Moterys

Rašytoja Erika Umbrasaitė: prancūzai sugeba šventę pasidaryti kasdienybėje

Jos Prancūzija pirmiausia buvo literatūrinė, surinkta iš žavingų kadaise skaitytų knygų ar matytų filmų nuotrupų. Šiandien apie dešimt metų namais tapusią šalį rašytoja Erika Umbrasaitė kalba ir mąsto be rožinių akinių ar pudros sluoksnio. Prancūziją tebemyli, tačiau meilė, juokiasi pati, jau gerokai prablaivėjusi, brandi, užtat leidžia matyti ir trūkumus.
Reading time 16 minutes

Patirtis, įspūdžius, stereotipus ir akyse griuvusius mitus Erika sudėjo į knygą „Prancūzija Mon Amour“. Ją pati autorė vadina vadovėliu ne po Prancūziją, o labiau po prancūzų sielas, kurių absoliuti diduma nei tokie romantiški, nei elegantiški, rafinuoti ir skoningai besirengiantys, kaip tikisi senų gražių filmų bei romanų gerbėjai. Kokia kadaise buvo ir ji. „Mano meilė buvo akla – Proustas, senas filmas „Galiorkos vaikai“, Jeanas Marais ir Cocteau, Hemingway Paryžiuje, – tai, kas beveik nebeegzistuoja. Tada pradėjau eiti tomis pėdomis, rinkti trupinius, kurie dar likę šitame globalizuotame pasaulyje. Ir sugebėjau susirankioti savo Prancūziją. Tai padėjo padaryti ir sutikti gerąja prasme išprotėję žmonės, kaip, pavyzdžiui, mano draugė antikvarė Vanessa. Ji pamišusi dėl XVIII amžiaus, gali valandų valandas kalbėti apie to laikotarpio architektūrą, kokias nors užsiraičiusias veidrodžių detales. Kita bičiulė paryžietė, kuri yra iš tų standartinių žmonių be didelių iliuzijų, sakė, kad aš ir prancūzus pažįstu nenormalius, jai tokių nėra tekę sutikti. O man vis pavyksta“, – juokiasi Erika.

 

Būtent Prancūzijai ji dėkinga, kad šiandien yra jau keturių knygų autorė. Jei būtų likusi Lietuvoje, kur dirbo žurnaliste, viešųjų ryšių specialiste, sako, galbūt pirmasis ir vienintelis jos literatūrinis darbas tebūtų „Vienos krūties istorija“ – apie užklupusį vėžį ir jo pamokas. Su gyvenimo draugu Jurgiu ir sūnumi Jokūbu išsikrausčiusi į Prancūzijos provinciją, Dordonės regioną, ji parašė išsyk bestseleriu tapusį romaną „Moteris, katė ir jaunas mėnulis“, „Prancūzija Mon Amour“ bei naujausią – „Paskolink man savo gyvenimą“. Ji ne tik rašo – turi nedidukę galeriją, kur prekiauja meno kūriniais, autoriniais juvelyrų darbais iš viso pasaulio, pačios kurtos linijos drabužiais, stebi žmones ir kolekcionuoja jų istorijas. Auksines rankas turintis Jurgis renovuoja senus pastatus, butus, taip ir nespėdamas iki galo apeiti visų seno jų namo – kadaise buvusios mokyklos kaimo pakraštyje – kampų.

 

Kodėl pasiryžus gyvenimo pokyčiams juos pradėjai ne nuo didmiesčio, o viduramžiais dvelkiančio Isižako kaimo Dordonėje, apie kurią dažnas nesame girdėjęs?

 

Ieškojome svajonių Prancūzijos ir atsiradome Dordonėje – agrariniame Dievo pamirštame kampelyje, kur laikas sustojęs. Kadangi ten dominavo žemės ūkis, išliko autentika, kurios Prancūzijoje ne tiek daug berasi. Atsidurti kaime norėjau dar tada, kai gyvenau Vilniuje, nors pati esu tikra vilnietė. Tas Robinzono romantikos ilgesys, matyt, apimą daugelį, artėjant prie keturiasdešimties, tačiau daug kas pabandęs jos greitai atsikanda. Man irgi buvo momentas, kai pagalvojau: ką vis dėlto aš padariau?

 

Prancūziškas ir lietuviškas kaimas yra du skirtingi dalykai. Mūsų Isižakas – neatrastas perlas. Jame yra turizmo, bet – ne per daug, gyventojų tik 750, veikia trys restoranai, iš kurių du, sakyčiau, Vilniaus „Stiklių“ lygio, yra du ar trys arbatos salonai, visokių picerijų, barų, – išėjimo kažkur kultūra labai gyva. Už penkiolikos kilometrų – kino teatras, kuriame rodomi neholivudiniai filmai, už gerų dvidešimties – kultūros namai, kur atvažiuoja Ibrahimas Maalouf ir kiti tokio lygio džiazo muzikantai. Jų klausydavausi Paryžiuje, o čia – prie pat namų! Kartą Venecijoje gėrėjausi Martialio Raysse’o, Prancūzijos meno žvaigždės, paveikslais, grįžusi namo gavau pasiūlymą padaryti su juo interviu ir, maža to, paaiškėjo, kad jis gyvena čia pat, pašonėje!

1554911289469993 erika2

Manau, didžiulė laimė ir prabanga gyventi kaime. Aš juk neturiu riboto darbo grafiko – nuo balandžio iki spalio dirbu nonstop, o po to galiu laisvai dėliotis – trys dienos ten, trys – kitur. Užtat pamatau parodas Bilbao, Paryžiuje, Londone, Madride. Aplankau jų daugiau, nei galėčiau leisti sau gyvendama didmiestyje. Juk didmiestyje (ne Vilniuje, kuris yra protu suvokiamo dydžio, o tikrame megapolyje) įsisuki į ritmą darbas-miegas-namai ir nebematai nieko. Tai suvokusi nusiraminau: kaime tereikia pasistengti kultūrą susigraibyti. Juolab man rašant taip tinka tyla ir ramybė, atsitraukimas nuo visų.

 

Mūsų namas yra pačiame miestelio pakraštyje. Ilgai džiaugėmės, kad artimiausi kaimynai – tik kapinės – tyliausi ir ramiausi. O dabar šalia įsikėlė žmonės ir man nepatinka. Juos girdžiu, tai erzina.

 

Kaip tikra kaimietė turi gyvūnų ūkį?

 

Iš trijų šunų liko vienas, buvo du katinai, bet sūnus grįžo iš Lietuvos įsivaikinęs dar du kačiukus. Vienas jų palindo po mašina. Šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Priklydo dar vienas, tapo ketvirtu mūsų katinu. Anksčiau turėjome avių, bet, pasakysiu tiesiai, labai jau sunku valgyti savą, net jei visą laiką jį ir šaukėme prancūziškai Kepsniu.

 

Negi buvai maloni išimtis tarp svetimšalių, kurią prancūzai sutiko maloniai?

 

Man net nesmagu tai sakyti, bet aš tikrai smarkiai nepatyriau prancūziško snobizmo. Manau, dėl to, kad jie pripratę prie anglų ir amerikiečių, o lietuvių nelabai matę, nesuprato, su kuo juos reikia valgyti. Jiems buvo smalsu eiti prie mūsų ir pakibinti: kas gi čia tokie? Antras dalykas buvo... šunys. Kai į Isižaką atvykome dar tik tvarkyti dokumentų, pradingo abu mūsų šunys. Jų ieškodami bėgiojome po visą miestelį, kabinome skelbimus ir susipažinome su vienos kavinės savininku Fredu. Iškart susibičiuliavome, net susitarėme, kad jis paglobos šunis, jei šie atsiras jau mums išvažiavus į Lietuvą. Nors tąkart paslaugos neprireikė, vėliau Fredas labai padėjo mums įsilieti į vietinę kompaniją.

 

Norint kažkur pritapti, visų pirma reikia nustoti galvoti, kad esame ypatingi ir įdomūs. Jei kažko neparodysi, nemokėsi sužavėti, tave, deja, išmes iš barščių. Tiesiog toks gyvenimas. Pamenu, mums buvo viena keistoka nemaloni situacija, kai į kaimą atsikraustė pora iš Paryžiaus. Jie apėjo visus komersantus ir prisistatė – pas mus tokia tradicija, jei atidarai kažkokį butiką ar įsikraustai į ypatingesnį pastatą, eini susipažinti su senbuviais. Nors lankėsi pas visus, nesusidraugavo nė su vienu prancūzu, tik su mumis.

Norint kažkur pritapti, visų pirma reikia nustoti galvoti, kad esame ypatingi ir įdomūs. Jei kažko neparodysi, nemokėsi sužavėti, tave, deja, išmes iš barščių.

Bet viskas nebuvo taip paprasta. Ta brazilės ir tikro paryžiečio pora pasikvietė į svečius. Prancūzai turi šlykščią manierą pirmiausia sutiktą žmogų ištirti: akimis nuskenuoja ir egzaminuoja šaudomaisiais klausimais, susirenka visą norimą informaciją, kad paskui negaištų laiko – jei pasirodysi neįdomus, antrą kartą nebenorės bendrauti. Kai pirmąsyk išėjome iš jų, jaučiasi taip, lyg būčiau laikiusi lėktuvo pilotavimo egzaminą. Mandagumas reikalavo pakviesti atgalinio vizito. Ir kai atėjo į mano teritoriją, jis kažkaip buvo nusiraminęs, galų gale, mes buvome egzaminą išlaikę. Pats pasakė, kad mes Prancūziją jau žinome geriau nei jie, prancūzai. Manau, sugebėjau nulaužti kažkokį kodą. Beje, turiu Paryžiuje gyvenančią draugę lietuvaitę, kuri taip pat aplinkinių nedraugiškumu nesiskundžia, todėl imu galvoti, kad gal tas prancūzų atšiaurumas atvykėliams – savotiškas mitas? Juk ir mes, vilniečiai, esame snobai. Visur reikia išmokti žaisti pagal vietos taisykles ir pačiam nesusireikšminti.

 

Ir kaip ta iš pirmo žvilgsnio įsižiebusi meilė Prancūzijai keitėsi per dešimtmetį?

 

Žlugo keli mitai. Vienas jų – apie amžiną prancūzišką eleganciją. Kuo toliau į pietus, tuo, deja, elegancijos mažiau. Jie prisitaikę gyventi komfortiškai visomis prasmėmis. Tai, ką vadiname prancūzišku skoniu, egzistuoja, bet tėra aktualu gal trečdaliui gyventojų. Būna, pas mane ateina dama su paveldėtais močiutės deimantais ir nuoširdžiai prisipažįsta, kad jai gražiausi – didžiausi žiedai, tokios blėkutės už penkiolika eurų iš prekybos centro. Juos gali lengva širdimi pamesti, keisti. Mes taip alpstame dėl prancūziškų interjerų, bet daugiausia juos išsaugo prancūzų namus nusipirkę užsieniečiai. Arba patys prancūzai, jei yra tokie pamišę kaip ta bičiulė antikvarė, kuri kovos iki paskutiniųjų dėl kokios nors XVIII amžiaus plytelės fragmento. O kiti prancūzai ramiai išmeta tokias plyteles ir patiesia linoleumą iš tinklinio prekybos centro. Krito mitas ir apie prancūzus kaip didelius romantikus. Jie viską labai susidėlioję į stalčiukus ir futliarus.

 

Per tuos metus meilė šaliai ne sumažėjo, bet prablaivėjo – myliu su visais minusais. Tokia meilė, matyt, jau ir yra tikroji. Būna momentų, kai ji mane užknisa ir, atrodo, nebegaliu į ją žiūrėti. Aišku, galėčiau trenkti durimis ir išvažiuoti kur nors į Ispaniją. Beje, man kartais sukirba noras kurs nors vėl viską pradėti iš naujo.

Visur reikia išmokti žaisti pagal vietos taisykles ir pačiam nesusireikšminti.

Kiek, tavo akimis, dar egzistuoja tas art de vivre à la française – prancūziškas menas gyventi?

 

Art de vivre à la française – tai mokėjimas mėgautis akimirka, pasidžiaugti kruasanu, rytiniu puodeliu kavos. Pas mus, mažame kaimelyje, yra savas gėlininkas, ir žmonės pas jį užeina nuolat: perka gėles eidami į svečius, eidami namo. Prancūzai sugeba šventę pasidaryti kasdienybėje, jiems tai duota. Tarkime, pas mane į galeriją atbėga bičiulių sūnus Lulu. „Pauostyk mano rankas!“ Užuodžiu levandas. „Aš manau, kad tai – kažkoks augalas...“ – „Beveik atspėjai, bet – ne visai. Su tėčiu vaikščiojome ir braukėme delnais levandas, nes norėjau kvepėti kaip mamos paklodės, kurias ji laiko stalčiuje.“ Kitą sykį atskuodęs jis rodo suskliaustus delnus. Praskleidžia – ten rožės žiedas. Tam grožį ir levandų kvapą vertinančiam vaikui tik šešeri! Žinoma, taip yra ne visose šeimose. Prancūzijoje labai daug namų su televizoriais per visą sieną ir šaldytomis picomis ant stalo. Kaip ir visur.

 

Art de vivre à la française – taip pat ir bendravimas. Prancūzui neduok pavalgyti, bet pasikalbėti. Tai yra vertybė. Jie gali tris valandas bendrauti net ir apie nieką. Tai kartais įkyri, nes esu šiaurietiško tipo žmogus, kuriam norisi eiti prie tikslo. O prancūzų tauta moka žaisti gyvenimą lyg vaikai. Jei tam pasiduodi, būna labai smagu. Žavesio suteikia ir ritualai, kurie gali labai greitai užknisti. Pavyzdžiui, pavalgęs, kai patiekiamas sūris, iškart turi paskaičiuoti, kiek jo norėsi, nes atsipjauti antrąsyk reikš įžeidimą šeimininkei, kad likai alkanas. Kitas ritualas – kritikuoti save ir kitus tam, kad tobulėtų. Patyriau šoką, kai pirmąsyk išgirdau vieną svečių sakant šeimininkei: „Mouelleux au chocolat tobulas, tik per skystas vidus. Reikėjo palaikyti dar minutę.“ Mes jos vietoje apsiverktume ir nueitume į kamputį. Bet po to suvoki, jog būtent dėl to, kad jie kelia reikalavimus sau ir aplinkai, viskas taip tobula, taip gražu ir skanu. Tiesiog reikia išmokti ritualus, kurie gyvenimą ir padaro žavų, ir apsunkina.

Prancūzų tauta moka žaisti gyvenimą lyg vaikai. Jei tam pasiduodi, būna labai smagu.

Grįžkime prie mitų. Ką prancūzai išties mano apie ištikimybę?

 

Statistiškai dauguma pasisako, kad tai yra vertybė. Bet visi žino: gyvenimas yra audringas ir neturi iliuzijų, kad iki grabo lentos sėdės sutuoktinį apsikabinęs. Vienkartinis bučinys darbo vakarėlyje yra paslydimas, o ne tragedija, dėl kurios verta kelti dramą. Jie suvokia, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo susižavėjimo kitu, tarsi leidžia partneriui nuklysti, o kai leidžia – mažiau ir norisi.

 

Prancūzai daugiau apie tuos dalykus šneka, nei daro. Jei kas ir nutinka, išsikalba, atleidžia, kartais išsiskiria, bet be pasaulio pabaigų. Į meilę jie žiūri irgi kaip į žaidimą. Seksas yra malonumas ir, jei esamas netenkina, eis ieškoti kitur nedramatizuodami. Jų poros labai ilgai gyvena seksualinį gyvenimą. Būna, pamatai parduotuvėje moterį, kuriai per septyniasdešimt, perkančią „vienos minutės“ naktinukus, kurie skirti nurengti, o ne nešioti. Būna, pas mane į galeriją užsuka už rankų susikibusių senukų poros. Klausiu tų, kurie kartu keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų, kaip tiek išbūti. Paaiškina paslaptį: tam tikrais momentais reikia būti aklam ir kurčiam visomis prasmėmis, ne tik ištikimybės.

 

Jei jau prancūziškos elegancijos liko mažai, kaip apibūdintum prancūzų stilių?

 

Šiandien prancūzai, ypač dabartinė keturiasdešimtmečių karta, pripažįsta, kad prarado norą puoštis. Pirmąsyk Paryžiuje buvau prieš 22-ejus metus. Tų babyčių su šilkinėmis kojinėmis, bateliais mikrokulniukais ir kiaunių kailiniais ant pečių, kurias per Kalėdas mačiau einančias į Dievo Motinos katedrą, nebėra. O kitos šiandien rengiasi džinsiukais ir striukytėmis. Kita vertus, prancūzės tebesugeba iš nieko gerai atrodyti. Žinau, kiek laiko joms reikėjo sušiaušti plaukus, bet įspūdis toks, lyg vienas du ir – viskas. Jei prancūzė užsimetė lietpaltį, jis bus ne užsegtas, o suveržtas diržu, – tarsi ji taip skubėjo, kad neturėjo laiko susisagstyti. Mes savo įvaizdžius dažnai pernelyg įrėminame ir išpuoselėjame, o bohemiško stiliaus prancūzės palieka mažytę netobulumo detalę.

 

Yra ir kitų moterų tipų. Vienas – pernelyg tvarkinga prabanga, kai viskas tobulai dera, atsargu, saugu: Chanel kostiumėlio sijonas – ties viduriu keliukų, tvarkingai užsagstyta apykaklė. Bet šiuolaikinės šio stiliaus atstovės jau moka ir pažaisti. Pavyzdžiui, Hermès skarelę užsiriša ne ant kaklo, o ant rankinės.

Mes savo įvaizdžius dažnai pernelyg įrėminame ir išpuoselėjame, o bohemiško stiliaus prancūzės palieka mažytę netobulumo detalę.

O vyrai?

 

Jie visai nebijo savo moteriškosios pusės. Nevengia spalvų – rožinių kojinių, raudonų šalikų, nebijo kvepintis, kalbėtis apie meną, susigraudinti klausantis muzikos ir pasirodyti silpni, išsigąsti, būti kiek isteriški. Tai ir yra jų žavesio dalis, nors po trapių prancūzų draugijos kartais pagalvoju, kad pasiilgau lietuviškų vikingų (juokiasi).

 

Klausiu draugių, ar teisingai įsivaizduojame, jog čia vyrai labai romantiški, jos tik moja: „Ne... Štai italai – kas kita.“ Matyt, savame krašte pranašu nebūsi. Man patinka, kad prancūzų vyrai vieni kitiems sako komplimentus. „Kaip tu gražiai atrodai!“, „Fantastiškos kelnės!“ Ir moterys, ir vyrai turi estetikos jausmą, jie moka vieni kitus pagirti.

 

Kalbant apie stilių, sakyčiau, vyrai net labiau laiko šitą frontą nei moterys. Ir patys vieni, ir su savo damomis vaikšto po parduotuves, kur kartais girdžiu diskutuojant apie sukneles taip, lyg pirktų namą. Pastabas jie sako subtiliai: „Man patinka suknelė, bet jos atspalvis per šaltas tavo odai.“ Įsivaizduojate taip raitantį lietuvį? Niekada nepamiršiu, kaip vienas bičiulis per savo penkiasdešimtmetį man išpylė: „Nori man įvaryti infarktą su šia savo prisirpusios vasarinės slyvos spalvos šilkine suknele? Man gali būti blogai su širdimi.“ Net pasižiūrėjau, kaip ta slyva atrodo. Prancūzai daug koketuoja, bet – subtiliai, tarp eilučių, be pavydo ir jokio kabinimo, suteikdami bendrą lengvumo foną.

1554911620330050 erika45

Jiems svarbu pasauliniai prekės ženklai?

 

Paprastajam prancūzui – labai. Jiems tikrai rūpi, ką nešioja, avi. Yra ir kategorija žmonių, vadinamieji „naujieji turtuoliai“, kurie apranga ir stiliumi nelabai skirtųsi nuo Baltarusijos ar kitos šalies milijonierių. Tiems subtiliesiems prancūzams, kuriais žavimės, prekės ženklai nelabai svarbu.

 

Paryžius nėra tas pats kas Prancūzija?

 

Tai dvi skirtingos planetos. Paryžius dar yra elegancijos bastionas, į kurį vis labiau veržiasi vulgarumas, paprastumas, patogumas. Bet ten dar gali pamatyti louboutinais avinčias moteris, kurios tomis savo aukštakulnių adatomis sugeba nepataikyti į metro groteles. Neturiu žalio supratimo, kaip pavyksta su šiuo apavu kaip gazelėms įskrieti į vagoną. Bet viskas keičiasi ir Paryžiuje. Tokių moterų tėra vienetai, o seni knygynai ir kino teatrai užleidžia vietas visokių brendų parduotuvėms. Tas elegantiškasis Paryžius irgi traukiasi. Tokia globalizacijos kaina.

ELSOS EMILIE MARTIN nuotraukos

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame