Moterys

R.Kulvinskytė: nuo mažumės kiekvienoje mergaitėje esame įpratinamos matyti konkurentę

Regis, klausimas, kas yra laimė, – toks pat banalus ir kartu neatsakomas kaip kur dingsta pinigai ir kodėl atsiranda dulkės. Tačiau žurnalistė, laidų vedėja, scenaristė Rimantė Kulvinskytė jo ėmėsi visu rimtumu ir dalijasi pačios patikrintais, pavyzdžiais patvirtintais laimės keliais. Jos klausydamas supranti, kad toji laimė – ne kas kita kaip požiūris, pasirinkimai ir bendrystė. Joje taip pat slypi didžiulė jėga, kurią kažkodėl imame ir nuvertiname.
Reading time 17 minutes

Rimante, kas yra laimė? Iš kur atsirado tavasis projektas „Laimės dieta“? Man panašūs pavadinimai kažkodėl kelia įtarimą, nes primena visokias įtartinas „kaip tapti laiminga, turtinga, seksi diva“ mokyklas.

 

„Laimės dieta“ radosi mums keliaujant po Aziją. Gyvenimo džiaugsmo, pozityvumo tema mane visada labai traukė, o ten ji skleidžiasi kiekviename žingsnyje: kol mes, Vakarai, rūpinomės progresu ir finansais, Rytai lavino savo dvasią. Pamenu, kaip pirmąjį mėnesį smegenis vis trumpino: kaip žmonės, turintys tiek mažai ir taip sunkiai dirbantys, gali būti tokie laimingi? Kaip moterys, į kalnus ant galvos tempiančios akmenis statyboms ir uždirbančios 2–3 eurus per dieną, niekada nenustoja kvatoti ir dainuoti? Mes savo šalyje turime visas galimybes būti laimingi: socialines garantijas, nemokamą aukštąjį išsilavinimą, mediciną, teisinę pagalbą... Ten nieko tokio nėra. Ir vis tiek mes nelaimingi, o jiems gerai! Norime viską kontroliuoti, o iš to randasi baimės, nepasitikėjimas, paranoja. Pamirštame, kad kontroliuoti galime tik savo pačių mintis ir veiksmus. Visa kita – jau pasaulio valiai.


Iš Azijos grįžome visiškai be planų ir pinigų. Buvo mano gimtadienis. Povilas sukvietė draugus ir visų atėjusių paprašė prisidėti prie mano svajonės – internetinio puslapio. 457 eurai. Tiek per vakarėlį sudovanojo mylimieji. Už juos vienas bičiulis sukūrė tinklalapį. Ir taip buvo sukurta „Laimės dieta“ – praktiškų gyvenimo džiaugsmo patarimų dienoraštis. Norėjau rašyti apie laimę ne dėl to, kad žinau, kaip būti laimingai. Aš puikiai žinau, ką reiškia jaustis nelaimingai, ir noriu kuo daugiau žmonių nuo to jausmo apsaugoti.


Kuo toliau į laimės temą bridau, tuo labiau supratau, kiek ji turi spalvų, skirtingų formulių ir formų. Nagrinėjau ją per neuromokslo, elgsenos psichologų ir ekonomistų, įvairių kultūros praktikų prizmę. Man pačiai perprasti ją – tuos kodus, kuriuos į mane sudėjo tėvai, paliko labai stiprūs išgyvenimai – padeda psichoterapija.

 

Manau, laimė – pirmiausia pasirinkimas. Juk renkiesi, kuria gatvės puse – saulėta ar šešėlyje – eiti. Bent jau aš visada pereinu į tą, kurioje šviečia saulė.


Mūsų smegenys stebuklingos, ir jas galima išnaudoti tiek gerais, tiek blogais tikslais. Štai pastaruoju metu pagavau save vis kartojant, kaip man sunku, kokia esu pavargusi, net nepamenu, kada atostogavau. Ir man tikrai ėmė darytis sunku! Nusprendžiau apkarpyti žodyną, susilaikyti nuo negatyvių žodžių, prigauti save už liežuvio bambant, kas rytą pakartoti: kokia graži diena manęs laukia, kiek įdomių žmonių sutiksiu, kaip bus lengva ir gera, kokia aš palaiminta, kad esu sveika, mano šeima – taip pat. Savo smegenims duodame užduotį, į ką susitelkti, tai jos ir pastebi. Tad, jei vis sakai, kad tavo gyvenimas – šūdinas, smegenys ras įrodymų, kad toks jis ir yra. Juk visada, nusipirkus ypatingą svajonių rankinę, ima rodytis, kad visas miestas su ja vaikšto! (Šypsosi.)

1618216825643921

Pirmas tai patvirtinantis atradimas buvo, kai daugiau nei prieš metus į internetą paleidau video su žinute „pizdec, kaip išgražėjau“. Mano vyresnė sesė, kai jai paskambinusi klausdavau, kaip gyvena, pokalbį pradėdavo būtent nuo šios frazės. Ji pasakojo, kad pradėjus sau tai sakyti ėmė kisti gyvenimo kokybė – net draugai pastebėjo, kad visa švyti. Pagalvojau, reikia ir man kartoti sau tai prieš veidrodį, vitrinas – visur. Ir tikrai ėmiau jaustis taip, kad gražėti jau kaip ir nebėra kur, net kūnas dailesnis tapo (šypteli). Pradėjau domėtis, kur čia viskas pakasta. Pasirodo, smegenys informaciją apdoroja pagal du kriterijus. Pirmasis – logika: kiek informacija sutampa su tuo, ką jau žinau, įvairiais faktais. Kitas rodiklis – ar aš tai girdėjau anksčiau. Juk nedvejojame, kad Napoleonas buvo žemo ūgio, morkos gerina regėjimą, o išėjęs šlapia galva į lauką pasigausi virusą? Tikime tuo, nes girdėjome daug kartų. Bet juk tai yra melas! Kai smegenims į vieną gretą sustoja logika ir „kiek kartų tai girdėjau anksčiau“, kaip didesnė tiesa priimamas pastarasis. Tad, jei kasdien kartoji, kokia aš stora, nevykusi, išsiblaškiusi ir kaip man sunku, smegenys pradeda tuo tikėti. Lygiai tas pats dėl „pizdec, kaip išgražėjau“. Išgirdau, kad Airijos lietuvės gaminosi marškinėlius su tuo užrašu, šimtai moterų ėmė rašyti man, kaip ši frazė veikia jų gyvenimą – teisėjos, kepėjos, kariškės, manikiūrininkės! Pizdec, kaip visos išgražėjo! (Juokiasi.) Atrodo, labai juokinga, bet tai tinka kiekvienai. Mūsų smegenims norisi ant visko sudėti etiketes, viską surūšiuoti į juoda ar balta. Užtat geriau gyventi širdimi, gyvenime spalvų yra daugiau.

Mūsų smegenys stebuklingos, ir jas galima išnaudoti tiek gerais, tiek blogais tikslais.

Jei vienos frazės pakaktų, kad visos pasijustų laimingos ir lieknos, už ją tikriausiai būtų galima skirti Nobelį.

 

Kai man paskambino žurnalo redaktorė ir pakvietė fotografuotis viršeliui, suglumau: iki fotosesijos – keturios dienos, nebenumesiu poros nereikalingų kilogramų. Būčiau žinojusi prieš kokį mėnesį, daugiau pasportavusi būčiau... Tada toks juokas paėmė: Rimante, apie ką tu čia? Ką tie du kilogramai keičia? O dvidešimt? Kam nuo to bus geriau? Juk nesame tik kūnai. O jiems suteikiame tokią galią save apibrėžti! Kiekviena žinome, kaip dieną gali sugadinti VIENAS spuogas. Spuogas! Pažiūrėkime į dangų, į žvaigždes, suvokime save iš jų perspektyvos, o paskui atsisukime į spuogą ir juokinga pasidarys. Mus taip įkinkę normos, stereotipai, kad pametame sveiką protą. Kažkas dėl dviejų kilogramų pusdienį naršo „Google“, kokių dietų laikytis, užuot mėgavęsi gyvenimu, smerkia save, kad per Užgavėnes atsikando blyno. Mes taip save dėl visko plakame! Aplink pakanka kritikų. Reikėtų pasistengti tokiam bent jau nebūti sau.

1618216842650045 w 328541618216842879959 w 32859
1618216842900539 w 328611618216842930458 w 32881

Viename interviu pasakojai, kaip su vyru Povilu savo reklamos agentūroje susitikote su klientu pristatyti bendrų idėjų, už kurias jis išeidamas dėkojo... tavo sutuoktiniui! Vyrai ir moterys net ir tokiame pat darbe kažkodėl dažnai vertinami skirtingai.

 

Vesdama laidą „Klauskite daktaro“ ne kartą girdėjau, kad galėčiau būti „savo vietoje“. Kur toji vieta? Galėtų man kas parodyti – sutrumpintų visą gyvenimą trunkančias paieškas (šypteli).


Būti kandžiam ir juokingam ekrane Lietuvoje dažniausiai leidžiama tik vyrui. O moterys žiūrovų vertinamos už grožį ir santūrumą – neduokdie, pasakys kažką į šoną ar stipresnę frazę mestels! Pažįstu daugybę televizijos vedėjų, matau, kaip jos įsikalinusios tose tobulose, teisingose mergaitėse – įsivaizduojamo įvaizdžio jos laikosi iš visų jėgų, su koja vis žemyn pamurkdydamos savo karingąją, maištingąją, valiūkišką pusę. Jei vedėja žodžių nerenka, kaip Nemira Pumprickaitė ar Rita Miliūtė, jas daug kas vadina „bobomis su kiaušais“. Kitaip tariant – tokiomis bjaurokomis. O jei tau visuomenė priskyrė gražiosios vedėjos vaidmenį, bet bandai iššokti su kokia protingesne fraze, atrodai blogai, nes iš tavęs tenorima, kad praneštum numerius, kuriais reikia aukoti pinigus labdaros koncerte. Kadangi daug metų rašydavau scenarijus paramos renginiams, galiu pasakyti, dauguma vyrų jo nesimoko, kartais net neskaito. Mūsų charizmatiškieji svajonių jaunikiai kalba, kas jiems „ant širdies“, o visą nuobodžią, tačiau privalomą informaciją perskaito moterys. O jei tik jos pabando už save pastovėti, tampa „bobomis su kiaušais“. Kam mums tie kiaušai? Juk tai lengviausiai pažeidžiama lytinė liauka. Mes turime gimdą, kuri yra stipriausias raumuo žmogaus kūne, galintis išnešioti ir išstumti kūdikį.

 

Pradėjusi dirbti laidoje „Klauskite daktaro“, kurį laiką mėginau būti ta teisinga vedėja: gražiai atrodyti, viską daryti pagal scenarijų, stovėti tiesiai, gražiai, nors tai man nelabai sekdavosi. Praėjus mėnesiui išsikvietė prodiuseris Justinas Milušauskas: „Ekrane atrodai kaip plekšnė, be jokios dvasios. Man reikia, kad būtum Kulvinskytė. Juk samdžiau ne tiesiog vedėją, o Kulvinskytę.“ Grįžusi namo, apsiverkiau – kam smagu, kai išvadina plekšne? Tą savigraužą nutraukė Povilas: „Bet juk čia – komplimentas. Jis nori ekrane tavęs, Kulvinskytės.“ Ir išties Justinas tada pasakė, kad arba į filmavimą rytoj ateina Kulvinskytė, arba galiu išvis nebeateiti. Tada ir pagalvojau, kad manęs nepagailėjęs, į vatą visko nevyniojęs prodiuseris įteikė geriausią dovaną – matyt, pirmąkart gyvenime taip, be skrupulų, išgirdau, kad esu pakankama, kad manęs nori dėl manęs, ne pagerintos ir ne pablogintos. Ir jau kitą dieną profesorius Unikauskas klausė: „Rimante, kas atsitiko? Tavo net žvilgsnis kitoks.“ Nuo tos dienos dirbti tapo lengva, dingo baimės. Matematiškai skaičiuojant, būti savimi reikia nulio pastangų, bet kažkodėl darome viską, kad tik savimi nebūtume. Tai galioja visiems, tik, matyt, niekur nepabėgsi nuo to, kad augdami gauname per mažai besąlygiškos meilės. Ji mums duodama už darbus, pažymius, patylėjimą, savo poreikių nuneigimą, o ne buvimą savimi. Vis dar esame minkomi pagal tai, „kas dera ir nedera mergaitei“. Berniukai neverkia, o mergaitės nesikeikia.

Būti kandžiam ir juokingam ekrane Lietuvoje dažniausiai leidžiama tik vyrui. O moterys žiūrovų vertinamos už grožį ir santūrumą – neduokdie, pasakys kažką į šoną ar stipresnę frazę mestels!

Bet tu, gera mergaitė, keikiesi!

 

Dabar keiksmažodžius sumažinau dukros prašymu. Luna yra viena svarbiausių mano auklėtojų. Ir tai ji daro ne moralais – vaike pati matau savo baimes, lūkesčius, elgesio, tvarkymosi su stresinėmis situacijomis modelius. Gali perskaityti visas knygas pasaulyje, kaip gyventi ir auklėti, bet vaikas – geriausias lakmusas, juk ne teorijų klauso, o mato tėvus, kaip jie myli, elgiasi. Man labai gera, kad galime auginti dukrą stiprią, pasitikinčią. Ji labai graži mergaitė, bet ir senelių, ir aplinkos prašome girti konkrečius jos pasiekimus, poelgius, mandagumą, o išvaizda – labai kintantis dalykas, į kurį nereikėtų kabintis. Užtat, kai su Luna kalbame apie tai, kodėl ribojame cukrų, niekada nesakau: „Nevalgyk, nes būsi stora.“ Sakau: „Būsi silpna.“ Visada pabrėžiu sveikatą.

Neseniai sutikome moterį, kuri Luną buvo mačiusi kūdikį. „Kaip tu užaugai, kokia tu liekna“, – išgirdome. Penkerių metų mergaitei pasakyti, kad ji labai liekna?!.. Luna perklausė, kodėl ta ponia kalbėjo apie jos lieknumą. Paaiškinau, kad čia senu papročiu žmonės dar aptarinėja kitų kūną, o to išties daryti negali niekas, išskyrus gydytoją.

 

Turbūt visos augome, kai tėvų, senelių, tetų komentarai apie mūsų kūną atrodė normalu: „Oi, kokia papilnėjusi!“ „Matau, jau papai pradėjo dygti“, „Tai vis dar vargsti su savo spuogais“. Ir dabar, keliaudama savigydos ir meilės sau kelionę, pagaunu save, kiek man tai buvo svarbu. Kiekviena replika apie „sumoteriškėjimą“ kainuodavo daug. Nesvarbu, kad „visada taip darėme“, komentuoti kito kūną nėra OK. Kaip ir nekalbią kaimynę kamantinėti gatvėje apie jos skyrybas – tai dvasinė prievarta. Man patinka, kad Luna jau dabar pasako: „Susipykau su klasės drauge, bet dabar nenoriu apie tai kalbėti.“ Dabartiniai vaikai jau moka nusibrėžti ribas, kurios būtinos, kurių aš dar tik mokausi – ribų bendraujant su antrąja puse, dukra ir su visu didžiuoju pasauliu.

 

Moterys seniai įrodė, kad gali valdyti valstybes, spręsti krizes. Bet kodėl vis dar kalbame apie lygias teises, už kurias lyg dar reikėtų kovoti?


Aš myliu vyrus. Ir tikiu, kad kovoti už moterų teises nėra lygu nekęsti vyrų. Aš taip pat tikiu, kad tai, kam nepasipriešiname, priimame kaip normą. Jei garsiai nepasakome NE, jei toleruojame, jei nenubrėžiame ribų, siunčiame žinią, kad mums taip tinka. Viskas yra pasirinkimas. Tai, ką mes dirbame, ką mylime, kaip jaučiamės – viskas yra mūsų sprendimų suma. Toje pačioje televizijoje išmokau krūvą dalykų, susirinkau didelį bagažą ir, supratusi, kad metas augti toliau, išėjau. O juk galėjau likti populiarios laidos vedėja, kurią žiūrovai užsispyrusiai vadino „profesoriaus asistente“. Ir ką tu jiems? Užtat su kolega, profesoriumi Alvydu Unikausku atsisveikinome su ašaromis – per tuos metus užsiauginome stiprų ryšį ir didelę pagarbą vienas kitam.


Mes sakome „vyrai tą ar aną“, bet iš savo patirties galiu pasakyti – moterys žiauriausios viena kitai. Mes skubame viena kitą pasmerkti, nuteisti. Kalbant apie moterų jėgą, pirmiausia reikėtų ne akcentuoti, kaip vyrai mus skriaudžia, o kiek esame seseriškos viena kitai, kiek prieš vertindamos pabandome atsistoti į kitos batus? Tai ateina iš mažumės, kai į galvą kalama, jog ta gražesnė, tos suknelė pūstesnė, kiekvienoje mergaitėje esame įpratinamos matyti konkurentę, kuri paims berniuką. Tas persiduoda į vėlesnį laiką.

 

Juk kiekviena einame per tą patį – baisią nežinią, kai ima augti krūtinė ir prasideda mėnesinės, per pirmosios meilės baimę, baimę „neištekėti laiku“, baimę būti kvailesnei negu berniukai, todėl visąlaik persistengiame. Bernai, atrodo, mėgaujasi gyvenimu, gauna dvejetus, bet kažkodėl egzaminus išlaiko dešimtukais. Mes neleidžiame sau iki galo būti laisvomis, nes mergaitėms negalima, o jei kurios būna laisvos – jas priimame kaip normų neatitinkančias. Mes keliaujame per motinystę, nelaimingas seksualines patirtis, priekabiavimą... Kiekviena einame tuo pačiu keliu ir vis tiek viena kitą vertiname kaip priešės?.. Kodėl nepamačius mylinčios, bijančios, pavargusios moters?.. Parduotuvės tualete besidažančiai moteriai nepasakius kažko gražaus? Arba atsigręžus į tą, kuri stovi už tavęs prie kasos: „Šiandien aiškiai gerą vakarienę darysit!“ Aš taikau praktiką per dieną pasakyti tris komplimentus nepažįstamoms moterims. Labai noriu, kad imtume tikėti ir pasitikėti viena kita, nebematytume visur tik priešių ar objektų, kuriuos kažkodėl galima tik linčiuoti. Savo galią reikia rodyti ne per kritiką, o per meilę ar pagalbą.

Kad mums reikia įkvėpimo, palaikymo, bendrystės, rodo ir tavosios „Laimės dietos“ populiarumas. Turi per 55 tūkstančių sekėjų „Instagram“, dar keliasdešimt tūkstančių – „Facebook“. Tau palaikymas svarbus?

 

Man tai įvertinimas, atsakomybė, tai įrodymas, kad mums visiems labai reikia bendrystės jausmo, kad ne vienos pačios taip gyvename, taip bijome ir taip mylime. Į „Laimės dietą“ gauname daugybę laiškų nuo persileidimus patyrusių, smurtą išgyvenančių moterų. Esame jas nukreipę į specialistus, rašę pabėgimo planus. Plečiame „Laimės dietos“ veiklą – netrukus startuos labdaros fondas, kurio surinktos lėšos bus skiriamos Lietuvos žmonių dvasinei sveikatai gerinti, apmokėti grupines psichoterapijas. Jau dabar visi „Patreon“ surinkti pinigai atitenka labdarai.

 

Kaip pavyksta kalbėti apie laimę, kai pati išgyveni visokius laikotarpius?

 

Rašau ir tada, kai man blogai. Visos emocijos – tiek laimė, tiek liūdesys – vienodai svarbūs. Visus juos reikia išjausti, išmyluoti. Dalijuosi viskuo, nes, galvoju, jei man blogai, galbūt kažkas taip pat šiuo metu jaučiasi, perskaitys ir tai padės prasiirti per dieną. Vedu dienoraštį akimirkų, kuriomis jaučiausi labai laiminga, lengva ir faina, o tuomet planuoju laiką, kai galėčiau jas pakartoti. Taip pat fiksuoju ir sunkius momentus, analizuoju, kas nulėmė mano prastą savijautą, koks elgesys ar žodžiai išprovokavo mano pyktį, kaip galėčiau to išvengti. Tik ties savigaila neužsibūnu. Kai blogai, save reikia užjausti, bet – nesigailėti.

Vedu dienoraštį akimirkų, kuriomis jaučiausi labai laiminga, o tuomet planuoju laiką, kai galėčiau jas pakartoti. Taip pat fiksuoju ir sunkius momentus, analizuoju, kas nulėmė mano prastą savijautą, koks elgesys ar žodžiai išprovokavo mano pyktį, kaip galėčiau to išvengti.

Kas padėjo išbristi iš bankroto, netekčių, buvimo ant skyrybų ribos? Kaip tokiais momentais nepamesti blaivaus proto, to tikėjimo laimės grūdu?

 

Kiekvieną mano gyvenimo etapą žymi svarbūs suvokimai ir stiprios frazės. Kai netekome dvynių, įsikibau į operaciją dariusio gydytojo žodžius: „Po trijų mėnesių pas mane ateisite besilaukdama.“ Taip ir nutiko. Tačiau tik gimusi, mūsų dukrytė atsidūrė reanimacijoje. Tuomet labai padėjo Povilo priminimas, kad niekas mums nepriklauso, kad turime mylėti neprisirišdami ir nieko nereikalaudami. Išgyvenant įmonės bankrotą, skęstant skolose, požiūrį pakeitė draugo žodžiai: „Čia – tik pinigai. Rimante, jūs esate sveiki, tu turi vaiką, vyrą.“ Kai mama susirgo vėžiu, tuo sakiniu tapo jos: „Aš nemirštu, man tik vėžys.“ Visada sunkiomis akimirkomis padėjo labai sąmoningas fokusavimasis į tai, ką turi ir gali, o ne į tai, ko negali. Padėjo suvokimas, kad aš niekam nieko neprivalau, kad viskas yra mano pasirinkimas – dalykų sureikšminimas, prasmės suteikimas, darbai, žmonės aplink. Aš turiu už tai prisiimti atsakomybę ir nieko nekaltinti. Taip pat padėjo darbas. Dirbau labai daug, o kai esi užimtas, neturi laiko skęsti niūriose mintyse. O labiausiai padėjo Povilas. Klausėsi manęs net tuomet, kai pati savęs negirdėjau, ir atsisakė girdėti mano baimes, nepaisydamas nieko, stūmė mane pirmyn, tikėjo manimi.

 

Povilas yra pasakęs: „Aš galioju vieną dieną atgal ir vieną – į priekį, tad, jei turi man priekaištų, juos išsakyk dabar, nes po paros aš jau būsiu kitas žmogus su naujomis patirtimis, o ta nauja mano versija nebūtinai pasielgtų taip, kaip pasielgiau vakar ar užvakar. Ir, jei nori, kad į tą naują versiją kažką suinstaliuočiau, pasakyk man dabar. Jei nepasakai, paskui nebepriekaištauk.“ Ir jis – teisus. Kai neišsakęs visko apsigydai, toliau gyveni su tais pačiais priekaištais. Bet kam jų, nepasakytų ar pasakytų per vėlai, reikia? Jei nebūtume prakentėję, pralaukę, išbuvę, kaip dabar būtų sunku neturėti vienam kito! Meilė, santykiai yra darbas. Savo žmogų iš tiesų pamačiau po kokių aštuonerių metų buvimo kartu, nes iki tol buvau užsiėmusi jo keitimu (juokiasi). O kai tavęs nenori matyti tokio, koks esi, vis bando patobulinti, dar labiau užsidarai, užsisklendi. Taip giniesi. Man baisu žiūrėti į visas skyrybas aplink, verkiu dėl kiekvieno. Ir iš patirties sakau: kartais išlaukti yra verta.

VAIDO JOKUBAUSKO NUOTRAUKOS

IRINOS CYBINOS STILIUS

EMILIJOS KASTEČKAITĖS MAKIAŽAS

GRETOS JUOZAPONYTĖS PLAUKAI

susiję straipsniai

Rekomenduojame