Papuošalai

Juvelyrika moterims, kurios geba savyje talpinti laiko tėkmės ir amžinybės esmę

Šiuolaikinio menininko Hiroshi Sugimoto ir architekto Tomoyuki Sakakida įkurta įmonė „New Material Research Laboratory“ Tokijuje surengė parodą „Cartier, Crystallization of Time“ ir nauju gyvybingu žvilgsniu žvelgia į „Cartier“ stiliaus kvintesenciją.
Reading time 6 minutes
CARTIER papuošalai, N.M.R.L. / HIROSHI SUGIMOTO + TOMOYUKI SAKAKIDA’OS nuotr.

Laikas – labiausiai nuvertina šiuolaikinės kalbos sąvoka. Sakoma, kad laikas bėga, kad laikas lekia. Nors iš tiesų tai visiškai netikslu. Kalendoriai pasensta, minutės išsibarsto, egzistencijos išsenka, veiksmai keičia vienas kitą, bet laikas – jis visada čia. Jo pastovumas liudija jo mobilumą. Ir tenka pripažinti, kad tik menininkai, atsidūrę kažkur pusiaukelėje tarp fizikos ir filosofijos, sugebėjo tiksliausiai nupasakoti, kas tas laikas yra. Kiekvienas savo srityje, kiekvienas savaip, beveik tuo pačiu metu ketvirtąją dimensiją aprašė Albertas Einsteinas ir Marcelis Proustas.

 

Siekdami suvokti šią lakią būtybę, vadinamą laiku, bandydami ją pagauti ir išgryninti jos substanciją, juvelyrikos namai Cartier pasirinko dialogo ir metaforos būdus. Ar bent toks įspūdis kilo mums, vos išėjus iš didingos parodos „Cartier, Crystallization of Time“.

300 eksponuojamų dirbinių

 

Parodą sudaro trys skyriai, kuriuos bendru sutarimu išgrynino įmonė „New Material Research Laboratory“, Tokijo Moderniojo meno muziejaus konservatorė Yayoi Motohashi ir juvelyrikos namų Cartier įvaizdžio, stiliaus ir paveldo skyriaus vadovas Pierre’as Rainero. Kiekvienam parodos skyriui sukurtos ir specialios patalpos, kuriose išryškinamas šių legendinių namų kūrybiškumas. Jis analizuojamas įvairiomis prizmėmis: spalvų ir medžiagų transformacija, formos ir dizainai, pasaulio kultūros ir universalūs įkvėpimai. „Ši paroda negalėjo būti surengta niekur kitur“, – pabrėžia nuo 2016-ųjų „Cartier International“ vadovaujantis Cyrille’as Vigneron.

 

Kertinius Cartier stiliaus principus eksponuoti ir parodos mizansceną sukurti patikėta NMRL („New Material Research Laboratory“) studijai. Šią architektūros studiją įkūrė šiuolaikinio meno kūrėjas Hiroshi Sugimoto ir architektas Tomoyuki Sakakida. Kaip ir priklauso pagal pavadinimą, NMRL sujungė tradicinę meistrystę, senoviškas technikas, žadą apimančias medžiagas ir naujausias technologijas, kad parodos lankytojai bent piršteliu galėtų pajusti 300 eksponuojamų dirbinių dvasią.

 

Aiški dvasia pajuntama vos įžengus į parodą: lankytojus pasitinka iš asmeninės H. Sugimoto kolekcijos atkeliavęs dviejų impozantiškų stiklo atramų įrėmintas milžiniškas ir keistas laikrodis. Jo korpusas buvo patamsintas ugnimi, mechanizmas perdarytas: rodyklės sukasi atgal ir taip sugrąžina prisiminimus bei primena įvykių chronologiją. NMRL mums primena, kad laikas yra reliatyvus, kiekvienam vis kitoks. Lemiama sekundė čia kalba su milijonais metų, kurie reikalingi brangakmeniams susiformuoti. Prologui skirta didelė pritemdyta salė, joje nuo lubų iki grindų driekiasi permatomi ir muaro audiniai, kuriuos pasiuvo garsi Kijoto „Kawashima Selkon Textiles“ manufaktūra, garsėjanti bendradarbiavimu su imperatoriškaisiais rūmais. Šie audiniai apsiveja ir įrėmina paslaptingas švytuokles, kurių kai kurios priklauso Monako kunigaikščio rūmų kolekcijai. Beje, daugiau nei pusę eksponuojamų dirbinių paskolino juvelyrikos namų klientai ir kolekcininkai. Didžioji jų dalis niekada nebuvo eksponuota. Kartu tai ir pirmas kartas, kai Cartier pristato tokią išsamią šiuolaikinių kūrinių antologiją: parodoje apžvelgiami pastarieji keturi Cartier juvelyrikos namų dešimtmečiai.

1596186247659999 16
CARTIER kaklo papuošalas, N.M.R.L. / HIROSHI SUGIMOTO + TOMOYUKI SAKAKIDA’OS nuotr.

Pantera ir krokodilas…

 

Galiausiai, keičiantis salėms atrandame pažįstamus objektus: „Al Thani“ kolekcijos šedevrus, Navanagaros maharadžos brangenybes, Ponios Cole Porter ir Daisy Fellowes vėrinius „Tutti Frutti“, Glorios Swanson kalnų krištolo apyrankes, garsiąją sagę panterą, kuri priklausė Vindzoro kunigaikštienei ir kurią puošia 252 karatų safyro kabošonas, Marios Félix kaklo papuošalus krokodilus. Kai kurių dirbinių šeimininkai mielai sutiko, kad jų vardai būtų pažymėti greta, kiti to atsisakė.

 

Parodoje apskritai mažai užrašų, nes ji ne apie datas, istorines ar kultūrines referencijas. Tikrasis jos tikslas – pažadinti prisiminimus, pojūčius, priversti žiūrovą suprasti, kad kokybiška vizija yra laikui nepavaldus vaizduotės ir atminties sąjungos rezultatas. Šiuolaikiniai dirbiniai eksponuojami prie senesniųjų. Jų architektūra geometriška ir kartu organiška, subtili, nors kartais atrodytų, kad tik dėl atsitiktinumo harmoninga, nors ir vaizduoja chaosą, gniaužianti kvapą, nors ir pasakoja apie kasdienybę. Žėrinčių deimantų vėrinio banga skleidžia hipnotizuojantį žavesį kaip ir šalia esanti apyrankė, nors šiuos du dirbinius skiria ištisas amžius. Kaklo papuošalas buvo sukurtas 1903 metais, apyrankė – 2014-aisiais. Netoliese – Louis Cartier eskizų knygelėje nupieštas motyvas, o greta jo – tikroji platininė sagė, eksponuojama ant tradicinio japonų paveikslo kakemono.

Istorijos gūsis

NMRL studijos sukurta scenografija daug dėmesio skiria žemės materijai. Ant vulkaninės kilmės uolienų padėtos plieninės vitrinos. Žemės turtai savo energija dar labiau praturtina Cartier raišką. Antikinėje Graikijoje amžiną gyvenimą simbolizavęs kipariso medis čia tampa glotniai nušlifuotu biustu. Šiuos parodai sukūrė tie patys meistrai, kurie tradiciškai Japonijoje gamina Budos statulas. Kipariso biustai ir patys primena šventyklas, kuriose dar labiau išryškėja Cartier žiedų architektūriškumas. Tiek japoninis kiparisas, tiek kedras, kurio siluetas neretai puošia šventyklų įėjimus, puikiai padeda atskleisti šių juvelyrikos namų virtuoziškumą. Neeiliniai akmenys, pavyzdžiui, „Pietų Žvaigždė“, čia ilsisi ant lentos, atkeliavusios iš feodalinių Kamakuros Šiogūnato laikų. Taigi tūkstantmečių kristalizacijos rezultatas čia glaudžiasi prie istorijos, kurią simbolizuoja dieviškieji ginklai – vadžros ar iš Tibeto budistų atkeliavę piešiniai.

 

Sužavėti parodos sumanymo subtiliai supinti laikotarpius, stilius, tendencijas, kai kurie lankytojai patys bando atspėti papuošalų amžių. Ir neretai suklysta keliais dešimtmečiais. Ar nuostabiu kabošonu puoštas kaklo papuošalas, kurio vingiuose mirga gepardo kailio raštą primenantys oniskai, buvo sukurtas 1970-aisiais? 1980-aisiais? Šiais metais? „Ne“, – atsakoma kortelėje netoliese. Tai garsiosios šių juvelyrikos namų kūrybos vadovės Jeanne Toussaint darbas, kuri, beje, panterą buvo pavertusi fetišiniu gyvūnu. Ir šis dirbinys sukurtas ketvirtajame dešimtmetyje. Vėrinys – nemirtingas ir kartu kintantis. Staiga supranti, kad ši paroda ne apie unikalią meistrystę, ne apie nerealius eskizus ar eksponuojamus dirbinius ir juose užkoduotas temas. Ji – apie tobulą Cartier moterį. Moterį, kuri, kad ir koks būtų jos temperamentas ar sentimentalumas, geba savyje vienodai lengvai talpinti laiko tėkmės ir amžinybės esmę.

susiję straipsniai

Rekomenduojame