Moterys

Dizainerė R.Piekautaitė: nieko be mados nenorėčiau ir nemokėčiau daryti

Daugybę metų Lietuvoje, bet ne vien Lietuvai kurianti dizainerė Ramunė Piekautaitė juokauja, kad 2019 m. vis dar ruošiasi užkariauti pasaulį, o taukšti apie tai, jog esame pasaulio mados pakrašty – tokie maži ir nereikšmingi, – nemato prasmės.
Reading time 13 minutes
Laimos Kavaliauskaitės-Bernotės nuotraukos

„Dabar viskas taip globalu, kad nelabai svarbu, kur esi ir kur kuri. Jei nori pazysti, gali tai daryti kurdamas ir Niujorke, ir Milane ar Paryžiuje. O jei nori ką nors veikti, gali tai daryti ir Vilniuje. „Vargdieniai“ jau parašyti, tai gal užtenka verkšlenti?“ – šypteli Ramunė.

 

Ramune, kokie jums buvo 2018-ieji – kaip dizainerei ir kaip mados namų direktorei?

Nepasakyčiau, kad jie labai skiriasi nuo ankstesnių metų. Darbo grafikas šiemet kaip visada buvo įtemptas: kolekcijų sukūrėme ir paruošėme tiek, kiek reikia, užtektinai turėjome ir individualių užsakymų, toliau vystome plėtrą – niekas nestovi vietoje. Be didelių šokinėjimų ėjome pirmyn.

 

Akivaizdu, kad kasdienė tėkmė – greita, kartais, atrodytų, nepavaldi absoliučiai niekam, – daro didžiulę įtaką ir šiuolaikinei madai...

 

Greitoji mada su tokiais galingais prekės ženklais kaip Zara ar H&M priešakyje, manau, išmuša iš vėžių ne vieną kūrėją. Taip, mūsų klientai – kiti, bet tradiciniam, kokybės ieškančiam klientui poveikį tai vis tiek daro.

 

2018 m., kitaip nei kada nors anksčiau, pasijuto, kaip keičiasi vartojimo įpročiai: daug kalbame apie ekologiją, tvarią madą, apie tai, kad vartojimo produktais turėtume kuo mažiau teršti aplinką, gamtą. Man tai patinka, nes visada maniau, kad geriau turėti mažiau, bet kokybiškų ir ilgaamžių daiktų. Tai, ką kuriu, nėra tik vieno sezono mados klyksmas, ir mano drabužiai tikrai gali pasigirti ilgesniu galiojimo laiku.

Tai, ką kuriu, nėra tik vieno sezono mados klyksmas.

Nieko nedarau specialiai. Tokia kryptis tarsi savaime susiformavo, o tai, savo ruožtu, suformavo mane kaip kūrėją, mano klientą – irgi. Vieni kitus auklėjome, kartu sukūrėme madą, kurią šiandien ir galima rasti Ramunės Piekautaitės parduotuvėse. Žinote, mano mados namai pradėjo skaičiuoti trečią dešimtmetį, o man vis dar labai keista savo vardą ir pavardę tarti bendrine forma (juokiasi)...

 

O ar ne to siekėte, ne į tai ėjote?

 

Tiesą sakant, nelabai žinau, kur ėjau. Kelio pradžioje didelio plano ar projekto neturėjau. Būčiau žinojusi, kaip viskas bus, šiandien greičiausiai būčiau buvusi namų šeimininkė (juokiasi). Aišku, juokauju! Kalbu apie tai, kad ir ką pradėtum, visai gerai turėti jaunatviško optimizmo, maksimalizmo, galvojimo, kad man tai tikrai viskas bus gerai. Be viso šito sunku būtų pradėti.

 

Kai pradėjau kurti, egzistavo tik Vilniaus modelių namai ir žurnalas „Banga“, niekas neįsivaizdavo, kokia ta dizainerio veikla, ką su ja daryti. Tebuvo aišku viena – reikia tiesiogiai bendrauti su klientu: kažką sukuriu, žmogus laimingas išeina ir atveda man dar tris klientus. Nesimaivau, bet tikrai nemaniau, kad tai, ką darau, vieną dieną išaugs į kažką rimtesnio, kad tai taps mados verslu.

 

O kada supratote, kad jūsų veikla jau užeina vien už elementaraus bendravimo su klientu ribų?

 

Buvo keletas etapų, kai reikėjo apsispręsti, kur eiti: toliau tiesiogiai dirbti su klientais ar atidaryti parduotuvių. Pasirinkome antrąjį variantą. Vėliau pabandėme ištrūkti už Lietuvos ribų, o tada gyvenimo sūkurys įtraukė ir nebepaleido. Stengiuosi visose gyvenimo situacijose sakyti „taip“ – dėl to viskas taip ir išėjo, todėl šiandien vadovauju nuosaviems mados namams.

Nesimaivau, bet tikrai nemaniau, kad tai, ką darau, vieną dieną taps mados verslu.

Kas jus visuomet vedė į priekį – juk turbūt ne kartą norėjosi viską mesti, uždaryti už savęs duris ir negrįžti?

 

Labiausiai – atsakomybė kolektyvui, kuris manimi patikėjo ir kuris, nežinau kodėl, tiek metų su manimi kankinasi. Sakau, kad nežinau, bet įtariu, kad todėl, jog jiems, kaip ir man, irgi patinka tai, ką daro. Kasdien įsitikinu, kad šitą darbą gali dirbti tik tie žmonės, kurie tuo gyvena. Šiuo metu mano mados namuose dirba 42 žmonės – atsakomybė milžiniška. Šitie žmonės – mano bendražygiai.

 

O kiek prie jūsų mados namų sėkmės prisideda vyras Kęstutis?

 

Kūrybiniai procesai yra mano, o veiklos strategija – Kęsto sritis. Manau, mums visai neblogai sekasi viską suderinti.

 

Jūsų mados namų puslapyje esate vadinama bene labiausiai mados verslą išmanančia lietuvių dizainere...

 

Tikrai ne pati apie save taip parašiau – čia citata iš knygos apie Lietuvos dizainerius (juokiasi)! Nors taip, tarp dizainerių gal ir geriausiai išmanau verslą. Kažkada sakiau, kad tarp kolegų aš esu verslininkė, o tarp verslininkų – visiška menininkė. Taip galvoju ir šiandien.

1551785423368489 77

Romantikos jūsų kūryboje dar likę?

 

Kai mane kviečia ateiti į Dailės akademiją ir ką nors papasakoti studentams, juokiuosi, kad, jei nueisiu, tai ir studentų neliks (juokiasi). Dažniausiai romantiškos yra tik tos akimirkos, kai matai žibančias laimingos nuotakos akis ar besišypsančią klientę. Arba kai sutinki moterį, vilkinčią prieš dešimt ar penkiolika metų sukurtą tavo suknelę. Tada supranti, kad tavo drabužiai, jei jau tampa vintažiniais, išties yra vertingi. Man patinka pradėti kurti kolekciją – rinktis audinius, piešti eskizus, stebėti, kaip randasi kolekcija, bet ar tai romantiška? Nežinau, turbūt...

 

Dizaineriai, jų interesams atstovaujantys rinkodarininkai, regis, taip ir neriasi iš kailio, kad įtiktų klientams. Laisvė kurti – nebaisu, kad apie tai netrukus kalbėsime būtuoju laiku?

 

Rinkdamasi profesiją žinojau, ko ji iš manęs reikalaus. Jei būčiau svajojusi vien tik apie kūrybinę laisvę, galbūt būčiau pasirinkusi tapybą ar grafiką. Nors šitie kūrėjai šiandien taip pat kartais yra ribojami užsakovų, kurie nori paveikslus pasikabinti savo svetainėje, kad šie derėtų prie fotelio ar kilimo.

 

Paradoksali ta laisvė: kai tik savo veikloje pasijunti gana tvirtas, turintis tam tikrą pagrindą po kojomis laisvai kurti, taip ir gauni per nosį. Išaiškėja, kad niekam tavo laisvės nereikia. Žmonių noras, kad drabužis lieknintų, aukštintų, tiktų prie veido, neleidžia stipriai eksperimentuoti. Labai aišku, kad lietuvaitėms tinka mėlyna arba juoda spalva, įliemenuota suknelė, siauros kelnės... Kita vertus, tai ir palengvina darbą. Yra klienčių, kurios mėgsta pasiautėti, nebijo rizikuoti ir leidžia eksperimentuoti bei kurti, o kitoms siuvi drabužius tokius, kokių iš tavęs jos tikisi ir laukia.

Mano darbe dažniausiai romantiškos yra tik tos akimirkos, kai matai žibančias laimingos nuotakos akis.

Kurie etapai jūsų kelyje buvo sunkiausi? Ar tie, kai gaudavote per nosį? Kas padeda tokiais atvejais nesustoti.

 

Turbūt taip. Tada truputį atsitraukiu, pailsiu, pagalvoju, ką daugiau galėčiau veikti, ir grįžtu daryti tai, ką geriausiai moku. Seniai supratau: nieko be mados nenorėčiau ir nemokėčiau daryti. Juolab kad bėgant laikui išmoksti į nesėkmes nereaguoti šitaip jautriai. Svarbiausias į priekį vedantis dalykas yra tas, kad man be galo patinka tai, ką darau.

 

Paminėjote nesėkmes. O ką jūsų veikloje reiškia žodis „nepavyko“?

 

Kartais būna, ką nors sukuri, įdėmiau pasižiūri ir supranti – šlamštas. Bet juk niekas neapsaugotas nuo nesėkmių. Tarkime, būna, kažką sukuri per anksti: atrandi naują formą ar panaudoji spalvą, kurios anksčiau nenaudojai, ir tai visiškai nesuveikia, o po sezono ar dviejų, žiūrėk, ta pati idėja praeina su trenksmu – žmonėms patinka, nešioja ir įvertina. Madoje labai svarbu viską daryti laiku. Todėl ir kuriame kolekcijas metams į priekį – kad ir mes, ir klientai turėtume laiko susigyventi su idėjomis. Ir nedideles klaidas galėtume pataisyti: vienur detalę nuimti, kitur pridėti, iš naujo įvertinti spalvas ir medžiagas.

 

Šiuolaikinė mada pastaruoju metu daug kalba aktualiomis socialinėmis, politinėmis temomis, šneka lozungais. Jūsų kuriama solidi, elegantiška, prabangi klasika skirta tiems, kurie nori pabėgti nuo triukšmą keliančios mados?

 

Kuriu intelektualiam klientui, kurį nelabai veikia lozungai. Kuris nori būti kitoks, bet nesiekia per daug išsišokti. Ar man patinka šiuolaikinė mada? Teisingiau būtų sakyti, kad žaviuosi drąsa ir esu už įvairovę.

Seniai supratau: nieko be mados nenorėčiau ir nemokėčiau daryti.

Žiūrint į tai, kas vyksta pasaulinėje madoje, ar dar yra likę kūrėjų, kuriuos drąsiai pavadintumėte favoritais ar kurių filosofija išties jums prie širdies?

 

Man patinka visi brendai, kurie kuria intelektualiam vartotojui. Iki šio sezono man patiko mados namai Céline, bet pastaroji kolekcija man pasirodė tokia kaip visos. Man vėl patinka mados namų Krizia, dizainerio Haiderio Ackermanno kūryba. Šitie kūrėjai nepaverčia moters medžiotoja.

 

O kokiai moteriai kuriate jūs?

 

Pirmiausia kuriu sau, todėl ir klientės pasaulį mato panašiai kaip aš. Kuriu jaunoms, gražioms moterims ir, patikėkite, tai niekaip nesusiję su amžiumi pase, nes yra aštuoniolikmečių bobučių, taip pat – moterų, kurioms septyniasdešimt, bet kurios vis dar tokios pat jaunatviškos, kaip mano mama. Mano klientės – intelektualios, protingos, drąsios, pačios kuriančios savo gyvenimą. Didžioji dalis jų – verslo moterys, teisininkės, medikės, rašytojos, mokslininkės, kino, teatro aktorės, šou verslo atstovės.

 

Toks klienčių ratas buvo nuo pat pradžių?

 

Mano klientės augo ir brendo kartu su manimi, bet mąstymo kryptis visų buvo ir yra panaši. Yra klienčių, kurios kartu eina nuo pat pradžių. Ateina mamos ir jau užaugusios jų dukros, kurios būdamos šešiolikos sėdėdavo kamputyje, kol jų mamos matuodavosi, ir raukydavosi, kad jos taip niekada neapsirengs. Dabar jos – vienos ištikimiausių mūsų klienčių (juokiasi).

1551785750495553 89

Kaip jūsų pačios kūryba, požiūris į madą keičiasi bėgant metams?

 

Pagrindinė linija, manau, išliko, nors man daug kas bando prikišti, kad dirbu tik su žemės spalvomis ar klasikinėmis formomis. Tikrai nebijau eksperimentuoti, bet dažniausiai tuos eksperimentus pati ir nešioju (juokiasi). O kartais nutinka taip, kad galvoju, jog mano eksperimentas tiks tik fotosesijai ar man pačiai, bet ima jį ir išgraibsto. Svarbu tai daryti sąžiningai ir tikėti, kad tai klientams patiks.

 

Man visada buvo svarbus audinys, kokybė, konstrukcija. Žinau, kad kartais per daug prisižaidžiu su formomis ir detalėmis, žinau, kad panašaus rezultato galima pasiekti greičiau ir lengviau, bet man patinka ieškoti sudėtingesnių kelių. Kartais gaunu velnių nuo gamybos vadovės, kad aš – kaip visada: kad tik sudėtingiau. Stengiuosi būti protinga, todėl kartais sutinku ir leidžiu supaprastinti konstrukciją, bet tik tada, jei tai nesugadins mano modelio.

 

Prabanga madoje – kaip ji matuojama? Madingas, dizainerio kurtas drabužis – vis dar prabangos prekė?

 

Individualiai pas dizainerį siūtis kelnes ir skirti tam laiko ateinant tris kartus per savaitę į matavimus – štai jums tikroji prabanga. Kokybiška siūlė taip pat reiškia laiką, sykiu – prabangą. Anksčiau dizainerio kurtas gražus ir kokybiškas drabužis rodė statusą, dabar tam, kad žmogus parodytų savo intelektą, jam nebūtina pirkti gražaus kostiumo – jis tiesiog nieko neprivalo įrodinėti. Be to, daug kas pereina į virtualiąją realybę, daug kas dirba namuose, tad ir kasdienių kostiumėlių nebereikia. Džinsai, megztinis – žmonėms to užtenka. Tačiau, manau, dizainerio sukurtas drabužis visada bus išskirtinė prabanga.

Manau, dizainerio sukurtas drabužis visada bus išskirtinė prabanga.

Kokių principų, taisyklių laikotės kurdama? Kokia kūrėja esate – disciplinuota, reikli, griežta sau ar vis dėlto jūsų veikloje daug polėkio ir mūzų plevenimo?

 

Laimei, turiu, kas mane suvaldo, prispaudžia, kad nevėluočiau su terminais, – gamybos, komercijos skyriai man visada juos primena. Jei būčiau pati sau, neaišku, kaip būtų: galbūt laukčiau įkvėpimo, minčių, kurčiau tik tada, kai noriu, ir velniop tuos įsipareigojimus. Tačiau darbe laikausi pagrindinės taisyklės – negaliu apvilti kliento. Taip pat – kolektyvo, nors jis kartais gali ir pakentėti.

 

Jūsų spintoje – vien Ramunės Piekautaitės mados namų kūriniai?

 

Kai išeinu po darbų, parduotuvės paprastai jau būna uždarytos, o atostogų ir kelionių laiko visiškai nenoriu eikvoti apsipirkinėjimams, todėl taip, mano spintoje – vien tik mano drabužiai, batai, rankinės, diržai ir visi kiti aksesuarai (šypteli). Formuodama kolekcijos gamybos planą, išsirenku ir sezono garderobą sau.

 

O dukrai, kuriai aštuoniolika?

 

Ula sako, kad mūsų stiliai – skirtingi, nors iš pastarosios kolekcijos porą mano daiktų – dirželį ir striukę – privatizavo. Gal suaugo (juokiasi)?

 

Jei atvirai, ko tikitės iš 2019-ųjų?

 

Kiekvienais metais tikiesi, kad ateinantys bus dar geresni. Atidarome naują parduotuvę Klaipėdoje, galbūt atsivers naujų eksporto kelių, atnaujinsime elektroninę svetainę, tobulinsime elektroninę prekybą, o kadangi esame įsikūrę prie MO muziejaus, reikės ir mums atsinaujinti mados namus. Planų turime, ir tai – ne svajonės. O užkariauti pasaulį 2019-aisiais tebesvajoju (juokiasi).

susiję straipsniai

Rekomenduojame