Moterys

Ir štai kišenėse – pavasarių šimtas!

„Labas! – šūkteliu entuziastingai. – Sveikos, įžengusios į pavasarį!“
Reading time 9 minutes
Goda Pele iliustracija

Pagaliau galime atgal į draugus priimti tuos, kuriuos buvome išbaninusiosinstagraminius maudymosi kostiumėlių serialus iš Tailando. Pagaliau darniai įžengėme į šilumą žadantį sezoną. O šiluma kaulų nelaužo. Kita vertus, turime ne tik kaulus ir tuoj labai aiškiai pamatysime, kad marškinėliai po žiemos kažkokie išsigaubę po krūtine, kelnės netinka nei paaukštintu, nei pažemintu liemeniu, nes to liemens kaip ir nebėra. Oda – pavojingai blyški, ir tuščia jo, to apsimestinio aristokratiškumo. Juk kiek gi tarp mūsų – tikrų aristokratų? Šampanas rytais – dar ne įrodymas!

 

Tai, ką skaitote, rašau skrisdama lėktuvu. Man po kojomis – visas pasaulis. Pagaliau ne perkeltine prasme. Gaila, šiame skrydyje niekas nepasiūlys nei manęs verto kokteilio, nei apklotėlio, nei 29 naujausių filmų priekinės sėdynės atloše. Tad išsitraukiu iš rankinės savo kriminalų partnerį – kompiuterį. Tenka nematoma gumine žarna prisirišti alkūnes prie šonų, kad įsijautusi rašyti nesuduočiau niukso tam gražiai įmigusiam ponui dešinėje, ir tam pavytusiam grožiui su špitsu ant kelių (!) ir roleksu ant riešo kairėje.

 

Ką tik su liūdesiu palikau kvepiantį Rygos oro uostą. Sėdėjau latvių žemėje, japonų restoranėlyje kirtau žalią žuvį, užkąsdama skaniu straipsniu apie Habsburgų dinastiją, aptiktu angliškame žurnale. Pasaulis atrodė mažas ir draugiškas. Graži įžanga į daug žadantį savaitgalį Austrijos širdyje, kur link ir skrendu.

 

Pasižadėjau sau tuoj pat užsukti į vieną tų senųjų aristokratiškų kavinių, lėtai gerti Melange, laižyti nuo šaukštelio tortą su migdolų ir šokolado kremu ir galbūt prisijungti prie vietinių, iš seno įpročio žaidžiančių biliardą.

 

Princui tebedaro įspūdį tai, kad aš moku žaisti biliardą. Moku ir jodinėti, kalbu keturiomis kalbomis ir esu dziudo čempionė, bet tai įspūdžio nedaro. O štai biliardas – oho! Nors viskas primityviai paprasta: jį žaisti išmokau studijų laikais, kai pinigų turėjome vienai kavai. Ant trijų. Keturioms valandoms. O laiką kažkaip reikėjo prastumti.

Juk kiek gi tarp mūsų – tikrų aristokratų? Šampanas rytais – dar ne įrodymas!

Taigi Vienoje žmonės tebežaidžia biliardą. Vienoje žmonės tebelanko šokių mokyklas. Vienoje aš būsiu po kelių valandų ir greitasis pasaulis trumpam sustos. O gal ir ne – gal aš, apsiavusi patogiais suvarstomais bateliais, bėgsiu per visas Vienos meno galerijas, norėdama asmeniškai patirti Gustavo Klimto „Bučinį“ ir iš naujo atrasti visus jo mokinius. Ak, jei būčiau gyvenusi Vienoje XX amžiaus pradžioje... O gal ir gyvenau? Gal tai aš pozuoju niekšelio Egono Schiele paveikslui „Mergina su žaliomis kojinėmis“?!

 

O gal tuo metu man labiau patiko Paryžiuje? Gal tai mes su mergaitėmis iš baleto mokyklos klegame romantiškoje Sen Žermeno „Café de Flore“, tikimės nemokamų pietų, žvilgčiojame į Ernestą Hemingway prie gretimo stalelio, nuščiūvame, kai pro duris įžengia Pablo Picasso...

 

O gal mūsų gyvenimo šventė vyko pašėlusiame tarpukario Kaune? Dabar susiraukiu taip, lyg būčiau vienu kartu išgėrusi pusiau kontrabandinės „spaustinės“ iš apgaulingo arbatos puodelio „Konrado kavinėje“, o tada išleidžiu visą spirito garą giliai iš dumplių – chaaaaa!

 

Bohemiškoji „Konrado kavinė“. Ar ji tikrai tapo batų parduotuve?! Aš esu iš tų, kuriai batus reikėtų parduoti griežtai pagal gydytojo receptą, nes įprotis – nevaldomas. Tačiau, klausykite, yra ir šventų vietų!

 

„Konrado kavinėje“ nereikėdavo laukti nei savaitgalio, nei vakaro. Jau 12 valandą darbo dienomis ten galėdavai piešti karikatūras. Man įstrigo viena tokia, nupiešta 1932-aisiais: herojų veidai šūkauja, kas ką. Vienas deklaruoja: „Seniai, labai seniai viename mieste gyveno karalius ir tas karalius... buvau aš!“ Kitas pavymui: „Aš – muzikas! Bet mano muzikos negirdėjote. Ateis laikas ir aš jums suruošiu koncertą ant teniso rakečių.“

Vienoje žmonės tebežaidžia biliardą. Vienoje žmonės tebelanko šokių mokyklas.

Tikėjausi karikatūroje pamatyti savo favoritą Kazį Binkį, kurio pagrindiniai vakarėliai vykdavo pirmadieniais. Bet ne, jis išvengė dailininko pieštuko. Gal tądien stabtelėjo pas siuvėją naujos pavasarinės eilutės. O gal vaikštinėjo prie Nemuno, džiaugdamasis pirma linksmesne saule, kai kiekvienoje kišenėje – pavasarių šimtas.

 

Binkis, Sruoga, Dauguvietis, Tysliava – boheminis gyvenimas tarpukario Kaune buvo sukurtas vyrams. Tačiau aš tikiu – kaip nors būčiau ten įsitrynusi. Gal ištekėdama už dailininko, rašytojo, scenografo, režisieriaus, ar jau visai iš bėdos, – už diplomato. Kita vertus, negi yra skirtumas, kokios profesijos kūnas paryčiais įgrius namo.

 

Jie visi šventė gyvenimą savo Laisvės alėjoje. Kaip tik ten veikė vienas toks menininkų klubas, įkurtas dėl „gyvenimo šventės ir kūrybos“ (nesvarbu, kokia eilės tvarka, juk tai yra tas pats). Pavadinimas „Žydroji liepsnelė“ tai įstaigai būtų tikęs idealiai, nes visa patalpa buvo išdažyta mėlynai, net ir vienintelė lemputė – mėlynos spalvos. Idėja tokia: kūrėjai užverčia galvas į menamą dangų ir kuria šedevrus. Bėda tik ta, kad ten jie atsidurdavo jau viską išeiliavę, išskiemenavę ir išbarstę pas Konradą ar dar kur nors pakeliui. Belikdavo pasitiesti ant laiptų negudrų paltą ir laukti pirmųjų „konkių“. Arba bruktis pas bendraminčius prie dar vieno neišsemiamo stalo ir toliau raudoninti žandus vynu ir pokalbiais.

 

Man ligi šiol keista, kad toji bohema visgi turėjo ir normalius, neišsigalvotus darbus, kai kurie net labai neblogai uždirbdavo. Vykdavo atostogų kas į užmiesčio dvarelį, kas prie jūros, į Palangą. Nuostabi vieta kurortiniams romanams, apie kuriuos pasakoja anoniminiai skelbimai žurnale „Pliažas“: ten buvo galima palikti žinutę asmeniui, su kuriuo apsikeitei small-talk’u, bet po to pajutai, kad norėtųsi kažko daugiau. Štai vienas skelbimų: „Ponas, kuris pereitą sekmadienį vaikščiodamas Palangoj prie Kurhauzo man nusišypsojai ir pasakei „Miss Lietuva“ – prašau atsakyti antrame „Pliažo“ numeryje, ar tas pasakymas turi bent kokio realaus pagrindo, o jei neturi, tai kodėl?“

Ne vienas vyras sudejuos, kad aname šimtmetyje moterys buvo nuostabiai atviros, ir tai yra tiesa.

Ne vienas vyras sudejuos, kad aname šimtmetyje moterys buvo nuostabiai atviros, ir tai yra tiesa. Štai dar pluoštelis skelbimų: „18-os metų inteligentiška blondinė trokšta sukurti jaukų šeimos židinį. Pirmenybė valdininkams.“ Arba – „Aukšta, liekna blondinė, vedybų tikslu susipažins su tikrai inteligentiškais ponais, aukšto ūgio brunetu arba žilstančiu 38–50 m. Pageidaujamas turintis dvarą, namus arba aukštą tarnybą.“ „Jauna, blondinė, turtinga, ieško pažinčių vedyboms. Pirmenybė valdininkams ir sportininkams. Foto būtinai. Rašykit visi.“ „Aukšta blondinė, 23 m. Ieškau rimto blaivaus gyvenimo draugo 35–70 m. Pageidauju turtingo.“ Ir taip toliau.

 

Beje, kas jus trikdo labiau: ar kad 23-ejų mergina ieško turtingo 70-mečio, ar tai, kad ypač svarbu skelbime nurodyti plaukų spalvą? Tiesą sakant, XX amžiaus pradžios medija liudija, kad blondinės buvo oficialiai pripažintos geriausiu vyro pasirinkimu. Girdi, gal jos ir nelabai išmanios, bet užtat ne karingos. Ir meilios, ir gana gražios. Net buvo surasti „specialistai“, teigiantys, kad šviesiaplaukės turi 150 tūkstančių plaukų, brunetės – nesistebėkite – kur kas mažiau, o rudaplaukėms stipriai nepasisekė: 30 tūkstančių ir nė per plauką daugiau. Žodžiu, rinkis blondinę!

 

O koks siaubingas likimas laukė tų, kurios, nusižiūrėjusios nuo ištvirkėlių Europos, pasirinko „Bubikopfo“ – trumpų plaukų – šukuoseną! Viena rimčiausių redakcijų skelbė šokiruojančią „tiesą“: „Moterys, kurios kerpasi trumpai, po 10–15 metų pradės plikti.“

 

Gerai, kad moterys anos spaudos neskaitė ir kaip norėjo, taip kirposi.

 

Pasižiūriu į savo amžinąjį „bubikopfą“... Visai nieko. Apsižvalgau lėktuvo salone. Taip, mes visos – kitame šimtmetyje. Trumpi kirpimai dominuoja. Gal dauguma tų moterų – austrės? Jos, kaip ir vokietės, prisiekusios trumpų plaukų gerbėjos. O dar dabar į madą grįžo pagarba savo žiliems smilkiniams.

 

Galvoju, ar ir man taip nutiks, – kad norėsiu būti žila? Arba – kad tiesiog leisiu sau būti žila. Gal vieną dieną... Kol kas dar norisi nekaltai meluoti jaunystę. Be to, prisiekiu, spardysiu sau į sėdimąją ir vysiu į sporto klubą. Dar bus sugrąžinta sveika mityba, išsitraukti dviračiai ir riedučiai, veido kaukės ir kita techninė profilaktika. Kuo gi aš blogesnė už kitas?! Ką noriu – tą žadu…

 

O kiek bus ištesėta – paplūdimiai parodys. Dar turime laiko.

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame