Moterys

Performerė I.Cholmogorova-Sakurako: jei darbas trukdo gyvenimui ir kūrybai – mesk darbą

Iki tūkstantmečio ši ugninga moteris gyveno Vilniuje. Tada ji buvo Inga Cholmogorova – kieta žurnalistė, rašanti ekonomikos ir politikos temomis. Bet viduje dūkstantis pankuojantis nenuorama pastūmėjo vykti į Olandiją.
Reading time 20 minutes
Eglės Juozaitytės nuotr.

Vėliau buvo Japonija, Prancūzija, Italija – naujos studijos, įgytas oficialus menininkės statusas, begalybė pasirodymų festivaliuose, meilė... Dabar ji – madam Fontez – 44-erių performerė Sakurako: japoniško šokio buto propaguotoja, choreografė. Kartu su vyru – legendiniu kompozitoriumi ir electro flamenco šokėju Philu Vonu (58) vėl apsistojo Vilniuje, įkūrė šokio teatrą „Okarukas“. Pavasarį gimė kitas netikėtas projektas – dukra Mia Luna Marie.

 

Grįžkime į 1990-uosius. Tu pankuoji Vilniuje. Baigusi mokyklą renkiesi profesiją – žurnalistiką. Kodėl ne Dailės akademija? Ne menas?

 

Aštuoniolikos išties buvau stipri pankė, o ką studijuoti, man buvo giliai dzin. Širdyje žinojau ir šeimoje visiems buvo aišku, kad menininkė aš JAU esu. Todėl skatino mokytis „normalių“ dalykų, kad dar ir kokią nors profesiją turėčiau. Stojau į Vilniaus universitetą. Žurnalistika buvo įdomi, nes „apie viską“. Politinės aktualijos ir ekonomika man buvo visiškai neįdomu. Maniau, būtų įdomu rašyti apie menus.

 

Bet dar mokydamasi įsidarbinau „Respublikos“ laikraštyje politikos reportere! Antroji mano darbovietė buvo „Verslo žinios“, bankai ir finansai. Voilá!

 

Labai puikiai pamenu: redaktorius nusiuntė su specialia užduotimi į Seimą. Einu ir galvoju: Dieve, aš juk nieko ten nepažįstu, gal vieną kitą per teliką mačiau, bet tikrai nežinau, kuris ten – centristas, kuris kairysis... Nusprendžiau eiti į Seimo barą – atsisėsiu ir sugalvosiu, ką daryti. Sėdžiu, dairausi. Greta – keli parlamentarai su viskiu. Išsirinkau vieną, kuris vizualiai atrodė sukalbamas. Priėjau, prisistačiau, atvirai pasakiau, kad nesu profesionalė, paprašiau pakomentuoti man rūpimą klausimą taip, kad būtų aišku. Ir prasidėjo mūsų diskusija.

 

Taip eidama per kitus išsiaiškinau, kas yra kas, tarp žmonių su kostiumais susiradau draugų, šaltinių. Visada jų prašydavau: jeigu negalite sakyti tiesos, tai ir sakykite „negaliu“, tik nemeluokite. Šitam post truth ir fake news pasaulyje man teisybė vis dar yra labai aktuali.

 

Seimo nariai pasitikėjo tavimi, mergina su džinsais? Ar įsigijai keletą reprezentuojančių kostiumėlių, rašei tvarkingai padrožtu pieštuku?

 

Ne, ne. Vilkėdavau ilgą, juodą, pankišką suknelę, avėjau „Dr. Martens“ batus, vaikščiojau pasikabinus ant krūtinės metalinę varlę vietoj kryžiaus, juodai dažydavau plaukus. Bet reputaciją įgijau per darbą, užsitarnavau visų tų žmonių pagarbą. Julijus Lozoraitis bei šviesaus atminimo laikraščio kolega Egmontas Jansonas mane praminė „sprogstamąja kulka dum-dum“ – girdi, kad ir kur nusiųstum, tą aš pasieksiu. Maždaug, „ateis ta mergaitė ir išdraskys visiems akis“.

 

Amžinąjį atilsį E. Jansoną, ko gero, pažinojai ne tik iš laikraščio – jis buvo ir garsus teatro kritikas. O teatras tuo metu buvo tavo vakarinė arena...

 

Aš gyvenau teatre! Laisvu nuo darbo laiku. Teatras supažindino su fantastiškais kūrėjais. E. Jansonas buvo vienas tų inspiruojančių žmonių, kaip kritiką jį irgi vertinau. Teatro užkulisiuose praleidau begalę laiko. Tada dar ir Oskaras Koršunovas, ir Cezaris Graužinis studentai buvo. Įdomus periodas, teatro virsmai, butaforų dirbtuvėse pas Remigėlį būdavo ekskliuzyviniai bohemos susitikimai. Susirinkdavo aktoriai, dizaineriai, menininkai, režisieriai. Tūsindavome, filosofuodavome. Dar spėjau paragauti bohemos.

Aštuoniolikos buvau stipri pankė, o ką studijuoti, man buvo „dzin“, širdyje žinojau ir šeimoje visiems buvo aišku, kad menininkė aš jau esu.

Darydavote beprotiškus dalykus? Eidavote naktį stogais pažiūrėti į miegantį Vilnių?

 

Ko tik nedarydavome! Neprisimenu Vilniaus stogų avantiūros, bet Amsterdame net kelis pasimatymus turėjau ant skirtingų stogų! Vilniuje su viena kurso drauge, dabar – žinoma politike, po žurnalisto Vito Lingio žūties sugalvojome naktį varyti į kapines ir prie jo kapo duoti žurnalisto priesaiką. Tamsu, sliūkiname pro paminklus, viena kitą gąsdiname. Staiga iš kažkur atsiranda vyras ir rūsčiai klausia: „Ką jūs čia darote?“ Prisipažįstame, kad labai bijome, o jis: „Kai aš buvau gyvas, irgi bijojau...“ Kapinių sargas taip su mumis pajuokavo... Priesaikos detalių nepamenu, bet buvo svarbu prisiekti už teisybę. Turėjome idee fixe – ir ėjome.

 

Sugalvojau“ ir „įvykdžiau“ buvo artimos sąvokos, tiesa?

 

Taip, kažin ar dabar daryčiau tokį performansą. O kiek dar tokių istorijų buvo... Senoji informacija trinasi. Bičiuliai pasakoja, kad kartą dalyvavau stiliaus konkurse: dėvėjau sijoną, pasigamintą iš čirvinių blynelių. Valgomą! Nepamenu, bet, pasirodo, tikrai buvo (kvatoja)! Paskui smagusis laikotarpis virto kitais dalykais. Žurnalistikos etapas buvo įdomus, bet paskui parūpo perprasti, kas yra piaras. Norėjau suvokti tą „kitą pusę“.

 

Įstojau studijuoti tarptautinę komunikaciją. Ir taip iš Vilniaus universiteto, pagal „Erasmus“ mainų programą, atsidūriau Amsterdame. Ten likau rašyti magistrinio darbo. Išvykau pusei metų... Po dvidešimties aš vis dar viena koja ten.

 

Amsterdamas tuomet dar buvo labai „kietas“ miestas. Dabar jis jau nebe toks. Bet būtent ten susiformavau tuo, kuo esu dabar.

 

Kaip Amsterdamas pakeitė tavo įvaizdį, stilių?

 

Amsterdame išbandžiusi, ko gero, visas įmanomas šukuosenas, pradėjau skusti galvą. Mano stilius visąlaik buvo savitas. Esu menininkė. Bet tik studijuodama – kai savaitgaliais dirbau Amsterdamo parduotuvėje – supratau, kad skonio galima ir neturėti. Man tai atrodė nesuvokiama – taigi štai sukabinti drabužių deriniai, viskas surūšiuota, pro šalį prašauti nebegali. Tačiau buvo, kas vis tiek nepataikydavo. Wow, jūs rimtai? Ką gi – parenki moteriškei ansamblį, ji pasimatuoja – aikčioja, kaip nuostabu, ir nuperka viską nuo batelių iki rankinuko. Mano bosas – laimingas, sako: „Tu esi pati geriausia pardavėja.“ O aš atsakau: „Nesistengiu parduoti – stengiuosi tą žmogų aprengti tuo, kas jam tiktų.“

 

Kad ir ką dirbau, stengiausi tai daryti iš dūšios ir maksimaliai pajusti malonumą. Tačiau visada sakydavau: jei darbas trukdo gyvenimui ir kūrybai – mesk darbą. Ir mečiau, kai supratau, kad nebegaliu ant dviejų arklių joti. Nutariau stoti į Amsterdamo Gerrito Rietveldo akademiją visu dienos užimtumu ir įgyti oficialią menininko profesiją. Maniau, studijuosiu dailę, skulptūrą, instaliacijas. Paskui kursiu ir bandysiu iš to pragyventi. Mokslus baigiau, nuo tada kuriu ir vystau meną išgyventi (juokiasi).

 

Paskui buvo Paryžius, Tokijas...

 

Japonijoje su pertraukomis praleidau nemažai laiko. Kai gyvenau Tokijuje, dienotvarkė buvo suplanuota iki minutės, kad tik kuo daugiau spėčiau – ėjau į visus kursus, lankiau arbatos ceremonijas, mokiausi samurajų meno ir šiuolaikinio avangardinio buto šokio, studijavau Noh teatro pagrindus.

 

Kodėl tave taip įtraukė buto. Sakoma, kad šis šokio menas – apie tai, kas yra giliau nei gilu: gali tekti susitikti su visokiais demonais.

 

Jis tikrai vertas dėmesio. Buto nėra „popsas“, kuris visiems patiks. Tai labai savotiškas, išsiskiriantis savita estetika ir filosofija, gana nišinis scenos raiškos menas. Jame nėra jokios chaltūros ar publikai skirtų triukų, fasado, blizgučių. Tai yra rimtas performansas, daromas sąmoningai ir fiziškai, ir dvasiškai.

 

Kaip publika reaguoja į tokį performansą?

 

Stipri energija scenoje ir autentiškas judesys geba giliai paveikti žmogų, per kūną pataikyti į emocijas, netgi aplenkiant intelektą.

 

Aš dažniausiai pasakoju savo kurtas istorijas, t. y. nestatau spektaklių pagal gerai žinomų autorių, tokių kaip Shakespeare’as ar Dostojevskis, darbus. Nors dabar kaip tik imsiuosi šokio spektaklio antikinės politinės satyros – Aristofano „Paukščių“ motyvais. Nors pasakojimas kūno kalba būna abstraktus, stengiuosi, kad žiūrovas suprastų, apie ką mano istorija, svarbu, kad jį paveiktų. Viskas priklauso nuo žiūrovo perspektyvos, išsilavinimo ir sugebėjimų bei atvirumo, noro panirti į tai, kas vyksta scenoje. Kartais po spektaklio žiūrovas prieina su ašaromis akyse, dėkoja ir nori apsikabinti. Tai, ko gero, yra geriausia reakcija, kokią esu patyrusi. Tačiau buvo atvejis, kai kritikas, bandęs viską, ką matė, vertinti pagal savo pasenusią kanoninę schemą, regis, išvis nieko nepajuto, nors didelė žiūrovų dalis po spektaklio buvo sukrėsta ir sužavėta.

 

Man menas yra gimtoji sielos kalba. Kai yra bendrystė, randi kalbą su žiūrovu. Kaip ir su japonais – visiškai nemokėjau jų kalbos nuvažiavusi. Bet užmezgę bendrystę supratome vieni kitus kuo puikiausiai. Jei Mokytojas kalba tik japoniškai, turi lygiagrečiai mokytis ir tą dalyką, kurį jis dėsto, ir pačią kalbą. Buvo labai intensyvu.

1566395234519404 pp

Tavo pseudonimas Sakurako irgi radosi Japonijoje?

 

Sakurako pažodžiui reiškia „vyšnios žydėjimo mergaitė“. Tai yra senas japoniškas vardas. Tik jis nėra populiarus, nes labai ilgas – keturių skiemenų, dabar jie mėgsta trumpesnius. Man tai – labiau darinys nei vardas. Aš gimusi balandį, kai žydi vyšnios. Kaip tik tokiu metu šis vardas ir susirado mane. Ten, Japonijoje.

 

Šiaip Tokijas – kontrastų miestas, gigantiškas megapolis, gana chaotiškas, pilnas žmonių. Bet įsmunki į kokios nors šventyklos kiemelį – o ten visiška tyla, oazė, nirvanos lopinėlis. Taigi kartą užeinu aš į tokį kiemelį, o jame – vienui vienas sakuros medis, visiškai pražydęs. Prisėdu po juo ir tiesiog džiaugiuosi – tai tokia akimirka, kai esi laimingas vien dėl to, kad esi.

 

O tada prie manęs prieina žila, elegantiška močiutė ir kažką labai gražiai japoniškai man aiškina. Suprantu, kad kviečia į šventyklos vidų, atrakina ją man. Užeinu vienui viena, sėdžiu prieš tą didelį Budą. Ir taip ramu, ir taip gera. Paskui išsiaiškinome, kad toji moteris yra arbatos ceremonijos meistrė. Pasiūlė ateiti į jos pamokas. Prasidėjo mūsų bendrystė. Sako, kai aš tave pamačiau po tuo medžiu, tai taip ir buvo – sėdi mergaitė tokia, „sakura-ko“.

 

Naujų dalykų mokymasis reikalauja kantrybės. Tu jos turi?

 

Nesu kantri. Kartais nervai nelaiko net penkias minutes. Bet jei įdomu, jei įtraukia – galiu valandų valandas ką nors daryti. Kūriau tokią instaliaciją: kambarį perskėliau į dvi puses, iš kilimo pagal jo raštą siūlus jungiau su lubomis: taip sakant, lubas susiuvau su kilimu, padarydama iš to 3D sieną. Dirbau 2 savaites po 20 valandų per parą. Tyliai ramiai. Kiti iš proto išeitų.

 

O meilė – ji buvo žaibiška, impulsyvi? Pakalbėkime apie tavo prancūziškąjį etapą.

 

Su Philu susipažinau Amsterdame. Mes abu buvome pakviesti į tą patį renginį. Aš šokau buto solo, o jis šoko electro flamenco.

 

Vienas kitą pamatėme tomis pačiomis akimis. Oho – įdomu, rimtai dirba. Po pasirodymų pasikalbėjome. Prašau – dar ir asmenybė labai įdomi. Tai skatino kontaktuoti.

 

Kuo, be savo talento, Philas tave patraukė?

 

Pirmiausia tuo, kad jis – labai gražus vyras, aukštas, patraukus. Antras dalykas – skusta galva. Kaip ir mano, – daug metų aš ją skutuosi, nes man taip tinka ir patinka.

 

Nesi girdėjusi pastabų, kad moteriai reikėtų auginti ilgus plaukus?

 

Oi, aš labai seniai nekreipiu dėmesio, kam ko reikia ir ko nereikia. Man tie dalykai negalioja... Nors dabar, susilaukusi dukros, sugalvojau tokį konceptą – dalį plaukų vėl atsiauginsiu. Kai kas nors klaustų, koks mano vaiko amžius, parodyčiau į plaukus – toks! Nežinau, kiek ilgai tai tęsis, nes gali vėl apimti nesuvaldomas noras nusiskusti (juokiasi).

 

Philui irgi patinka plikė – jis taip pat išaugęs iš pankų. Pažinties vakarą jis mane sužavėjo savo performansu, geru šokiu, stipria energija. Pabendravę atradome daug sąlyčio taškų.

 

Šokome kartu visą naktį – performansas nuo scenos persikėlė į šokių aikštelę ir gyvenimą... Jis gyveno Prancūzijoje, aš – Olandijoje.

 

Pagal romantikos klišes patyrėme viską: rašėme vienas kitam laiškus, bendravome per atstumą, lankėme vienas kitą. Buvo begalė rendezvous pačiame romantiškiausiame mieste – Paryžiuje, pasivaikščiojimai prie Senos, Montmartre...

 

Bet aš romantiką suprantu kitaip – ji grįsta mūsų pankiška dvasia. Kartą viename pogrindžio bare jis pagirdė mane vynu iš savo lūpų, gurkštelėdamas jo tiesiai iš butelio (juokiasi).

 

Iškart buvo aišku, kad tai – mano žmogus. Nors iki pažinties tikrai nedaug apie Philą žinojau. Vėliau, važiuodama iš vieno festivalio į kitą, supratau, kad jis – išties legendinis.

 

Philas buvo labai aktyvus Londono muzikiniame gyvenime. Jo aplinkoje gimė daugybė megažvaigždžių, kad ir „Franky Goes to Hollywood“.

 

Postindustrinės muzikos kūrėjai, pogrindžio veidai buvo jo chebra, pats 1985-aisiais turėjo subūręs muzikantų, menininkų grupę „Von Magnet“. Žmonės visame pasaulyje prieina prie Philo, prašo autografų, šlovina jo darbus. Tai matydama suprantu: oh well – aš čia su roko žvaigžde (juokiasi)!

 

Kaip jis tau pasipiršo?

 

Labai paprastai – namie Prancūzijoje. Aš, įsisukusi į savo japonišką yukata, sėdėjau krėsle ir gėriau kavą. Jis gana garsiai dirbo su muzika. Papriekaištavau, kad kaip rytui – per garsiai. O Philas ir sako: „Jei jau tavo vyras – muzikantas, teks su tuo susitaikyti.“ Pasišaipiau iš statuso „vyras“. Tada jis ėmė ir pasipiršo. Jau turėjo paruošęs žiedą – antikvarinį daiktą. Draugas juvelyras Tauras Blaževičius vėliau Vilniuje sukūrė kitą, praktišką variantą.

 

Vestuves planavome dvejus metus. Norėjome nepretenzingo, gražaus, šilto vakaro gamtoje. Tačiau darbo grafikai buvo įtempti, o mums visai nesinorėjo kitą dieną po vestuvių nerti į projektą. Niekur neskubėjome – atidėdavome.

 

Kita vertus, 2018-ųjų žiemą jau įvyko mūsų dvasiška santuoka Tailande, Bankoko šventykloje, su specialiai mums skirta ceremonija. Gavome vienuolių palaiminimą ir tris riešo raištelius. Dėl dviejų viskas aišku: juos ceremonijos metu užrišome vienas kitam, o trečiojo paskirties tada dar nesupratome...

 

Žinia, kad laukiesi, buvo daugiau nei netikėta. Kaip reagavai į pokyčius?

 

Kai sužinojau, kad laukiuosi, manyje jau buvo visas plaukiotojas su rankytėmis ir kojytėmis. Juokavau, kad tapau mothership ir manyje apsigyveno ateivis. Kai fiziškai dirbi su kūnu, esi labai jautrus tiems dalykams. Pastebi ne tik išorinius, bet ir vidinius pokyčius. Nors aš šokau būdama nėščia ir dirbau iki paskutinės minutės. Neperspaudžiau, bet ir nelimitavau savęs. Pašalinių efektų nepatyriau iki pat devinto mėnesio.

 

Visai neturėjau laiko ruoštis mamos vaidmeniui, net nevaikščiojau į būsimų mamų pamokėles.

 

Kai jau supratau, kad tuoj gimdysiu, prisiverčiau šiek tiek pasiskaityti, nes žinojau, kad tai nebus pasivaikščiojimas parke – tai bus rimtas, fizinių pastangų reikalaujantis performansas. Aišku, ir anksčiau turėjau ekstremalių kūno sąmonės patirčių, kai labai svarbus kvėpavimas ir panašūs dalykai. Bet gimdymui tikrai niekas neprilygsta.

Tokijas – kontrastų miestas, gigantiškas megapolis, gana chaotiškas, pilnas žmonių. Bet įsmunki į kokios nors šventyklos kiemelį – o ten visiška tyla, oazė, nirvanos lopinėlis.

Gimdei jau oficialiai ištekėjusi Vilniaus Santuokų rūmuose. Nusprendėte, kad vaikas turi gimti raštiškai įteisintoje šeimoje?

 

Mano požiūris į santuoką toks, jei jau tekėti, tai tam, kad neišsiskirtum. Todėl ir nebuvau ištekėjusi iki dabar. Su Philu planavome, kada bus tas tinkamas laikas ir vieta. Tačiau įvyko vestuvės, kokių nesusapnuočiau net beprotiškiausiam sapne: aš – aštuntą mėnesį nėščia, su juoda suknele, žiemą, tuokiuosi Vilniaus Santuokų rūmuose, kurie toli gražu nėra pati romantiškiausia vieta. Beje, buvo gana romantiška, nes tai vyko Valentino dieną (juokiasi). Nors ir tuokėmės iš didelės meilės, šios datos nesirinkome specialiai – tai buvo mūsų paskutinis skambutis, kol dar galiojo iš užsienio kalbų versti dokumentai. Aš puikiai žinau, kaip sunku tvarkyti biurokratinius popierius per tris valstybes – Prancūziją, Lietuvą ir Olandiją. Tad, jei galiu, bandau išvengti nereikalingo popierizmo. Susituokus viskas paprasčiau.

 

Beje, tada dar puikiai paėjau ir šokau, bet kojos buvo sutinusios, dailių batelių per savo vestuves negalėjau apsiauti.

 

Muščiausi į krūtinę, kad tu nemėgsti aukštakulnių!

 

Anaiptol! Turiu įvairių otkutiūrinių batelių. Man patinka ekstravagantiški batai. Turiu silpnybę ir papuošalams, gražiems vardiniams drabužiams. Jei aš – skusta galva, dar nereiškia, kad man svetimi moteriški dalykai (juokiasi)!

 

Kasdien su vežimu vaikštinėdama aukštakulnių, suprantama, neaviu – lakstau su patogiausiais japoniškais batais jika tabi – kaip basa. Lietuvoje atradau dizainerę Dianą Paukštytę. Visiškas mano stilius!

 

Ar galvoji, kad dizainerių drabužiai yra pernelyg brangūs? Ar kaip tik – autoriniai darbai turi kainuoti?

 

Autoriniai dalykai turi kainuoti, juk tai ne „H&M“. Bet, žinoma, kai mano motinystės pašalpa Lietuvoje – apie 200 eurų, o vien tik buto šildymas kainuoja 170 eurų... Tai tik norėčiau pasiteirauti ko nors Seime ir Vyriausybėje: kaip, jų nuomone, man su vaiku reikėtų pragyventi. Jei būčiau protinga – važiuočiau į Olandiją, kur man priklauso normali išmoka, bet...

 

Bet jūs – Lietuvoje, čia su vyru įkūrėte ir savo šokio teatrą „Okarukas“. Kas jį finansuoja?

 

2017 metais sukūrėme savo teatrą „Okarukas“, jau išleidome septynias premjeras, kurias finansavome iš savo kišenės, nes viešieji meno rėmimai yra apverktini. Kartais norisi prisiminti žurnalistiką ir rašyti apie meno politiką Lietuvoje!

 

Dabar gavome dalinę paramą iš Lietuvos kultūros tarybos vienam projektui, mažiau nei pusę reikalingos sumos. Ką gi – žymiai geriau nei nulis eurų, gautų iki šiol! Visą laiką investuojame, tiek kurdami spektaklius, tiek apmokydami jaunimą. Tai darome iš gryno entuziazmo. Aktyviai dalyvaujame Lietuvos kultūriniame gyvenime, kurdami naują scenos meno raiškos formą. Trečius metus nemokamai pristatome spektaklius festivalyje „Kultūros naktis“. Noriu, kad ir tie žmonės, kurie nevaikšto į teatrus, turėtų galimybę atrasti tokią mūsų siūlomą šokio teatro alternatyvą.

 

„Okaruko“ teatras – tai kartu su manimi ir Philu bendradarbiaujantys jaunosios kartos kūrėjai. O šis bendradarbiavimas, lėmęs sprendimą kuriam laikui grįžti į Lietuvą, prasidėjo prieš kelerius metus – tuomet, kai O. Koršunovas pakvietė supažindinti jo studentus su buto technika. Nuo tada vis mokau: vieni išeina, kiti ateina, kai kurie lieka.

 

Man patinka iš visų reikalauti aukšto lygio ir profesionalumo, bet už tai ir sumokėti žmonėms norisi atitinkamai. Sunku turėti trupę, ne visi iš idealizmo metus gali maitintis. Tačiau kai yra projektų – su malonumu ir atsidavę dirbame kartu.

 

Kodėl visgi apsistojote Vilniuje, kas čia pagauna už rankos, sulaiko?

 

Vilnius yra puikus miestas. Gyvenu Senamiestyje, viską galiu pasiekti per penkias minutes. O Paryžiuje ar Tokijuje pusę gyvenimo praleidi metro. Iš Vilniaus į Kauną greičiau nuvažiuosi, nei Paryžiuje rasi, kur prie teatro pasistatyti automobilį.

 

Lietuvoje maistas – puikus, ekologinis. Gamta – nuostabi. Į Nidą gera nuvažiuoti ir žiemą, ir vasarą. Mačiau labai daug pasaulio, daug miestų prie jūros, bet Nida yra unikali. Švaru, ramybė.

 

Na, ir žinoma – žmonės! Kas sukuria miestą? Žmonės ir kultūra. Ačiū Dievui, Lietuvoje yra labai stiprus teatras. Kitaip būtų sunku kokybiškai pasotinti mano Paryžiaus išlepintą apetitą menams.

 

Be to, čia šeima – šalia, labai padeda auginant dukrą. Mano sluoksnio žmonės pasaulyje įprastai neturi vaikų, o čia dauguma jų turi. Kiti – jau ir anūkų. Visi labai linkę padėti – net žmonės, kurių nepažįstu, yra padovanoję kūdikiui būtinų daiktų. Tokių dalykų neįvertini, kai esi toli, dabar juos atrandi.

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame