Moterys

Monisha – buvusi balerina, pamilusi tapybą ir tapusi gatvės šokių profesionale

Gyvenimas anksčiau ar vėliau žmogų įstato į reikiamus bėgius – taip būtų galima pasakyti apie tapytojos, buvusios balerinos ir gatvės šokių profesionalės Monishos Modestos BUTAUTYTĖS gyvenimą.
Reading time 10 minutes

Menininkė savo kelią pradėjo nuo mergaitiškomis svajonėmis apipintų puantų, o šiandien jos piešti meno kūriniai iškeliauja puošti sienų svetur. Monishos kelią į tapybą lydėjo šlovingi gatvės šokio metai ir tylios vidinės patirtys atokioje saloje, kuri padėjo jai užsigydyti ne tik fizines, bet ir dvasines žaizdas.

 

Šiandien tave galima vadinti balerina, kuri pamėgo gatvės šokius ir ėmė tapyti. Papasakok, kaip prasidėjo šis įdomus kelias...

 

Gimiau ir užaugau Akmenės rajone. Nors nežinojau, kokiais tikslais, nuo pat vaikystės jaučiau, kad gyvensiu mieste. Vieną dieną mano nuojauta ėmė pildytis. M. K. Čiurlionio menų mokykla visos Lietuvos mokymo įstaigoms siųsdavo kvietimus, kuriais kvietė talentingus vaikus atvykti į Vilnių ir mokytis menų. Klasėje buvau vienintelė, mokanti padaryti špagatą, tad nusprendžiau pamėginti savo jėgas (juokiasi). Išlaikiau stojamuosius egzaminus ir vienuolikos metų atvykau gyventi į Vilnių.

 

Kai atvykau į stojamuosius, kartu su manimi buvo dar du šimtai vaikų iš visos Lietuvos, o į klasę atrinko tik trisdešimt tris. Mokytis tikrai nebuvo lengva – kasdien turėjau po dvylika pamokų, o mokyklos suolas laukdavo ir šeštadieniais. Didelė apkrova mus pavertė antisocialiais, mes neturėjome draugų. Kita vertus, kartais sąmoningai nemegzdavau draugysčių, nes mokykla kasmet išmesdavo krūvio ar figūros standartų neatitinkančius mokinius. Liūdėdavau, kai susirasdavau draugę, o kitąmet ją išmesdavo.

 

Tapai balerina, atsiradai teatre ir įsimylėjai kitą šokį. Kaip tai nutiko?

 

Baigusi baleto mokyklą pradėjau dirbti teatre. Čia baleto šokėjams tekdavo laukti, kol trupėje atsiras jiems vieta. Tai galėdavo užtrukti daugybę metų. Man taip pat teko ši dalia. Galvoje vis kirbėjo, kad laukdama tiesiog švaistau laiką, norėjau kuo greičiau palikti teatrą. Tačiau kartu šiurpas ėjo nuo minties, kad staiga dings tai, kas dešimt metų buvo mano kasdienybė.

 

Kaip šiandien pamenu, prieš vieną spektaklį pro teatro langą pamačiau gatvės šokėjus. Susižavėjau jų laisve ir šokiu nė nežinodama, kaip jis vadinasi. Kitą dieną išėjau iš teatro. Negalėjau sau leisti gyventi be darbo, tad iškart paskambinau gatvės šokių profesionalui Dainiui Žebrauskui ir neilgai trukus jo studijoje pradėjau mokyti modernaus šokio. Baigusi savo darbus savarankiškai mokiausi gatvės šokio.

1600067465206495 t19a6212

Praėjus metams supratau, kad turiu atidaryti savo šokių studiją, tačiau neturėjau tam pinigų. Sumaniau išvykti į Italiją ir užsidirbti. Ten praleidau porą vasarų dirbdama viešbučiuose – svečius mokiau šokių, statydavome spektaklius.

 

Taip per dvejus metus užsidirbau savo svajonei – šokių studijai. Iš pradžių studiją lankė vos kelios mergaitės, bet pasirodžiusi televizijos šou „Tu gali šokti“ sulaukiau daugybės mokinių. Didžiausią pakilimą išgyvenau trejus metus, kai mūsų komanda skindavo pergales pasauliniuose konkursuose. Nors mūsų šokių trupei puikiai sekėsi, šlovės nesivaikėme – tiesiog dienų dienas dirbdavome studijoje dėl vieno tikslo – rezultatų.

 

Maža to, studijos darbus keitė kiti – stačiau operų, spektaklių choreografiją. Taip pat dirbau moksleivių rūmuose ir nepilnamečių merginų kolonijoje. Keturi darbai iš mano gyvenimo išstūmė poilsį – miegui likdavo 3–4 valandos. Tokį gyvenimo tempą sugebėjau atlaikyti tris mėnesius, kol pats kūnas ėmė priešintis, ir nusprendžiau sustoti, viską keisti.

 

Atsisakyti šokių – labai radikalus sprendimas…

 

Nemečiau šokių, bet gyvenimas ėmė įvykius kreipti kita linkme. Taip nutiko, kad išsiskyriau su tuomečiu draugu, o į studiją įsisuko pikto linkintys žmonės, kurie ją iš manęs pasisavino. Maža to, pašlijo sveikata. Tuo metu nebebuvo kito kelio – tik sustoti, leisti praeiti žemai gyvenimo natai ir tyliai išlaukti geresnių laikų.

 

Ir čia tavo gyvenimas pasisuko į užsienį, tiesa?

 

Taip, nusprendžiau išvykti į Norvegiją aplankyti pusseserės. Rankoje turėjau bilietą į vieną pusę, o lagamine – penkias palaidines. Maniau, kad nuskridusi savaitei atsigausiu ir vėl galėsiu kibti į darbus, bet jėgos negrįžo nei po savaitės, nei po mėnesio. Priėmiau tai kaip ženklą dar pagyventi kitoje aplinkoje ir svetimoje kultūroje. Turbūt ne veltui, nes darbą susiradau vos užklydusi į pačią pirmąją šokių studiją.

 

Sakyčiau, tai sėkmė, juk kitiems darbo paieškos trunka ilgus mėnesius. Ar manai, kad tau sekasi?

 

Nevadinčiau to sėkme, tiesiog – dideliu noru, juk viską pasiekiau sunkiai dirbdama. Pamenu, užėjus į šokių studiją, kurioje vėliau įsidarbinau, vadovė manęs paprašė palikti savo CV. Nustebau ir pareikalavau leisti jiems pašokti – juk tai mano tikrasis CV. Netrukus jau vedžiau pamokas šokių studijoje (šypsosi).

 

O kaip į tavo gyvenimą atėjo tapymas?

 

Po metų, praleistų Bergene, persikrausčiau į nedidelę salą Tysnes Våge. Ten buvo sporto klubas, kuriame vedžiau šokių pamokas. Galiausiai pastebėjau, kad pradėjau ieškoti pasiteisinimų eiti į salę, ir supratau, jog šokis su kiekviena diena man reiškia vis mažiau. Vieną vakarą mano pamokoje nepasirodė nė vienas mokinys. Kadangi buvo lietinga, salėje likau pasportuoti ir patyriau traumą – pasislinko penki stuburo slanksteliai ir dubuo. Vėliau plaukiojant baseine išniro dar vienas slankstelis. Norvegų gydytojai bandė man subtiliai pasakyti, kad turiu apsiraminti, nebesportuoti ir pasėdėti vietoje.

 

Būtent šis įvykis mane atvedė į tapybą. Nors mokykloje nesimokiau piešti, visada jaučiau, kad moku ir galiu tai daryti. Patyrusi traumą galėjau judinti tik rankas, tad pradėjau piešti pastele – ją tiesiog delnais įtrindavau į paviršių. Galiausiai pastebėjau, kad kiekvieną dieną prie drobės praleisdavau po dešimt valandų.

1600067518136594 t19a6370

Kai išsigydžiau nugarą, pajutau, kad nebenoriu eiti į salę šokti, sportuoti. Supratau, kad mano gyvenime įvyko perversmas – aš esu kitas žmogus, aš nebesu sportininkė. Po truputį pripratau prie savęs ir grįžau atgal į Vilnių. Neturėjau nei daug pinigų, nei didelių tapybos žinių – tiesiog jaučiau, kad nuo šios akimirkos noriu gyventi piešimu.

 

Vėl viską pradėjai nuo nulio. Ar nebuvo baisu?

 

Tiesa, jaučiausi panašiai kaip prieš daugelį metų įkurdama savo šokių studiją. Šiandien jau penktus metus gyvenu iš tapybos, bet pradžia buvo finansiškai sudėtinga. Nemėgstu prašyti finansinės paramos, bet kartais paprašydavau mamos maisto. Pamažu ji ėmė suprasti, kad man yra sunku, juk aš pradedu kai ką visiškai naujo. Tuo laikotarpiu kaip niekada stipriai jutau mamos palaikymą, todėl buvo šiek tiek lengviau.

 

Beje, nuo pirmosios dienos Lietuvoje rašiau dienoraštį – jį tęsiu iki šios dienos. Taip akivaizdžiai matau savo veiklos augimą, galiu atsekti, kaip viskas keitėsi, kur dariau klaidų, o kas pasiteisino.

 

Klientų atsirado labai netikėtai, turiu savo meno angelą, verslininką iš Austrijos, kuris manimi patikėjo, kai dariau meninę instaliaciją „Sekretas“. Nuo to laiko jis skatina mane kurti, remia mano meną ir mano tapybos istoriją. Dabar mano pagrindinis tikslas – išplaukti į tarptautinius vandenis ir surengti parodą Madride.

 

Papasakok, kaip atradai savo piešinių stilių. Ar gali jį įstatyti į kokį nors rėmą?

 

Kai kurie mano piešinius vadina pop art, bet pati jų taip nepavadinčiau. Norėčiau, kad mano braižą atpažintų iš lūpų. Be to, pastebiu, kad mano kūryboje ryškėja siurrealizmas. Turiu nuojautą, kad su laiku jis tik stiprės.

 

Ar tavo piešiniai yra tik estetikos priemonė, ar turi užslėptą žinutę?

 

Mano piešiniuose dominuoja lūpos. Bandžiau piešti kokį nors kitą objektą, bet tai darydama jaučiuosi nesava – lūpos piešinyje mano kūriniams suteikia gyvybės.

 

Lūpos man yra gražiausia kūno vieta, juk tai – minčių filtras. Kiekvieno žmogaus galvoje sukasi daugybė minčių, bet tik lūpos tas mintis išfiltruoja ir galiausiai ištaria. Lūpų forma taip pat turi prasmę: kairysis kamputis žymi gimimą, tuomet viskas kyla į kalną, žmogus mokosi, siekia gyvenimo aukštumų ir pasiekęs vidurį jis staiga krintą į duobę. Tačiau vėliau jo laukia staigus pakilimas ir ratas vėl prasideda iš naujo. Lūpos žymi gyvenimo dėsnius, gyvybės ratą.

1600067532575666 t19a6427

Banalus, bet privalomas klausimas menininkui. Kur ieškai įkvėpimo?

 

Galbūt nuskambės neįprastai, bet kartais per miegus pamatau vaizdus, kuriuos vėliau nupiešiu. Pamatau spalvą ar vaizdinį, kurį atkuriu drobėje prisimindama pojūtį.

 

Kaip atrodo žmogus, kuriam tu pieši?

 

Negalėčiau išskirti vieno tipo, bet žinau, kad žmonės, norintys mano paveikslų, iš tiesų nori pakeisti savo gyvenimą. Kiekvienas, įsigijęs mano paveikslų, pasakoja, kad po kurio laiko juos užklumpa pokyčiai.

 

Kaip radosi vardas Monisha?

 

Vieną naktį, kai dar dirbau teatre, susapnavau japonę mergaitę. Ji man pasakė: „Tu esi Monisha.“ Praėjo daugybė metų, tačiau šis sapnas vis neišėjo man iš galvos. Vėliau pasidomėjau šiuo vardu – tai šventas, indiškos kilmės vardas, kuris simbolizuoja proto grožį. Galiausiai supratau, ką šis vardas reiškė mano gyvenimui tapybą. Todėl nusprendžiau su šiuo vardu gyventi oficialiai – dabar pase esu Monisha Modesta Butautytė.

 

Esame įpratę matyti kuklius, užsidariusius savyje menininkus, tu esi visiška to priešingybė. Manai, tai turi įtakos tavo menui?

 

Aš esu ir ekstravertė, ir intravertė. Kiekvieną rytą pabudusi turiu pajusti, su kokia emocija šiandien gyvensiu, nuo to priklauso ir piešiniai. Tačiau turiu vieną taisyklę – nepiešiu, kai esu blogos nuotaikos ar su kuo nors susipykstu.

 

Kokią vietą tavo gyvenime dabar užima šokis?

 

Profesionaliai nebešoku. Bet neseniai pasižadėjau porą išmokyti vestuvinio šokio. Neatsisakau darbo, kuris taip ilgai buvo mano gyvenimu, nes iš esmės man patinka mokyti.

NAGLIO BIERANCO nuotraukos

KAMILĖS BUKAUSKAITĖS stilius

susiję straipsniai

Rekomenduojame