktų per visą mane – per mano kasdienybę, gyvenimo būdą, kuriamą madą, tapybą. Kol kas visko per daug, stresuoju, skubu gyventi, barstau save. Šiuo metu mano dėmesys sutelktas į budizmo filosofiją. Budistų gyvenimo tikslas – pažinti tikrąjį save, atgauti ramybę ir būti laimingam. Man toks tikslas tinka!

Nuotraukos - iš asmeninio archyvo

susiję straipsniai

Rekomenduojame