Moterys

Arina Šnaider: amžius ne riba, kliūtis keistis ar ieškoti savęs - visi pančiai yra galvoje

Šį kartą kalbamės su viena „L'Officiel Lithuania“ autorių – Arina Šnaider, kurios gyvenimo nuotykiai verti knygos puslapių.
Reading time 10 minutes
Goda Pele iliustracija

Arina Šnaider – pasaulio pilietė, rašytoja, scenaristė, nežinanti, kas yra „normalus darbas“ ir dirbanti visada, kasdien. Gyvenimo ragautoja, ignoruojanti taisykles ir nesilaikanti tų pažadų, kurie duodami sau bet kurių metų gruodžio 31-ąją, nes jų galiojimas baigiasi kitų metų sausio 1-ąją. Nevalgo šaltibarščių. Mėgsta motociklus ir „Invino“ rokenrolą.

 

Ką jums suteikia rašymas?

 

Tą patį, ką ir maistas – gyvybę. Aš rašau – man už tai moka – už pinigus aš gyvenu. Kita vertus, rašyčiau, net jei gyvenčiau hipių komunoje, kurioje nėra jokios valiutos.

 

Mano mintys atrodo taip, kaip trečių pasaulio šalių elektros tinklai – tai tokia laidų spagečių raizgalynė. Paimsi už vieno galo, timptelėsi – ir nežinia, kur tave tai nuves, kiek kilometrų tai tęsis, pro kokio siaurumo tarpelius teks pralįsti, kiek kartų verksi, manydama, kad viskas – strigai, neišsipainiosi.

 

Jei jūsų plaukai – ilgi ir garbanoti, tikriausiai žinote, ką daryti, kai jie nesveikai susivelia – pasiimi žirkles ir išsikerpi tą veltinį. Tai štai – rašydama aš išsikerpu tai, kas susivelia galvoje.

 

Kada dažniausiai sėdate rašyti?

 

Kai pajuntu, kad negaliu nusiraminti. Kai herojai bado į mano woodoo lėlę adatomis. Arba kai turiu įsipareigojimų ir ima spausti deadline‘ai.

 

Kas įkvepia rašyti ir kurti istorijas?

 

Naktiniai nuotykiai – pavyzdžiui, kai po vidurnakčio taksi nuvažiuoji prie ežero išsimaudyti, ir vairuotoją paleidi. O po pusvalandžio pamatai, kad telefonas išsikrovęs. Ir iki ryto eini plentu namo.

 

Komiškos kelionių situacijos. Kai guli prie vandenyno, užeina potvynis ir tu pustai padus per kopas, o jose net tiršta meilę plėšiančių gėjų. Pikeruoji ir vojaruoji. (Juokiasi)

 

Įkvepia visi žmonės, kurie yra tokie spalvingi, kad viso gyvenimo neužteks jiems perprasti.

 

Senoji architektūra, kuri leidžia įsisvajoti. Šampanas, kuris visada įsuka propelerius. Po langais pražydęs kaštonas, kuris manyje kasmet pažadina dailininkę. Gaila, nespėju sumerkti į dažus teptukų – o jau žiedai nubyrėjo.

 

Pats gyvenimas įkvepia, kai ragauji jį pilna burna.

Mano mintys atrodo kaip trečių pasaulio šalių elektros tinklai – laidų spagečių raizgalynė. Paimsi už vieno galo, timptelėsi – ir nežinia, kur tave tai nuves.

Koks gyvūnas atspindėtų jūsų dvasinį pasaulį ir kodėl?

 

Gal tinginys? Toks fainas, kurį norisi paniurkyti. Lakuotais nagučiais.

 

Jei galėtumėte atsukti laiką, kokį gyvenimo patarimą duotumėte sau?

 

Aukštojo mokslo diplomas – štai apie ką pirmiausia turi galvoti, mergyt.

 

Jūra ar kalnai?

 

Jūra.

 

Kur keliausite šią vasarą?

 

Į Škotiją – čia toks pirmas „a must“. Paskui kelias dienas ketinu praleisti Kaprio saloje – viskas prasidėjo nuo Facebook pamatytos nuotraukos – mielo lauko restoranėlio, virš kurio auga vaisiais apkibę citrinmedžiai. Supratau, kad būtinai turiu ten pavakarieniauti.

 

Turbūt tradiciškai aplankysiu Provansą, žinau ten kiekvieną kaimelį. Einu iš proto levandų laukuose.

 

Lietuva irgi graži – liepos paskutinį savaitgalį būtinai praleisiu Palūšėje, festivalyje „Galapagai“. Ta Palūšė tokia vintažinė, tokia nesugadinta. Sėdi į kemperį – pusantros valandos ir ten. O tada daug muzikos, gražių žmonių, polėkio. Laukiu nesulaukiu.

 

Hamakas ar žygis?

 

Hamakas. Žygiuojant iš taurės labai išsitaško Aperol Spritz. (Juokiasi)

 

5 svarbiausi daiktai atostogų rankinėje?

 

Rankinėje? Kas į atostogas vyksta vien su rankine? Tai ne apie mane.

 

Biografija, istorinė knyga ar romanas?

 

Viskas. Skaitymas yra homo sapiens privilegija. Skaitykime.

 

Kiek turite parašytų, bet taip niekada ir nepaviešintų tekstų?

 

Pilną kompiuterį. Jį pavogė su gerokai įsibėgėta mano antrąja knyga.

Vasarą turbūt tradiciškai aplankysiu Provansą, žinau ten kiekvieną kaimelį. Einu iš proto levandų laukuose.

Kokią kito autoriaus knygą rekomenduotumėte?

 

Bibliją. Pirmiausiai tiems, kurie daug dalykų daro Dievo vardu, menamai cituodami šventąją knygą, nors niekada nėra jos net atsivertę. Nuo tų šventuolių vemti verčia. O šiaip Biblijoje galima rasti tikrai daug atsakymų. Kartą netyčia sužaidžiau tokį žaidimą: svetimos šalies nepažįstamo miesto viešbutyje, stalčiuje prie lovos radau bibliją. Tuo metu mane kankino viena problema. Taigi, pasiėmiau knygą, atsiverčiau bet kurį puslapį ir paskaičiau. Lyg elektra nutrenkė – tai buvo konkrečiai man išrašyti sakiniai. Kelio parodymas.

 

Kokį filmą ar serialą rekomenduotumėte?

 

Dabar visas pasaulis eina iš proto dėl Lietuvoje filmuoto „Černobylio“. Fabijoniškės niekada nebebus tokios, kaip anksčiau. (Juokiasi.) Aš rekomenduočiau pasižiūrėti serialą „Outlander“. Visai kitas žanras, bet jeigu jus domina keliavimas laiku daugiau nei tris dešimtmečius atgal, – turėtų patikti. Paskutiniai sezonai jau šiek tiek verčia žiovauti, dalykai kartojasi. Bet kai žinai, kad dar neįveikei visko, ką jie ten prifilmavę – žiauriai nervina. Taigi, žiūrėjau iki galo. Dabar laukiu tęsinio. Nuostabu, kad žmonija turi Netflix.

 

Kokios temos jums aktualiausios?

 

Greičiau pasakyčiau, kas neaktualu: supermamų forumai, antivakserių absurdeskos, veganiška šunų mityba ir visi tie žele suteptų mulkių vėjai „kaip tapti milijonieriumi“.

 

Kokį patarimą duotumėte gyvenimu nusivylusioms moterims?

 

Viena mano Facebook draugė, kurios gyvai nesu mačiusi, neseniai man prisipažino, kad bandė išeiti iš gyvenimo. Ji duso mažame miestelyje. Meilės nėra, pinigų nėra, džiaugsmo nėra, veiklos nėra, krūtys nukaro, dukra emigravo, sveikata – tokia ant ribos. Ką aš – gyvenanti visai kitaip – galėčiau jai patarti? Visgi pabandžiau tiesiog subarti, supurtyti.

 

Kartais reikia pačiupti žmogų už pečių. Šūktelėti, moterie, ką tu su savim darai? Neveltui yra tas posakis apie uždarytas duris ir pravertą langą. Reikia tikėti, kad bus kita galimybė. Būtina duoti sau antrą šansą. Laimei, gyvename tokiais laikais, kai amžius nėra jokia riba, jokia kliūtis keistis, ieškoti savęs, užsikrėsti naujais pomėgiais, studijuoti, bastytis po pasaulį, šokti basomis per lietų. Visi pančiai yra galvoje.

 

Taigi, jei dūstate – ieškokite lango. Gal reikės gero kalto, kad jį išsimuštumėte vienoje iš savo keturių sienų su apsilupusiais tapetais. Bet kiek galima sėdėti ant taburetės ir grąžyti rankeles? Verskite lauk tas sienas!

Kartais reikia pačiupti žmogų už pečių. Šūktelėti, moterie, ką tu su savim darai? Neveltui yra tas posakis apie uždarytas duris ir pravertą langą.

Kas padeda kloti kelią sėkmei?

 

O kas yra toji „pasiklota“ sėkmė? Nemanau, kad sėkmę galima užprogramuoti. Gal kam ir padeda murmėjimas po nosimi: „Aš viską galiu, viską galiu“. Aš labiau tikiu juodu darbu, nei atsitiktine karjeros sėkme. Kalbant ne apie karjerą, o apie laiminguosius marškinėlius, kuriuos arba turi, arba ne – ko gero, esu laimės kūdikis. Ir mano angelas sargas jau turėjo gauti naujus sparnus už darbo viršvalandžius.

 

Kartą užsimušė pažįstamas pilotas. Išvakarėse skraidžiau su juo. Patyręs profesionalas, tikras oro vilkas, tiesiog nesuvaldė savo sraigtasparnio. Žiauriausia įmanoma klaida. Per jo laidotuves negalėjau atsikratyti minties – o jeigu taip būtų nutikę iš vakaro?

 

Esu buvusi festivalyje Vokietijoje, į kurį plaukė dešimtys tūkstančių gerai nusiteikusių reiverių. Mūsų kompanija išlindo iš žmonėmis užgrūsto tunelio į seną traukinių depą ir pasinėrė į linksmybes. O maždaug po 15 minučių tame sausakimšame apendicite prasidėjo tikra mėsmalė – panikos priepuolių užvaldyta minia tiesiog trypė tuos, kas sukniubo. Žuvo daug žmonių...

 

Kai žiūri atgal, susimąstai, kaip viskas trapu. Mes atvažiavome vienu tramvajumi. Žuvusieji – kitu. Tiek tos sėkmės. Gyvenimas yra pavojingas.

Nemanau, kad sėkmę galima užprogramuoti. Aš labiau tikiu juodu darbu, nei atsitiktine karjeros sėkme.

Koks „pirmasis kartas“ jums įsiminė labiausiai?

 

Galėčiau vardinti be atvangos. Bet apsiribokime TUO pirmu kartu. Jis vyko visai ne taip, kaip buvo rašoma knygose. Jokių ten „jis žvelgė pro virpančias blakstienas, jo kūnas drebėjo iš malonumo; ji atlošė galvą, įkvėpdama saldžiausio pasaulyje oro ir palaimingai sudejavo...“ Nieko panašaus. Mudu su vyresniu, labiau patyrusiu partneriu TAI suplanavome, iš anksto pasižymėjome datą. Aš pabėgau iš tikybos pamokos (buvau abiturientė), nuvažiavau pas jį. Užsitraukėme užuolaidas. Užsidegėme žvakes. Atsigulėme ir pradėjome... Netrukus baigėme. Jis nuvilko patalynę ir sumetė į skalbyklę. Štai ir viskas. Done. Kokia nesąmonė. Visoms jaunoms merginoms siūlyčiau taip nedaryti. TAI turi kilti iš beprotiškos meilės, iš aistros, o ne dėl to, kad neva atėjo laikas – „visi jau TAI darė“. Pagal kalendorių ir dirbtinį romantikos pradžiamokslį savo pirmąjį kartą turėsi apgailėtiną.

 

Ar turite tradiciją, galbūt prietarą?

 

Nemėgstu juodų katinų. Visada nusikeikiu, jei toks perbėga kelią. Bijau prieš kelionę sugrįžti namo, ką nors pamiršusi. Jei tai nėra pasas ar piniginė – veikiau negrįšiu, apsieisiu be to daikto.

 

Vieta, kurią būtina aplankyti?

 

Visos vietos, kuriose dar nebuvai. Draugams užsieniečiams, kurie į Vilnių atvyksta pirmą kartą, būtinai parodau Užupį. Pernai, karštą vasaros dieną gulėjau Vilnelėje prie galeros su balta suknele valandų valandas. Fantastinė vieta.

 

Ką darytumėte, jei vienai dienai taptumėte vyru?

 

O, žmogau! Turbūt negalėčiau liautis smaukyti! (Kvatoja)

 

Penki jums gyvenime svarbiausi dalykai?

 

Meilė. Sveikata. Draugai. Eurai. Minkšti kiaušiniai pusryčiams.

Arinos Šnaider tekstus rasite kiekviename L'OFFICIEL LITHUANIA numeryje. Spauskite ant paveikslėlio ir prenumeruodami žurnalą įsigysite jį pigiau.

susiję straipsniai

Rekomenduojame