Moterys

V.Skaisgirė: klaidos virto pamokomis, o po susikirtimų su apsimetėliais esu tvirtesnė

Šiandien ji šypsosi. Nors verkiančios jos turbūt nelabai kas ir matė. O ašarų buvo, tik savas petys tuomet jai atrodė patikimiausias. Televizijos laidų vedėja, prodiuserė ir renginių organizatorė Vaida Skaisgirė, pirmą kartą taip atvirai pasakojanti apie prieš penkerius metus pirmą kartą sudrebėjusius santykius ir po truputį ėmusią byrėti santuoką su žinomu prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu, dabar jaučiasi ramesnė ir nepalyginamai stipresnė. Kuo baigsis jųdviejų su Rolandu istorija, ji nespėlioja, tačiau tvirtai žino – niekas nenutinka be priežasties.
Reading time 16 minutes

Ruduo – lyg dar vieni Naujieji metai: naujas etapas, nauja pradžia, jums, televizininkams, naujas sezonas. Kokia prabėgusi vasara buvo tau?

 

Jau kokius penkerius metus visos mano vasaros skirtos darbams. Ir taip, čia tinka visos klišės apie tai, kad, kai dirbi mėgstamą darbą, tai tampa tiesiog gyvenimo būdu. Toks darbas nei vargina, nei išmuša iš vėžių.

 

Jau porą metų turiu nusistovėjusį darbo televizijoje grafiką su tomis pačiomis laidomis: vasarą su komanda leidžiamės į kulinarinį turizmą po Lietuvą laidoje „Maisto kelias“, nuo vasaros vidurio pradedame ruoštis kitoms laidoms – „Virtuvės istorijos“, „Raudonas kilimas“, „Sveikatos medis“. Visos laidos labai skirtingos, tačiau ilgalaikės, pradedančios ne pirmą ir ne antrą sezonus. O kur dar visi kiti darbai – renginiai, reklamos projektai ir kita.

 

Vis dėlto kartu dingo malonioji televizinio darbo specifika, kai nuolat galvoji, ką naujo ir įdomaus padaryti, pasiūlyti. Pasitaiko momentų, kai pati sau dėl to priekaištauju, o tada pagalvoju, kad ne visada reikia save prievartauti (tai darau gana dažnai). Priėmiau, kad dabar – toks laikas, o naujos idėjos, tikiu, tuoj ims sproginėti galvoje kaip anksčiau.

 

Būdama prodiuserinės įmonės savininkė galbūt gali sau leisti – bet koks vadovas pasidžiaugtų už pastovumą... Beje, šiuo gyvenimo etapu kaip save identifikuoji: prodiuserė, laidų vedėja, komunikacijos specialistė?

 

Prodiusuoju ne tik laidas, bet ir organizuoju renginius, taip pat tebedirbu su viešaisiais ryšiais. O kad iliustruočiau, kaip save identifikuoju, ko gero, geriausia būtų trumpai papasakoti, kaip atrodo pastarosios kelios mano dienos. Štai vakar nuo ryto nufilmavome tris laidas, tuo pat metu mane dar spėjo padažyti, nes vakare lėkiau vesti renginį. Grįžusi namo dar sėdau prie kompiuterio ir peržiūrėjau sumontuotą laidą, kitą dieną nuo ryto lėkiau į susitikimus su partneriais derinti naujų darbų, tada – į vieną prekybos centrą sukurti reklaminio turinio savo socialiniams tinklams. Štai taip ir laviruoju tarp visų šių veiklų. Panašu, kad sėkmingai. Mano įmonei „TV topas“ jau beveik dveji metai, darbų apimtys auga. Jei tik nepritrūksiu jėgų ir entuziazmo, tikėtina, augs dar labiau.

1572867138244416 vaida 3

Kiek valandų trunka tavo darbo diena?

 

Viskas priklauso, kaip ją susidėlioju: kartais darbų prisikaupia tiek, kad 24 valandų per parą tikrai nebeužtenka, bet kitąsyk, žiūrėk, ir pamiegoti sau leidžiu, ir ypač lėkti nereikia. Išskridau trims dienoms pailsėti, kategoriškai sau uždraudžiau atsiversti kompiuterį, bet grįžau ir niekur nepasidėsiu – jau trečią dieną bandau išsikuopti likučius.

 

Vasarą darbuose – gal ir štilis, tačiau asmeniniame gyvenime – lyg amerikietiškais kalneliais važinėtum...

 

Ne tik vasara tokia – visi metai panašūs buvo. O jei paklaustum, nė nežinau, kada tiksliai tas mano gyvenimo serialas prasidėjo (juokiasi)...

 

Beje, apie serialus: tikėjaisi, kad ateis diena, kai ir pati tapsi pagrindine savo vyro kuriamų filmų heroje?

 

Maniau, tai nutiks jau po mano mirties ar bent po to, kai ką nors reikšmingesnio visuomenės labui nuveiksiu. Bet viskas kažkaip įvyko anksčiau – ačiū Rolandui už šį pagerbimą (juokiasi).

 

O jei rimtai... Daug apie tai su Rolandu kalbėjome (džiaugiuosi, kad bent jau pradėjome susikalbėti žmonių kalba). Šitas serialas buvo neblogai žiūrimas ir, kiek žinau, tęsis toliau, tačiau iš tiesų jam, kaip žmogui, padarė meškos paslaugą. Po šio meno kūrinio premjeros palaikymo laiškų ir žinučių gavau tiek, kiek nesu gyvenime gavusi. Žmonės nesuprato, kaip taip vyras gali elgtis su moterimi, su savo vaiko mama, kad ir kuo ji jam būtų nusikaltusi. Nors niekas, išskyrus mus ir pačius artimiausius žmones, visos tiesos juk nežino. Nemanau, kad Rolandas būtent tokios reakcijos tikėjosi ir kad turėjo tikslą man padėti pelnyti žmonių simpatijas (šypsosi).

 

Žinodama, koks tavo vyras „degtukas“, kaip karštai reaguoja į įvairiausias, jo akimis, neteisybes, turbūt pernelyg nesistebėjai, kad ėmėsi būtent tokių priemonių sąskaitoms suvesti?

 

Žinojimas visada – privalumas. Kai pažįsti žmogų ir gali numatyti bent keletą jo žingsnių į priekį, kai žinai, kaip į ką jis reaguoja, šiek tiek lengviau. Dar iki pasirodant serialui buvau viena ausimi girdėjusi apie šį „kūrybinį viražą“, todėl, kai galiausiai visa tai įvyko, pagalvojau sau: „Ir ką?“ Įsijungiau kompiuterį, pažiūrėjau, iš pradžių treilerį, paskui – ir kelias serijas, ir tiek žinių.

 

Bet tą akimirką supykai ant Rolando?

 

Taip, supykau, nes visgi tikėjausi, kad sveikas protas kovoje su emocijomis pirmaus. Tačiau taip nenutiko, o aš buvau tam pasiruošusi, tad pernelyg neužsigavau.

 

Neturiu noro eikvoti savo energiją kiekvienai žiniasklaidos priemonei, o juo labiau interneto komentatoriams aiškindamasi, kas ir kodėl. Iš savo patirties žinau: galiu kalbėti, kiek noriu, bet kokia kalba ir bet kokia forma, bet ne visiems Dievas davė pakankamai proto suprasti.

Neturiu noro eikvoti savo energiją kiekvienai žiniasklaidos priemonei, o juo labiau interneto komentatoriams aiškindamasi, kas ir kodėl.
1572867528574352 vaida 4

Pati gyvenime niekada neturiu išankstinės nuomonės ir nusistatymo, todėl man lengva bendrauti su bet kuo ir apie bet ką – maistą, sveikatą, kultūrą ar asmeninį gyvenimą. Žmogaus asmeniniai pasirinkimai man nekelia neigiamų emocijų, nes jie neturi jokios įtakos mano keliui. Tai – to žmogaus gyvenimas, jo pasirinkimai, jo pamokos ir jo klaidos. Niekaip nesuprantu, kaip kažką gali taip stipriai erzinti kito žmogaus patyrimai, net jei jie ne visada teisingi. O aš manau, kad tik stiprūs žmonės pripažįsta klydę ir mokosi iš klaidų. Žmogaus prigimtis – aiškintis ir teisintis, ieškoti sau paaiškinimų, ieškoti kalčių kituose, nors neretai daug paprasčiau suprasti savo kaltes ir pasakyti: „Taip, aš suklydau.“

 

Daug savo klaidų matai?

 

Žinoma. Pastaruoju metu ypač daug klydau. Pasirinkdama. Veikdama. Visada deklaravau ir iki šiol sakau tą patį: nesvarbu, kokie santykiai – kolegiški, draugiški ar vyro ir moters – visuomet svarbiausia pagarba ir sąžiningumas. Turėdama daugybę pasiteisinimų pati šią tiesą ignoravau.

 

Jau nemažai laiko su Rolandu gyvename atskirai, bet tam, kad pradėtume kiekvienas eiti nauju keliu, turime tvarkingai užbaigti drauge nueito kelio atkarpą ir nepalikti atvirų nei langų, nei durų.

 

Tai, kas vyko tarp mūsų, ilgą laiką buvo nežinomybės kupina situacija. Ne vieni kartu nugyventi metai, vienas kito pažinimas, meilė, draugystė, galiausiai – vaikas, kuris yra svarbiausia ir stipriausia mus su Rolandu siejanti jungtis – viskas aiškiai rodė, kad negalime gyventi nežinodami, kas vyksta ir kaip viskas bus.

 

Rolandas pasijuokia iš manęs, kad mano atsakymai į pagrindinius mūsų šeimą liečiančius klausimus visuomet buvo „nežinau“ arba „jei žinočiau – pasakyčiau“. Iš tiesų tokiose gyvenimo situacijose, kai kas nors griūva, labai baisu sudėlioti taškus ant i. Padėjus tašką pasukti kelią atgal kur kas sudėtingiau. Pradžios ir pabaigos visada būna baugios. Tai – kertinės ribos, kai kyla nesuskaičiuojama galybė klausimų ir kur kas mažiau atsakymų. Nejučia „nežinau“ tampa atsargiausiu variantu, kuris lyg ir reiškia, kad nesakau nei „taip“, nei „ne“. O iš tikrųjų mano „nežinau“ reiškė ne ką kitą, o nesąžiningumą ir savanaudiškumą. Neteisinga buvo palikti visus nežinioje, tempti aplinkinius į dar didesnę peklą.

1572867721430000 vaida 6

Bet giliai viduje tų nežinomųjų buvo kur kas mažiau? Juk jautei, dėl ko jūsų santykiai braška, kodėl nebesiseka būti kartu?

 

Šioje vietoje drąsiai dalyčiausi kalte ir atseikėčiau abiem po lygiai (šypsosi). Kad pasiektum tokią ribą, reikalingas dviejų „darbas“. Nesusikalbėjimas, nepagarba – priežasčių daugybė.

 

Pamenu, skaitydavau straipsnius apie santykius ir stebėdavausi: kam santykiuose dirbti, jei žmonės myli vienas kitą? Būnu su mylimu žmogumi, keliauju, kalbuosi, bendrauju, džiaugiuosi – apie kokį darbą kalbame?! Tokia pradžia iš tikrųjų ir buvo. Idealiausias mūsų su Rolandu laikas buvo, kai gimus Atui ėmėme kartu darbuotis. Buvome duetas ir darbe, ir namuose: vakarais laukdavome, kol užmigs Atukas, tada susėsdavome ir prie vyno taurės kalbėdavome, kalbėdavome, kalbėdavome. Tai buvo visavertis mūsų kaip šeimos gyvenimas: meilė, ryšys, pasitikėjimas, palaikymas. Iš Rolando gaudavau pačių vertingiausių patarimų tiek profesinėje, tiek bet kurioje kitoje srityje. Buvome be galo artimi.

 

Kai visa tai dingo...

 

... palauk, juk tai nedingo staiga?

 

Ne, staiga nedingo, bet aš žinau, kada tai nutiko. Korupcijos skandalas, STT, Rolando sulaikymas, jau beveik penkerius metus besitęsianti ir niekaip neužsibaigianti byla – tai buvo mūsų pabaigos pradžia.

 

Išgyvendamas dėl to, kas vyksta, Rolandas tapo labai uždaras, o aš, matyt, būdama per jauna nemokėjau prie jo prieiti, priversti kalbėti ir atsiverti. Nežinojau, ką ir kaip su juo šnekėti, o ir pati skendėjau nežinomybėje dėl ateities. Vaikas mažas, mūsų šeimos, o ir mano pačios stabilumas tuo metu buvo labai sąlyginis, tad kas bus? Nenuostabu, kad tokioje situacijoje ir pats susvyruoji, išsigąsti. Pamenu, tada pirmą kartą išbandžiau raminamuosius.

 

Tai buvo baisus laikotarpis, ypač Rolandui: viena – viską stebėti iš šalies, visai kas kita – pačiam tai išgyventi. Jis nemokėjo, o gal ir savigarba neleido gerai išsiverkti, o aš pradėjau pykti, kad jis manęs neprisileidžia, kad dingo mūsų pokalbiai ir vienybė – tada mes ir nusisukome į skirtingas puses. Toliau dirbome, keliavome, bet tą pačią akimirką vis labiau vienas nuo kito tolome.

Išgyvendamas dėl to, kas vyksta, Rolandas tapo labai uždaras, o aš, matyt, būdama per jauna nemokėjau prie jo prieiti, priversti kalbėti ir atsiverti.

Kai vieną dieną pastebi, kad dingo tai, kas buvo, situacija įgauna visai kitą veidą. Prasidėjo konfliktai. Tokie konfliktai... Tiesą sakant, net baisu prisiminti: ir dužo, ir krito. Nesitvardydavome ir pykdavomės visada ir visur – prie šeimos stalo, darbe prie kolegų. Labai gaila, kad šeimos dramoje privertėme dalyvauti ir aplinkinius.

 

Vienintelis geras dalykas – baisiausiu gyvenimo momentu atsirado didelis noras dirbti ir uždirbti. Kadangi su Rolandu dirbti man tapo per sunku, radosi bendri projektai su Gediminu Juodeika ir Eriku Kundrecku, vėliau, mums trims draugiškai išsiskyrus, įkūriau savo pačios prodiuserinę įmonę „TV Topas“.

 

Ir vis dėlto galiausiai Rolandas išėjo iš jūsų šeimos namų, juose likote gyventi su sūnumi, skyrybas nusprendėte oficialiai įteisinti. Kada vis dėlto pradėjote dėlioti taškus ant i?

 

Jau kuris laikas tarpusavyje bendrauja mūsų teisininkai, tačiau mūsų skyrybų dokumentai teismo nepasiekė – juos už mus „padavė“ žiniasklaida. Tiesą sakant, siūlymas skirtis per visus santuokos metus ir iš mano, ir iš Rolando lūpų nuskambėjo bent penkiasdešimt kartų. Dabar suprantu, kad galbūt šiek tiek su tuo ir užsižaidėme: žiniasklaida, kada nori, mus išskiria, kada nori, už mus vėl pamato šviesą tunelio gale.

 

Atsakant į tavo klausimą: bėgant laikui supratau, kad nežinia stipriai veikia ne tik mane, Rolandą, bet ir mūsų sūnų. Vienas išmintingas žmogus, Ato būsimos mokyklos direktorius, papasakojo istoriją, kuri privertė mane susimąstyti. Sėdi koridoriuje po pamokų pasimetęs vaikas, naršo telefone, akivaizdu, laukia tėvų. Direktorius priėjo prie jo ir paklausė: „Ko gi tu lauki?“ „Tėvų, tik nežinau, kurio eilė mane pasiimti“, – atsakė vaikas. Susigraudinau suvokusi, į kokius išgyvenimus stumiame savo sūnų. Papasakodamas šitą istoriją direktorius mums patarė viena – gerai apie viską pagalvoti ir įvertinti. Kita vertus, o kur yra riba, kai nebereikia galvoti?

 

Visame šitame skyrybų įkarštyje ne kartą drauge atostogavome, bet tai pirmiausia darėme dėl sūnaus. Tokios kelionės leidžia į tą žmogų pažiūrėti kitomis spalvomis, pažvelgti į jį kaip į sūnaus tėvą, prisiminti ne tik blogus, bet ir gerus dalykus: kaip drauge verkėme iš laimės gimus Atui, kaip kėlėsi naktimis, keitė sauskelnes, prižiūrėjo.

1572867919292817 vaida 9

Pokalbio pradžioje užsiminei, kad džiaugiesi su Rolandu pradėjusi bent jau susikalbėti žmonių kalba. Vadinasi, nežinomųjų jūsų santykiuose pradėjo mažėti?

 

Juokiuosi, kad mūsų su Rolandu santykiai – kaip lietuviški orai: po giedros kyla audra, po jos – pragiedruliai ir vėl audra, o kartais – ir visas uraganas (juokiasi). Kad ir kiek patirties daugėtų, noras apkaltinti kitą niekur nedingsta. „Tą blogai padarei, aną“ – ilgą laiką mūsų su vyru pokalbiai buvo visiškai nekonstruktyvūs. Rolandas niekada nepavargsta kovoti, o aš kartais pritrūkstu jėgų.

 

Šių metų pradžioje su Rolandu pradėjome po truputį girdėti vienas kitą. Kalbant tiksliau, tai nutiko kaip tik tuo metu, kai į dienos šviesą išlindo tie garsieji kiti mano santykiai. Užbėgdama už akių atsiprašysiu: apie juos nekalbėsiu, nes tas žmogus nenusipelno tiek garbės, kad apie jį būtų šnekama.

 

O sūnus matė tą kovą, apie kurią užsiminei?

 

Pasakysiu, kad Atas matė per daug, bet, laimei, laiku supratome, jog turime atskirti vyro ir žmonos bei tėčio ir mamos santykius.

 

Nežinia, kaip viskas bus toliau (matai, ir vėl kartoju tą patį „nežinau“), bet šiandien mes kalbamės, susikalbame, diskutuojame. Nurimus audroms pagaliau galime į viską pažvelgti šaltesniu protu. Nemeluosiu – sunku, bet, jei kas nors galėtų pateikti instrukciją, kaip elgtis tokiose gyvenimo situacijose, turbūt Nobelio premiją gautų. Kiekviena patirtis – be galo skirtinga ir unikali.

 

Šiuo gyvenimo etapu apskritai daug kas verčiasi: pirma sūnaus klasė, itin sušlubavusi tėvų sveikata... Suvoki, kad atėjo metas grąžinti duoklę už tai, kad jie mumis su sesėmis taip rūpinosi. Kaltės jausmas dėl to, ką tėvams teko išgyventi jaudinantis dėl mano šeimos, niekada niekur nedings. Mano šeimoje visi esame kaip kumštis, labai palaikome vienas kitą, tačiau, jeigu mes su sesėmis galime kontroliuoti jaudulį dėl vienų ar kitų situacijų, tėvams tai padaryti sunkiau. Ant manęs gali kibirą mėšlo supilti ir aš atlaikyčiau, tačiau tėvai – jautrioji visos šios istorijos pusė. Jiems ne visada paaiškinsi, kad tokios yra pramogų verslo taisyklės.

 

Einant į sceną ar stojant prieš kamerą mane visada apima nedidelis jauduliukas, kurį laikui bėgant pavyksta paversti visai maloniu – tokiu, kuris apima, tarkime, einant į pirmąjį pasimatymą. Šita mano gyvenimo situacija priminė jaudulį neriant į kažką gilaus ir nežinomo, o išnėrusi supratau, kad stoviu prieš visus nuoga. Tuo metu, kai tėvai, sesės, draugai labai jaudinosi dėl to, kas vyksta, blaivus protas man kartojo: „Vaida, tu susitvarkysi.“ Ir tikrai. Pasakiau sau: žiūrėkite į mane, kalbėkite, palaikykite, smerkite, jei taip norite, aš toliau gyvenu savo gyvenimą, po manęs juk ateis kieno nors kito eilė – tokios tos pramogų verslo taisyklės (juokiasi).

 

Tad štai ir stoviu šiandien sau tvirtai ant žemės – klaidas pavertusi pamokomis, įgavusi dar daugiau gyvenimiškos patirties, po susikirtimų su apsimetėliais ir manipuliatoriais tapusi dar budresnė ir išmintingesnė, tvirtu žingsniu einu per gyvenimą toliau. Daug dirbu, nemažai ir uždirbu, keliuosi sau naujus tikslus, dar labiau nei bet kada branginu artimiausius žmones ir suprantu, kad niekas nenutinka be priežasties.

1572868057763208 vaida 5

Bet jeigu atvirai: palieki sau ir Rolandui erdvės pamąstyti apie bendrą ateitį?

Sunku kalbėti apie ateitį. Daug laiko reikėjo suprasti, kaip ir kodėl atsidūrėme šiame taške. Dabar jau mažiau kalbame apie praeitį, pakankamai išanalizavome ją. Šiuo metu esame visa galva panirę į Ato dabartį, bendrą tikslą užauginti jį sąžiningu, geru žmogumi, o širdyje tikiu, kad tarp mūsų viskas bus taip, kaip turi būti.

Nerijus ir Gintarė nuotraukos

Asistentė – Loreta Šupenytė

Simonos Senkauskaitės stilius

Viktorijos-Viki makiažas

Viktorijos Baužytės plaukai

Fotografuota viloje „Auska“

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame