Moterys

Agnė Jagelavičiūtė: kur dingo mano „art de vivre à la française“

Dar viena naktis, kai mane kankina nemiga. Keltis „tik“ penktą, o aš skaičiuoju avis, meškas, žvaigždes ir minutes, laikas pavirsta į sluoksniuotą tešlą.
Reading time 2 minutes
SHOT by Lukas

Nuo „avių“ mintimis lėtai keliauju prie saulėto ryto Paryžiuje, kur sėdėdama nedideliame balkonėlyje, be abejonės, su vaizdu į Eifelį, aš geriu juodą kavą ir tepu minkštą avių sūrį bei braškių džemą iš mažutėlio stiklainiuko ant dar karšto, traškaus, prancūziško kruasano.


Arba ne, ne Paryžiuje... Aš kažkur Dordonėje. Vakarėja, į levandų lauką lėtai leidžiasi raudona saulė ir oras prisipildo neapsakomų kvapų. Aš sėdžiu ir žiūriu į tą vaizdą begalę laiko ir ledukai visai ištirpsta mano rasotam rosé. O gal aš sėdžiu prie mažo stalelio, apkrauto įvairiausiomis kriauklėmis ir jūrų gėrybėmis, man į veidą pučia sūrus brizas, o aplinkui – nesibaigiantis šurmulys, kurį elegantiškai kelia, kaip sako patys prancūzai, Dovilyje vasaros pabaigoje susirenkantys „crème de la crème“. Ir tą akimirką suskamba mano žadintuvas.


Tamsu. Vilniaus senamiestis. Girdžiu, kaip konteinerius verčia šiukšliavežys. Skaičiuoju minutes. Kiek jų turiu kavai, dušui, pusryčiams paruošti, drabužiams, verčiu darbo knygos lapus ir susiėmusi už galvos rymau prie kompiuterio. Prisimenu Frédérico Beigbederio personažo iš „Windows on the World“ mintį, kuri jį aplanko žiūrint į restorane per pusryčius siaučiančius vaikus: o nuo kurio amžiaus mes pradedame pabusti pavargę? Mąstau, kur dingo mano art de vivre à la française?


Mano gebėjimas stabtelėti ir būti čia. Dabar. Taip, kaip moka prancūzai. Mėgautis mažomis smulkmenomis, kurios tokios nesvarbios, bet iš kurių juk susideda gyvenimas? Kur dingo mano rytas lovoje su kava ir vaizdu į tyliai ankstyvą rytą per dangų sklendžiančius oro balionus? Kur dingo lėti vakarai prie puodų su daugybe draugų ir kvatojimu iki nakties? Ir kodėl prie mano lovos visa stirta knygų apie madas, kūrėjus, maistą ir keliones taip ir guli nepaliesta? Galvoju, ir atsakymo nėra. O gal jo net ir nereikia, nes čia svarbiausia tik kartais prisiminti, kad yra laikas bėgti ir yra laikas sustoti.

 

Šiandien vakare man nerašykite. Išmanusis bus išjungtas. Aš gulėsiu vonioje su žurnalu. Ir dabar prašau valandėlę manęs netrukdyti – keliauju į kepyklėlę. Prieš darbą noriu ramiai suvalgyti karštą kruasaną.

susiję straipsniai

Rekomenduojame