Moterys

Ekstravagantiškoji Vivienne Westwood - moteris, kuri niekada nenustojo pankuoti

Ši dizainerė – viena ryškiausių, drąsiausių ir nenuspėjamiausių mados pasaulio moterų.
Reading time 9 minutes
Vivienne Westwood, Vida Press nuotr.

„This woman was once a punk“ (liet. „Ši moteris kažkada pankavo“), – skelbė 1989 metų balandžio mėnesio „Tatler“ viršelis. Iš jo žvelgė tuometė Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher. Tik... Iš tiesų, protesto viršeliui pozavo į geležinę ledi įsikūnijusi, net jai siūtą, tik taip ir neatsiimtą, kostiumėlį vilkinti Vivienne Westwood. Moteris, kuri niekada nenustojo pankuoti.

 

Būsima „pankų motina“ Vivienne Isabel Swire gimė 1941 metų balandžio 8 dieną nedideliame Derbišyro grafystės miestelyje, kaip ir daugelis šios subkultūros atstovų –neturtingoje darbininkų šeimoje. Kai Vivienne buvo septyniolika, šeima persikraustė į Londono priemiestį Harlou. Čia Viv bandė studijuoti juvelyriką meno mokykloje, tačiau jau po pirmojo semestro metė mokslus, nes neįsivaizdavo, kaip „paprasta darbininkų klasės mergaitė galėtų išgyventi meno pasaulyje“. Tad įsidarbino fabrike ir ėmė studijuoti edukologiją, tik štai traukos kūrybai nenugalėjo.

 

Jau būdama pradinių klasių mokytoja gamino papuošalus ir prekiavo jais Portobelo turguje, o suknelę pirmosioms, 1961 metais įvykusioms, vestuvėms su fabriko darbininku Dereku Westwoodu pasisiuvo pati. Netrukus jiems gimė sūnus Benas (Benjaminas Westwoodas, fetišo fotografas ir dizaineris), tačiau ir paprasta priemiesčio namų šeimininke Vivienne netapo – netrukus jos gyvenime pasirodė meno studentas ir būsimas „Sex Pistols“ vadybininkas Malcolmas McLarenas, tapęs jos gyvenimo ir verslo partneriu, įkvėpėju ir provokatoriumi. Būtent jis įtikino Vivienne nusikirpti ilgus kaštoninius plaukus, juos nusišviesinti ir sušiaušti į pašėlusią šukuoseną, daug anksčiau nei ją išpopuliarino Davido Bowie Ziggis Stardustas. 1967 metais jiems gimė sūnus Josephas (Josephas Corré, britų verslininkas ir aktyvistas, vienas „Agent Provocateur“ įkūrėjų), o 1971 metais antrasis kūdikis – garsioji įrašų, rūbų ir aksesuarų parduotuvė „Kings Roudo 430“.

Jau būdama pradinių klasių mokytoja V.Westwood gamino papuošalus ir prekiavo jais Portobelo turguje.

Nei Vivienne, nei Malcolmo neįkvėpė tuomet vis dar populiari hipių estetika – juos labiau domino maištas ir šeštojo dešimtmečio mada. Iš pradžių „Let it Rock“ pavadintoje parduotuvėje pora prekiavo Viv siūtais Teddy boy stiliaus rūbais, vėliau dizainerės dėmesį patraukė baikerių drabužiai, užtrauktukai ir oda – parduotuvę pervadino „Too Fast to Live Too Young to Die“. Čia Viv ir Malcomas pardavinėjo ir į mados istoriją įėjusius marškinėlius su provokuojančiais užrašais bei atvaizdais: karaliene Elžbieta II žiogeliu perverta lūpa, svastikomis, krūtimis. Už nepadorumą buvo patraukti teisinėn atsakomybėn, dar kartą pakeitė parduotuvės pavadinimą į „Sex“ ir ėmė kurti dar drąsesnius drabužius, kuriuos pamėgo fetišistai, prostitutės ir itin drąsus jaunimas. Prie jų išpopuliarėjimo tarp pastarųjų daug prisidėjo „Sex Pistols“ nariai, mielai dėvėję Vivienne ir Malcolmo drabužius koncertuose. Parduotuvė tapo pankų kultūros traukos centru, Viv ir Malcolmas – įtakingais šios subkultūros veikėjais ir „panko krikštatėviais“, o įžūlūs ir agresyvūs modeliai – populiaria mados tendencija.

Tačiau „Sex Pistols“ iširimas ir panko virtimas vyraujančia srove liūdino Vivienne. Ji prisimena: „Tuomet nežinojau, ką daryti... Malcolmas liepė atsigręžti į istoriją.“ Taip prasidėjo dizainerės kelionė per epochas ir žemynus.

 

1981 metais pasirodę „Piratai“ buvo pirmoji Vivienne ir Malcolmo podiumo kolekcija. Atėjusi iš istorijos ir nužingsniavusi juo tiesiai į... istoriją. Iki jos V. Westwood nelaikė savęs dizainere. „Piratų“ kolekcija buvo Vivienne intelektualinės kelionės į kostiumo istoriją pradžia: ji išstudijavo ir pritaikė XVII ir XVIII amžiaus technikas, kolekcijos spalvos ir siluetai grąžino į plėšikų ir piratų laikus – dominavo ryškių afrikietiškų raštų švarkai, plačios kelnės, platūs raukiniuoti marškiniai. Pankas užleido kelią „naujajam romantizmui“, kurį populiarino jau to laikotarpio garsiausi atlikėjai.

 

Kita savo kolekcija („Buffalo Girls / Nostalgia of Mud“, A/W 1982) Vivienne norėjo pademonstruoti, kad „mūsų kultūros šaknys slypi primityviose bendruomenėse“. Modeliuose jautėsi Pietų ir Šiaurės Amerikos etninių grupių, ypač tradicinių Peru moterų drabužių, įtaka. Ryškių dalykinių kostiumų eroje Vivienne kolekcijoje dominavo žemiškų spalvų ir minkšto silueto rūbai: ant klubų „pakabinti“ platūs raukti sijonai, neįmantraus kirpimo megztos suknelės, nuolaidžių pečių avikailio švarkai ir glamžyti veltinio katiliukai. Įkvėptos perujiečių moterų vaikjuosčių, šioje kolekcijoje pirmą kartą pasirodė ant viršutinių rūbų dėvimos satininės šeštojo dešimtmečio liemenėlės.

Paskutine bendra Vivienne ir Malcolmo kolekcija tapo Haičio vudu raštais ir Niujorko grafičiais išmarginta kolekcija „Witches“ (A/W 1983). Po jos Vivienne nutraukė ilgainiui toksiškais tapusius asmeninius ir verslo santykius su M. McLarenu. Ir dar kartą kardinaliai pasikeitė. „Hypnos“ (S/S 1984) kolekcijoje dominavo iš sintetinių, sportiniams rūbams skirtų medžiagų pasiūti drabužiai. Kolekcijos pagrindinis modelis buvo provokuojanti glaustinukė – futbolo marškinėliai, sujungti su akcentuota lyties organų apsauga, tapę populiaria klubine Londono gėjų apranga.

 

Kitoje savo kolekcijoje „Mini-Crini“ (S/S 1985) Vivienne dar labiau susikoncentravo į iš istorinio kostiumo pasiskolintas idėjas, nutiesdama naujosios kartos kūrėjams, tokiems kaip Johnas Galliano ir Alexanderis McQueenas, kelius į naujoviškas jo interpretacijas. Dominuojantis šios kolekcijos modelis buvo trumpas varpelio formos sijonas – tarsi nurėžtas Viktorijos laikų krinolinas. Dar vienas išskirtinis Vivienne devintojo dešimtmečio atradimas buvo į suknelių išorę „ištraukti“ korsetai, kuriuos Karlas Lagerfeldas pavadino viena svarbiausių dvidešimtojo amžiaus mados naujovių.

Vivienne toliau keliavo laiku ir kolekcijoje „Time Machine“ (A/W 1988) pademonstravo kruopščiai atkurtus tradicinius angliškus XIX amžiaus pabaigos medžioklės kostiumus bei viduramžių šarvus primenančius žvilgančius švarkus bei korsetus nusegamomis rankovėmis. Paskutinė devintojo dešimtmečio kolekcija „Voyage to Cythera“ (A/W 1989) tapo saldainiu bulvarinei spaudai – daugelis modelių ant podiumo pasirodė be sijonų, mūvėdami tik pieno baltumo pėdkelnes su strategiškai prisiūtu figos lapu.

 

Pirmajai dešimtojo dešimtmečio kolekcijai Vivienne sėmėsi įkvėpimo iš Tiudorų eros portretų, ypač XVI amžiui būdingo viršutinių drabužių plėšymo, atidengiančio apatinius drabužio sluoksnius. Tik V. Westwood atveju tai buvo džinsas ir žmogaus kūnas. Nors ir vadinama nekomercine, Vivienne buvo puikiai vertinama kritikų, ir 1990 ir 1991 metais Britų mados tarybos pripažinta metų dizainere, o 1992 metais gavo Britų imperijos ordiną (kurį, beje, iš karalienės rankų atsiėmė nedėvėdama apatinių ir noriai pademonstravo tai fotografams).

Nors ir vadinama nekomercine, Vivienne buvo puikiai vertinama kritikų, ir 1990 ir 1991 metais Britų mados tarybos pripažinta metų dizainere.

Likusią dešimtojo dešimtmečio dalį Vivienne kūrė kolekcijas kaip atsvarą, jos žodžiais, tuometės mados „bjauriam kasdieniškumui“. Derindama istorinę Anglijos ir Prancūzijos madą, sukūrė keletą įsimintinų praeities interpretacijų: škotiškų tartanų – „Anglomanijoje“ (1993 A/W) ir suknelių su turniūrais – „Café Society“ (1994 S/S). Vivienne suveržė moteris korsetais, bet išlaisvino jų moteriškumą ir iškėlė virš minimalistinės dešimtojo dešimtmečio mados ant aukštų platformų, tiesiogine to žodžio prasme išvertusių Naomi Campbel iš kojų.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje Vivienne kiek atitolo nuo istorizmo ir ėmėsi tyrinėti natūralią audinio dinamiką, traktuodama jį kaip gyvą organizmą. Kirpimai, paremti kvadratais ir stačiakampiais, juos papildančios išgaubtos siūlės, įkvėptos natūralių gyvūnų odos linkių, suteikė apimties, o meistriškas klostymas sukūrė atpažįstamas audinio oro kišenes. Pastarieji V. Westwood mados pristatymai labiau primena protesto demonstracijas, o jos gatavi drabužiai tapo šiuolaikinio protestuotojo, panko uniforma.

 

Pati laisvės kovotoja nepaliauja stebinti anarchistinėmis išraiškos priemonėmis ne tik ant podiumo. Štai 2007 metais paskelbtame „Aktyvaus pasipriešinimo propagandai“ manifeste kūrėjos mintis apie tobulėjimą ir savidestrukciją, kultūros ir meno svarbą dėsto Alisa, Pinokis, Aristotelis, Diogenas ir kiti. 2012 metų Londono parolimpinių žaidynių uždarymo metu, prieš tai praleidusi generalinę repeticiją, kad per anksti neatskleistų savo ketinimų, ekokarė paskelbė „Klimato revoliuciją“. O 2014 metų gruodį pasirodė ant tuomečio ministro pirmininko Davido Camerono slenksčio, Dauningo g. 10, su kalėdine dovana – asbesto dėže, protestuodama prieš skalūninių dujų kasybą. Ką jau kalbėti apie tokią smulkmę kaip duše nufilmuotas vaizdo klipas „Petai“ ar protestui prieš klimato kaitą paaukotos raudonosios garbanos.

 

Kalbama, kad po skandalingojo viršelio pasirodymo lėkė „Tatler“ redaktorių galvos, ir pati ministrė pirmininkė nebuvo juo labai patenkinta. Tačiau gerai žinoma ir M. Thatcher apie V. Westwood pasakyta frazė: „Labai džiaugiuosi, kad ji – britė.“

susiję straipsniai

Rekomenduojame