Moterys

Mados pasaulio užkulisiuose dirbanti M.Domarkė: čia viskas keičiasi žaibiškai

„Dažnai sulaukiu klausimo, ar mano darbe viskas vyksta kaip filme „Ir velnias dėvi Prada“. Juokiuosi, kad filme situacija labai pagražinta. Tikrovėje kur kas sunkiau“, – šypsosi Monika Domarkė, išsikovojusi svarbią poziciją modelių atrankos įmonėje Londone. Spaudoje minėti svarbiausio savo kliento – pasaulyje gerai žinomų mados namų – ji negali dėl kontrakto sąlygų. Bet pakanka ir likusių: mados žurnalai „Fantastic Man“, „Vogue Japan“, prekės ženklai „Top Shop“, „Lacoste“, „See by Chloe“, „Furla“, „Self-Portrait“ ir kiti.
Reading time 14 minutes

Treji metai Londone Monikai prilygo rimtam gyvenimo universitetui, kai teko grumtis dėl svajonių darbo, iki plintuso nuleisti ambicijų kartelę ir panešioti kavą, atidarinėti svarbesniems žmonėms duris, mėnesius atlikinėti praktiką ir tikėtis rekomendacijų, bildėti į biurą centre su dviem persėdimais. Daug sykių viskuo nusivylusi, bet rankų nenuleidusi, dabar ji yra ten, kur visada norėjo – ieško naujų, įdomių ir, svarbiausia, klientų geidžiamų modelių, daug keliauja, organizuoja atrankas, tvarko begales dokumentų, leidimų, atmintinai moka šimtus privalomų dalykų ir negali suklysti, ko nors pamiršti. Juk tada madų šou ar viršelio fotosesija tiesiog gali neįvykti.

 

„Eurostar“ traukinys, per Lamanšą vežantis iš Londono į Paryžių, prieš svarbius šou tampa dar vienais jos namais. Kelionė trunka apie valandą su puse – kiek reikia nuo Ričmondo, kur gyvena, nukakti iki Londono centro arba kiek mažiau nei skrydis iki Lietuvos. Kartais Paryžiuje dėl darbų Monika praleidžia po mėnesį ar du. Ten biure dirbantis šefas tris kartus per dieną patiekia maistą. Ne dėl prabangos, o tam, kad visi nesitrukdydami pavalgytų čia pat prie darbo stalo ir iškart vėl kibtų į reikalus. Įsisukusi į tokį maratoną ji kol kas tik svajoja apie ilgesnę kelionę į mylimą Los Andželą – ten ketina praleisti medaus mėnesį su neseniai vyru tapusiu mokyklos laikų mylimuoju Dovydu, taip pat intensyviai dirbančiu vyno pardavimo srityje. Milžiniško Londono ir karjeros girnų įtraukti, jiedu vienas kitą labai palaiko. Galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl jiems taip sekasi.

1597648978547356 dsc 6769 n

Monika, kelionę iki dabartinio taško pradėjai kažkada pati tapusi modeliu?

 

Modeliauti pradėjau septyniolikos. Buvo sunku gauti kontraktą, nes esu tik metro septyniasdešimties. Kartą pagalvojau: susirizikuosiu, pildydama internetinę anketą pridėsiu porą centimetrų. Agentas jau tarpduryje pastebėjo, kad dėl ūgio pamelavau. „Kadangi atvažiavai net iš Palangos, padarykime porą nuotraukų“, – tada pasakė. Suintriguotas nusprendė nuotraukas išsiųsti į Kauną, pagrindinį agentūros biurą. Išėjau nusiminusi, kad taip greitai buvau pagauta dėl ūgio, tačiau neprabėgus nė valandai sulaukiau skambučio – Kaunas patvirtino, kad kviečia pasirašyti kontraktą.

 

Ir niekada užsienyje iki tol nebuvusi mergaitė iš ramios Palangos iškeliavo į...

 

...Japoniją! Neblogas startas? 2009-ieji, vienuolikta klasė. Telefonai tais laikais buvo mygtukiniai ir Japonijoje neveikė, savo kompiuterio, aišku, neturėjau. Nežinojau, kaip bendrauti su japonais, bijojau klientų, neturėjau su kuo pasikalbėti, kišenėse – jokių santaupų. Jaučiausi kaip filme „Pasiklydę vertime“, tad pirma patirtis, pavadinkime, buvo nekokia. Ir toliau modeliauti man nepatiko, nes turėjau per ilgą liežuvį, ginčydavausi, atrodydavo, kad agentai mane netikusiai pristato, dėl to negaunu darbo.

 

Visgi modeliu padirbau apie septynerius metus, nes norėjau pamatyti pasaulio, užsidirbti mokslams – Kauno technologijos universitete studijavau rinkodarą. Tėvams atrodė svarbu, kad nebūčiau tik modelis, turėčiau išsilavinimą. Pažadą tėvams gauti diplomą ištesėjau, atlikau praktiką – tvarkiau dizainerių rūbų ir aksesuarų nuoma užsiimančios įmonės „Rent Boutique“ skaitmeninę rinkodarą, socialinius tinklus. Praktika atitiko lūkesčius, kolegų komanda – nuostabi, bet mano draugas, su kuriuo buvau nuo dvyliktos klasės, jau gyveno Londone. Nuo septyniolikos daug keliavusiai man taip pat nebeužteko Lietuvos.

Nežinojau, kaip bendrauti su japonais, bijojau klientų, neturėjau su kuo pasikalbėti, kišenėse – jokių santaupų. Jaučiausi kaip filme „Pasiklydę vertime“.

Išvažiavau užsidegusi, tikėjau, kad maždaug jau prie lėktuvo trapo visi pradės ploti ir lauks rankas išskėtę. Nenutiko nieko panašaus. Pradėjau ieškoti darbo rinkodaros srityje. Prabėgo mėnuo – jokių pasiūlymų. Angliškai kalbėjau puikiai, bet kažkodėl save nuvertinau ir baiminausi jų akcento. Pasiryžau nuleisti kartelę ir pamėginti įsidarbinti bare, nes visada smalsu išbandyti ką nors naujo. Atsispausdinau neįspūdingą savo CV ir patraukiau per apylinkes. Niekas nenorėjo samdyti jokios patirties neturinčios baltarankės, kuri mieste gyvena vos mėnesį. Bet vienoje man patikusioje ispaniškoje tavernoje Ričmonde pasitiko labai charizmatiška mergina iš Latvijos. Abi nustebome, kad mus sieja bendri pažįstami ir aplinkybės. Prieš atvykdama ieškoti laimės į Londoną, Laura irgi dirbo modeliu. „Skambinu šefui, reikia tave įdarbinti!“ Pakalbėjome, išgėrėme vyno ir išdrąsėjusi nunešiau savo CV į kitoje gatvės pusėje esančią drabužių bei aksesuarų parduotuvę „Anthropologie“. Jau per interviu pajutau didelę konkurenciją tarp čia ilgai gyvenančių ir vietos akcentą bei manieras įvaldžiusių merginų. Man teliko tikėtis sėkmės ir pasiūlyti darbdaviams tai, ką turėjau, – ambiciją bei pasitikėjimą savimi. Gavau ir šį darbą, ir dar pasiūlymą atlikti praktiką mados viešųjų ryšių srityje. Ta agentūra rūpinosi keliais dizaineriais iš viso pasaulio, jų kurtus drabužius stengdavosi įsiūlyti pripažintų žurnalų stilistams fotosesijoms ir taip padėti įsitvirtinti jiems tarptautinėje rinkoje.

1597649063070742 dsc 6755 2

Visus tris darbus dirbau septynias dienas per savaitę, bet po mėnesio supratau, kad viešieji ryšiai manęs nedomina, o poilsio stygius kenkia sveikatai. Susikoncentravau į parduotuvę ir barą menininkų pamėgtame rajone. Penkias valandas dirbusi parduotuvėje, bėgdavau į vakarinę pamainą tavernoje. Kartą ten užėjo dvi merginos, viena jų mane pastebėjo: „Labai gerai atlieki savo darbą. Seniai esi barmenė?“ Tuo metu jau buvau priėjusi ribą, kai labai reikėjo permainų. Tad, išgirdusi klausimą, priverčiau merginas išklausyti monologą, kad nežinau, ar padariau gerai įsidarbindama bare, nes Lietuvoje atsisakiau puikios galimybės ir į Londoną atvykau ne dėl to, ką darau. Papasakojau, kad noriu dirbti modelių agente, kad pati buvau modeliu.

 

Pasirodė, kad geriausia naujos pažįstamos draugė dirba modelių agentūroje „Premier“. Man net širdį dilgtelėjo – ši agentūra pripažinta prestižiškiausia Londone bei viena stipriausių pasaulyje. Susitikome, mane padrąsino ieškoti praktikos, pažadėjo rekomenduoti, nes bendrauti buvo lengva ir malonu, atrodžiau rimtai nusiteikusi. Sulaukiau kvietimo į interviu, tada – pasiūlymo atlikti praktiką. Ne viskas buvo taip, kaip tikėjausi: niekas manęs nieko nemokė, viriau kavą, vežiojau modelius po atrankas, dėliojau nuotraukas į jų portfolio, – tokios užduotys mane varė iš proto, joms atlikti nereikia nei universiteto baigti, nei turėti modelio patirties. Nepaisant to, viską dariau kantriai ir su šypsena.

Kartą ten užėjo dvi merginos, viena jų mane pastebėjo: „Labai gerai atlieki savo darbą. Seniai esi barmenė?“ Tuo metu jau buvau priėjusi ribą, kai labai reikėjo permainų.

Trys sunkūs praktikos mėnesiai netruko prabėgti. Kas toliau?

 

Likus kelioms savaitėms iki pabaigos nusprendžiau paprašyti agentūros įkūrėjos Carole White skirti man laiko pokalbiui. Labai jaudinausi – modelių pasaulyje ji gerbiama verslininkė. Nors palikau teigiamą įspūdį, agentūroje tuo metu nebuvo man vietos, darbuotojų ir taip turėjo per daug. Atėjus paskutinei darbo „Premier“ dienai, nusipirkau lėktuvo bilietus pas brolį į Norvegiją, norėjau pailsėti. Tuomet viena mano bičiulių agenčių gavo svarbios atrankos direktorės laišką, ar neturėtų pasiūlyti jauno ambicingo žmogaus atrankos asistentės pareigoms užimti. Rekomendavo mane. Į susitikimą ėjau atsipalaidavusi: juk tuoj skrydis, negavau darbo agentūroje, negausiu ir atrankoje. Be to, net gerai nežinau, kas tai yra. Grįžau įteikti kolegoms iš „Premier“ atsisveikinimo torto, o buvau sutikta puikiausios žinios: „Monika, žinai, kad gavai darbą?“

 

Kuo šis darbas ypatingas?

 

Privalai turėti storą odą, negali daryti klaidų, antrą kartą klausti tų pačių dalykų, viską reikia pagauti iš pirmo karto. Iš pradžių buvo itin sunku – nežinojau specifinių terminų, tad gavusi nurodymą ir atsakiusi, jog tuoj, ką reikia, padarysiu, puldavau į „Google“ arba „Youtube“ visko aiškintis.

 

Pirmais metais biure jaučiausi kaip vaiduoklis, kuris daro įvairius darbus, bet yra nepastebimas. Vadovė turėjo dvi asistentes. Būdavo, aš viską tvarkau, o į šou išvyksta ji su mano kolege. Po metų neapsikenčiau, pasakiau, kad išeinu. Tada iškart sulaukiau pasiūlymo vykti į Paryžių. Po pirmo šou supratau, kad niekur neišeisiu. Emocijos, kai matai savo darbo rezultatą ant podiumo, būna nenusakomos. Vykau su savo vadove į Dominykos Respubliką bei Jamaiką ieškoti modelių. Prieš keliones tariausi su visomis agentūromis, derinau viešbučius, apsaugą. Ir tai reikia suorganizuoti per labai trumpą laiką. Pasitaiko, kad skrydžiai į atrankas suorganizuoti, o atrankos išvakarėse paankstinamas susitikimo laikas ir viską skubiai tenka derinti iš naujo. Turi reaguoti šaltai, nepasiduoti stresui ir emocijoms. Mados industrijoje viskas labai greitai keičiasi, vyksta čia ir dabar.

1597649148465763 dsc 6885 n

Darbe smagiausia rasti merginų iš mažų miestelių, mažiau išsivysčiusių pasaulio šalių ir matyti, kaip jos auga, keičiasi. Pirmiausia matau jas savoje aplinkoje, kur šešiolikmetės gėdijasi pasakyti „labas“ ar iš streso pamiršta, kaip parašyti savo vardą, o po dviejų mėnesių podiumu žengia jau visiškai kitokie žmonės, akyse neįmanoma nepastebėti kibirkšties. Be šio altruistinio aspekto mano darbas neturėtų tokios prasmės, nes smagu matyti, jog prisidedame prie to, kad kažkieno gyvenimas pasikeitė į gera.

 

Ką tenka veikti kasdien, kai nėra šou?

 

Pavyzdžiui, visai neseniai Roterdame turėjau surasti keliolika vaikinų iš gatvės, kurie norėtų nusifotografuoti žurnalui „Fantastic Man“. Keliavau per „Instagram“ ir rinkausi veidus. Visi skirtingi ir unikalūs, tačiau kartu reprezentuoja Roterdamo vaikinų gyvenimo būdą.

 

O artėjant šou viskas užverda. Tvarkingus dokumentus privalo turėti ne tik visi modeliai, bet ir manikiūro meistrai, vizažistai. Jei ką nors pamiršiu, praleisiu, modelis negalės žengti podiumu. Turiu pasirūpinti, kad manekenės turėtų gydytojų pažymas, jog nėra per lieknos – kas šešis mėnesius joms atliekami medicininiai tyrimai, pati jas ten lydžiu. Kartą teko šou išvakarėse pasamdytą nepilnametę manekenę pas daktarą vežti vienuoliktą nakties.

 

Mano darbas – be konkrečių valandų ir savaitgaliais, būna, tris savaites be pertraukos. Visada lieka laisvas rugpjūtis, nes mados renginiai tada nevyksta. Kalėdų laikotarpiu irgi būna dvi laisvos savaitės. Tai, žinoma, nemažai ką atperka. Tačiau kitu metu bet kada turiu būti pasiekiama tiek modeliams, tiek agentūroms, tiek klientams ir savo vadovei. Į laiškus turiu reaguoti žaibiškai, nes kitaip iš akiračio dings labai svarbios manekenės. Ieškodama jų, privalau jausti dizainerio estetiką, poreikius. Būna, atskraidinu už kompanijos pinigus ne tuos modelius, matau – nepatinka...

 

O ką daryti tokiu atveju?

 

Nieko. Pasimokyti. Klaidų daro kiekvienas. Be to, vieną dieną dizainerio nuomonė vienokia, kitą – kitokia. Pasitaiko, parodai merginą, kuria labai tiki: „Ne. 186 cm ūgio – per aukšta.“ O kitais metais ta pati mergina atidaro šou ir atsiranda didelis aukštaūgių poreikis... Viskas nuolatos keičiasi, nieko nenuspėsi.

 

Kiek žmonių dirba organizuojant mados namų šou?

 

Įmonėje dirba daug žmonių, – ateljė, atsakingi už muziką, vaizdą, meno dirbinius, vintažinių drabužių paiešką, teisinius reikalus ir kita. Pagrindiniame skyriuje mūsų yra apie dvylika, merginų atranką atliekame trise.

 

Visi tavo kolegos, spėju, vilki tik dizainerių kurtais drabužiais?

 

Tikrai ne.

 

O kuo?

 

Mes renkamės tvarumą, mėgstame vintažą, rečiau perkame greitosios mados drabužius. Kasdien svarbiausia – patogumas. Mano spintoje nėra daug dizainerių kūrinių, bet labai vertinu kokybiškus vintažinius „Levi’s“ džinsus, juos atidžiai renkuosi ir turiu per dešimt porų bei su kiekviena kelione į Paryžių savo kolekciją papildau. Prie jų aunuosi sportinę avalynę, o susiruošusi į Paryžių visada pasiskolinu baltus klasikinius savo vyro marškinius. Banalu, bet jie man suteikia emocinį komfortą. Taip pat nerašytas mūsų aprangos kodas darbe – juoda. Užkulisiuose būna daug svarbių žmonių, todėl nesinori kristi į akis, geriau sutirpti minioje, kad neatimtume dėmesio nuo dizainerio ir modelių. Juk madų šou vyksta ne apie mus, ten esame tik tam, kad atliktume savo darbą.

Nerašytas mūsų aprangos kodas darbe – juoda. Užkulisiuose būna daug svarbių žmonių, todėl nesinori kristi į akis, geriau sutirpti minioje.

Iki šiol atrodai kaip modelis – gal dar tenka ir to imtis?

 

Ne! Tai su malonumu visiškai užrišau 2016 metais. Atvykusi į Londoną supratau, kad išvaizda nieko nereiškia, žmonėms įdomu, ką skaitai, matai, su kuo kalbėjai, kur buvai, kokios muzikos klausai. Savo įmonėje esu vienintelė, kuri naudoja dar šiek tiek makiažo, bet irgi jo kiekį labai stipriai sumažinau nuo tada, kai išvažiavau iš Lietuvos.

 

Darbas darbu, o ar lieka nors kiek laisvalaikio?

 

Jį stengiuosi praleisti su artimiausiais draugais, vyru. Mes viską darome kartu – gaminame, tvarkomės. Mylime gamtą, daug vaikštome, po to prisėdame pube, išgeriame vyno. Kartais aplankau buvusius kolegas ir ištikimiausius klientus ispanų tavernoje. Net ir įsidarbinusi atrankos įmonėje, už baro dirbdavau bent kartą per mėnesį, kad nenutolčiau nuo savęs, išlikčiau paprasta. Gaila, tam nebeturiu laiko.

 

Iki atsikraustydama į Londoną nepažinojau tokių ambicingų, viena kitą palaikančių merginų, kokios yra dabartinės mano draugės. Šis miestas tuo ir žavus, kad kiekvienas moka vienas kitą paskatinti ir siekia savos karjeros. Noriu save paspausti profesinėje srityje ir susikurti stiprų pagrindą po kojomis iki tol, kol nuspręsime papildyti šeimą.

 

Į Palangą grįžti retai, lietuviškai kalbėti tenka tik su vyru?

 

Dirbu tik su prancūzais ir anglais. Kai persikraustysime į Rytų Londoną, ketiname mokytis prancūzų. Turiu pasiūlymų kraustytis į Prancūziją, bet nedrįstu, kol nemoku kalbos. Kartais kolegės Paryžiuje, norėdamos, kad nesuprasčiau, tarpusavyje šnekasi prancūziškai. Vis pagalvoju: išmoksiu kalbą ir joms nesakysiu, kad viską suprantu (juokiasi).

 

Pakeitusi namus į darbą vaikščiosiu pėsčiomis – bus man kompensacija už visus pravažinėtus metus.

LINO MASIOKO NUOTRAUKOS

IRINOS CYBINOS STILIUS

susiję straipsniai

Rekomenduojame