Moterys

Dviratininkė M.Vžesniauskaitė: turimi daiktai Monake yra pinigų rodiklis

„Dviračių sporte ilgiau išsilaiko tie, kurie nepasiduoda ir siekia tikslo, į darbą žiūri atsakingai, o talentingas, bet pastangų neįdedantis nieko nepasieks, dirbti čia reikia labai daug“, – sako viena garsiausių Lietuvos dviratininkių Modesta Vžesniauskaitė.
Reading time 12 minutes
Modesta Vžesniauskaitė, Vida Press nuotr.

Nors profesionalios sportininkės karjerą jau baigė, šiandien jos pergalės ne mažiau svarbios, o ypač tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Modesta organizuoja labdaros projektus, padedančius sunkiai sergantiems vaikams.

 

Šiandien dviračių sportas Lietuvoje sparčiai populiarėja, tiesa, labiausiai juo susidomėję mėgėjai, o profesionalų gretos pildosi lėčiau. Tačiau pasaulyje dviračiai, ne tik kaip aktyvaus laisvalaikio pramoga, bet ir kaip profesionalus sportas, kasmet šauna vis aukštyn. Vien praėjusiais metais „Tour de France“ varžybas trasoje stebėjo per 11 milijonų žiūrovų. Tačiau tokiu dėmesiu apdovanotos tik tos varžybos, kuriose dalyvauja sportininkai vyrai, o dviratininkių kovos sulaukia mažiau susidomėjimo ir iš žiūrovų, ir iš rėmėjų. O galbūt laikai keičiasi?

 

„Pamenu, prieš devynerius metus susidomėjimo skirtumas buvo tikrai didelis. Prieš kurį laiką svečiuose JAV lankėsi mano draugė olimpietė Mari Holden, kalbėjomės apie šiuos skirtumus: per pastaruosius dešimt metų dviračių sporte skirtumas tarp moterų ir vyrų honorarų akivaizdžiai sumažėjo. Labai pasikeitė ir bendra situacija – pagausėjo rėmimų, atsirado daugiau varžybų, dviratininkių sportu labiau ėmė domėtis ir televizija. Pokyčiai vyksta“, – sako šiandien jau profesionalų dviračių sportą palikusi Modesta. Tačiau apie viską iš pradžių – ką tenka patirti sportininkėms, kurios siekia didžiausių pergalių, ir ar įmanoma tas pergales suderinti su įprastu gyvenimu.

Kelio pradžia

Pažintis su dviračių pasauliu Modestai buvo ankstyva, o gal ir įskiepyta šeimos. Abu vyresniuosius brolius dviračių sporto pagrindų Panevėžyje mokė treneris Algimantas Buividas. Kai nuvažiavę į sodą broliai lakstydavo sportiniais dviračiais, Modesta, nors ir mindama mažutį „Desna“, nė kiek neatsilikdavo, o kartais ir aplenkdavo, tad mergaitės sportinis talentas pastebėtas buvo dar vaikystėje.

 

Vienuolikos būsimąją olimpietę brolis užrašė į dviračių varžybas. Dar naujokė, Modesta nuskynė pergalę ir laimėjo savo pirmąjį prizą – naujutėlį dviratį. Po šių varžybų jai buvo pasiūlyta imtis dviračių sporto rimtai ir pasvarstyti apie profesionalios dviratininkės karjerą: „Mane įtikino, kad galiu, kad bus įdomu, taip ir buvo – jau po poros mėnesių tapau savotiška dviračių sporto fanatike, norėjau tapti pasaulio čempione.“

Mane įtikino, kad galiu ir bus įdomu, taip ir buvo – jau po poros mėnesių tapau savotiška dviračių sporto fanatike.

Ankstyvoje paauglystėje Modesta gyveno itin aktyviai, ne tik mynė dviratį, bet ir lankė šokius, lengvąją atletiką. „Troškau būti šokėja, graži ir grakšti, nesinorėjo tų raumeningų dviratininkės kojų, visi būreliai atrodė svarbiausi. Bet buvo laikas, kai persistengiau – vieną dieną važiuodama autobusu iš mokyklos jame nualpau. Daktarai, sužinoję, kad intensyviai sportuoju, dažnai neišsimiegu ir perkraunu organizmą, prisakė tėvams, jog privalau išsirinkti vieną veiklą. Tada ilgai galvojau, bet širdis linko būtent prie dviračių sporto “, – apie pirmuosius žingsnius į dviračių sportą pasakoja Modesta.

Siekti aukštumų

Nerūpestingą paauglystę iškeitusi į nuolatinę discipliną, Modesta prisimena – kai sportavo, kone kiekvieni metai buvo tarsi drama, šypsosi, kad šiandien galėtų ir knygą apie patirtis parašyti. „Būdama devyniolikos daug ką psichologiškai priėmiau sunkiai, tuomet su Edita Pučinskaite buvome vienos stipriausių dviratininkių Lietuvoje ir pasaulyje – dešimtuke. Prieš 2004 metų olimpiadą rinktinės treneris nusprendė, kad esu per jauna ir žaidynėse dalyvauti negaliu. Toks sprendimas man buvo didelė trauma, pykau, jaučiausi įskaudinta. Vos prieš dvi savaites buvau laimėjusi varžybas Vokietijoje, o man buvo pasakyta, kad olimpiadai emociškai dar nesu pasiruošusi. Nesmagu, kad tąkart, pasiekusi aukščiausią lygį, buvau palikta kaip atsarginė. Tikėjau galimybėmis, kovojau už Lietuvą, siekiau medalių, bet tada viskas pamažu ėmė tolti, nebesinorėjo taip kovoti, nebežinojau, ką daryti“, – kadaise neišsipildžiusią svajonę prisimena dviratininkė.

Modesta prisimena – kai sportavo, kone kiekvieni metai buvo tarsi drama, šypsosi, kad šiandien galėtų ir knygą apie patirtis parašyti.

„Kai apsigyvenau su draugu Šveicarijoje, kuris buvo Tarptautinės dviračių sporto federacijos (UCI) viceprezidentas, išgirdau apie šį sportą purtančius skandalus – mano rožiniai akiniai nukrito, juk anksčiau nė nesidomėjau, kas yra tas dopingas. Tuometis draugas man atvėrė akis ir visą laiką kartodavo, kad prieš vėją nepapūsiu. Prasidėjo kita realybė, dingo motyvacija, nebetikėjau, kad būsiu čempione, supratau, kad dviračių sportas yra verslas. Kai dingo tikėjimas, suprastėjo ir rezultatai, veikiausiai būtų buvę geresni, jei ir toliau naiviai vilčiausi, kad visi sportuoja sąžiningai. Dviračių sporto skandalai, kad ir su Lance’u Armstrongu ar Lietuvoje, yra realybė. Manau, tamsiosios sporto pusės nepažinimas sportininkui yra gerai, nes tikroji realybė sugriauna svajonę“, – atvirauja sportininkė.

1556002759391296 38478836 906157372903269 460238241488961536 n1556002762113142 34867044 1986368851387677 3424584064567345152 n
1556002773577307 11556002784025263 3
Pabaigusi porfesionalios dviratininkės karjerą, Modesta pagaliau prisiminė gyvenimo džiaugsmą, asmeninio archyvo nuotraukos

Pasak Modestos, vis dėlto sąžiningai pasiekti aukštų rezultatų įmanoma, tiesa, labai retai, greičiausiai vienetiniai atvejai. „Galbūt tokių sportininkų atsiranda kas keliasdešimt metų, tai turi būti beprotiškai stiprūs ir talentingi žmonės. Nors yra ir tamsių spalvų, sportas – nuostabus dalykas, mokyklinio amžiaus vaikams jis ugdo ištvermę, užsispyrimą, tikslų siekimą. Sportas suteikia labai gerų dalykų, bet profesionalus sportas – ne svajonės, reikia žinoti, kad visko gali būti. Deja, pati nusivyliau, teko labai daug kovoti, esu daug kartų ir neištvėrusi, nes vien kokybiško maisto ir poilsio nepakako.“

Sportas suteikia labai gerų dalykų, bet profesionalus sportas – ne svajonės, reikia žinoti, kad visko gali būti.

Po nusivylimų Modesta pasakoja davusi sau dar vieną galimybę – 2008 metų olimpinės žaidynės Pekine: „Tai buvo tarsi mano atsigavimas. Bet greičiausiai tik bandžiau save apgauti.“ Sportininkė jau galėjo lengvai atpažinti, kas vartoja dopingą – „tai akivaizdu iš netikėtai parodytų labai gerų rezultatų“. Šiandien dviratininkė džiaugiasi, kad sportuodama profesionaliai galėjo apkeliauti pasaulį, gavo naudingų kontaktų, užaugo kaip asmenybė ir susitaupė ateičiai. Visgi profesionalus sportas yra verslas, o sportininkai – įrankiai, kurie dirbdami uždirba pinigus kitiems. „Kai tai supranti, turi arba priimti, arba išeiti. Aš nusprendžiau išeiti“, – sportinės karjeros pabaigą prisimena Modesta.

Pokyčių laikas

„Profesionaliai sportuodama nemokėjau gyventi paprasto gyvenimo, viskas būdavo suorganizuota komandos, reikėjo tik treniruotis, ilsėtis ir gerai pasirodyti varžybose. Baigus sportuoti mane tarsi ištiko gyvenimo šokas. Išsigandau, nežinojau, nei ką galiu, nei ko noriu. Kasdienybėje yra labai daug įdomių dalykų, galybė spalvų, nuo meilės dramų, vaikų, organizacinių reikalų iki namų ruošos. Kitam tai – tiesiog paprastas gyvenimas, o man iš pradžių buvo iššūkis. Trūko adrenalino, tikslų ir savirealizacijos. Tai buvo persilaužimo laikotarpis.

 

Sportuodama gyvenimo džiaugsmą buvau praradusi, viskas buvo įvilkta į discipliną. Pradėjusi naują etapą, gana greitai supratau, kad gyvenimas yra labai smagus. Šiandien džiaugiuosi kiekviena diena, akimirka ir tuo, ką darau. Žinoma, pasitaiko visko, bet gyventi tikrai gera. Nebevaržau savęs ribojimais, neinu miegoti tam tikrą valandą, nebesilaikau specialių dietų, pagaliau jaučiu džiaugsmo laisvę.“

Sportuodama gyvenimo džiaugsmą buvau praradusi, viskas buvo įvilkta į discipliną.

Vėliau keliai Modestą nuvedė į prabanga garsėjantį Monaką. „Čia atsikrausčiau prieš pat gimdymą, pirmuosius metus naujoje vietoje jaučiausi lyg netikrumo saloje. Įstrigo tai, kad žmones čia vertino pagal išvaizdą ir turimus daiktus, o man tada mada nebuvo svarbi, taupiau pinigus nekilnojamam turtui Lietuvoje. Mokėjau labai gerai taupyti, skaičiuoti ir apskritai gerbiau pinigus – pirkau tik tai, ko man tuo metu iš tikrųjų reikėjo. Persikėlusi gyventi į Monaką, patekau į žmonių ratą, kuriame nebuvai įdomus niekam, jei neturėjai tam tikrų daiktų, pavyzdžiui, firminės rankinės. Jei viešai nedemonstravai prabangos, į tave tiesiog nekreipė dėmesio, daiktai ten buvo rodiklis – turi pinigų ar ne. Tie pirmieji metai Monake apvertė mano suvokimą aukštyn kojomis, anksčiau nemaniau, kad galima žmones vertinti taip paviršutiniškai, kad kai kurie gali domėtis tik materialiais dalykais“, – apie pradžią milijonierių žeme tituluojamoje Monako Kunigaikštystėje pasakoja dviratininkė.

 

Tačiau po metų kitų Modesta čia atrado savo draugų ratą: „Be jų šiandien negaliu gyventi, labai jais džiaugiuosi. Šie žmonės nevertina kitų pagal rankines, jie aktyvūs, mėgsta važinėti dviračiais, kvailai pinigais nesišvaisto, yra nuoširdūs ir sąžiningi, tikri. Jeigu Monake surandi tuos, kurių vertybės sutampa su tavo, gyventi labai smagu.“

Filantropinė veikla

Būtent Monake Modesta pradėjo ir filantropinę veiklą. Šįmet čia jau ketvirtus metus ji organizuos „Italy to Monaco“ – kasmetį labdaringą dviračių važiavimą, padedantį rinkti lėšas labdaros organizacijai „Caudwell Children“. „Norėjau motyvuoti žmones daugiau sportuoti, o kartu ir skatinti juos pagelbėti kitiems. Norintiems padėti nereikia skirti asmeninių lėšų, svarbiausia pasidalyti kontaktais, kurie leidžia rinkti paramą sergantiems vaikams. Nors tokiuose turuose dalyvauja dviratininkai mėgėjai, kartais pakviečiame ir profesionalių sportininkų, pavyzdžiui, kartu yra važiavęs „Formulės 1“ lenktynininkas Mikas Häkkinenas.

1556002907236608 52840135 810802872601493 767873816754913280 n1556002910306123 53274701 2091012790936525 7112683949205225472 n
„Italy to Monaco“ – kasmetis Modestos organizuojamas labdaringas dviračių važiavimas, padedantis rinkti lėšas labdaros organizacijai „Caudwell Children“, asmeninio archyvo nuotraukos

Po turo rengiu prabangų pokylį, šįmet jis vyks spalį viename įspūdingiausių istorinių Monako viešbučių „Hotel de Paris“. Tikiuosi, kad čia pasirodys ir viena dainininkė iš Lietuvos, noriu padėti lietuvių artistams, dainininkams ir dailininkams garsinti savo vardą. Labai džiaugiuosi bičiulyste su dailininku Arūnu Rutkumi, jis mums padeda dovanodamas savo nuostabius paveikslus, kuriuos parduodame aukcione ir gautas lėšas skiriame labdarai. Šįmet Monake rinksiu paramą autistams, mano draugas Johnas Caudwellas įkūrė tarptautinį centrą Didžiojoje Britanijoje, kuriame bus suteikiama pagalba turintiems autizmo sutrikimą.

1556002944956480 101556002938530774 6
Su draugu verslininku Johnu Caudwellu Modesta organizuoja labdaros renginius, asmeninio archyvo nuotraukos

Pirmą kartą šįmet organizuoju ir renginį Lietuvoje. Pirmoji šio renginio dalis – važiavimas dviračiais aplink Vilnių, antroji – labdaringa vakarienė. Specialiai sudaryta trasa galės važiuoti visi norintys, dalyvio mokestis bus skiriamas sąžiningiausiam dviratininkų treneriui Lietuvoje A. Buividui. Šiuo metu dviračių sportas Lietuvoje neturi palaikymo, todėl nusprendžiau šiuo važiavimu atsidėkoti treneriui ir padėti jam auginti labai norinčius sportuoti, tačiau nepasiturinčius jaunuosius talentus.

 

Labdaringos vakarienės metu rinksime lėšas vaikams, ypač mažiesiems, turintiems virusinės kilmės sindromą PANDAS. Šiuo metu J. Caudwellas remia universitetą JAV, kuris ieško veiksmingiausių šio sutrikimo gydymo būdų. Norime padėti Lietuvos vaikams, turintiems psichinę negalią, ketiname suorganizuoti kelių dienų konsultacijas, kuriose daktarai iš Didžiosios Britanijos konsultuos tėvus, susidūrusius su psichinėmis vaikų problemomis, padės nustatyti, ar vaikai turi šį sindromą.

Laikas sau

„Dviračių sportas yra žvėriškai sunkus, reta, kad profesionalios dviratininkės atrodytų moteriškai, dažniau jos gana vyriškos. Sportuodamas negali savęs dalyti į visas puses, turi laikytis taisyklių, dietos, nuolat treniruotis, vakarėlius apskritai pamiršti. Dėl sporto ir pati praleidau daug šeimos švenčių. Kai gyvenimo režimas griežtas, nelieka laiko pasigražinti, aukštakulnių net neverta prisiminti – greitai pavargsta kojos, o save reikia tausoti. Po svarbių varžybų, pavyzdžiui, „Giro d’Italia“, surengiamos vakarienės, bet anksčiau progų pasipuošti tikrai nebūdavo daug. Visgi dabar, matydama mergaites „Instagram“, galiu pasakyti, kad dviratininkės atrodo moteriškiau, jos pasipuošusios, pasidažiusios – sportininkės daugiau dėmesio skiria įvaizdžiui, o mano laikais to nebuvo“, – laikus, kai sportavo profesionaliai, su šiandiena lygina Modesta.

 

Baigusi profesionalios sportininkės karjerą ir ėmusi organizuoti labdaringus renginius Modesta daugiau laiko galėjo skirti ir sau – iš naujo pažvelgė į moteriškumą ir mados pasaulį. „Sakyčiau, šiandien dar mokausi, pripažįstu, kad jausti ir sekti madą man gana sunku, tai nėra mano gyvenimo būdas. Džiaugiuosi, kad turiu daug gerų draugių, kurios pamoko stiliaus subtilybių, taip pat draugų dizainerių, kurie pataria. Viena mano bičiulių – modelis Asta Valentaitė, kai ją pamatau, visada didžiuojuosi.

1556002984366952 111556004134636709 8
Viena Modestos bičiulių – modelis Asta Valentaitė (nuotr. kairėje), asmeninio archyvo nuotraukos

Nors šiandien mano kasdienis stilius vis dar sportinis, lengvas, man patinka ir aukštakulniai, patinka pasipuošti, išmokau ir pasidažyti, susigaudyti, kur ir kaip reikėtų atrodyti. Žaviuosi dizainerio Juozo Statkevičiaus kūryba, taip pat draugo iš Libano Gaby Charbachy darbais – jis man siuva visas vakarines sukneles. Mados mokausi po žingsnelį, tačiau dėl jos pamišusi nesu. Pirmąsias vietas mano gyvenime užima aktyvi veikla, pagalba žmonėms, projektai. Kaip ir sportuodama, vis dar siekiu rezultato, kuris ateina su darbu.“

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame