Juvelyrika ir laikrodžiai

Papuošalai, kurių vertė skaičiuojama ne tik praba ir brangakmenių dydžiu

Juvelyrinio dirbinio vertę ne visuomet nusako praba ar brangakmenio dydis. Kartais emocinė jo reikšmė daug brangesnė už medžiagas, iš kurių jis sukurtas. Būtent tokį – asmeninėmis istorijomis paremtą dizainą savo klientams siūlo juvelyrė Melita Rus.
Reading time 13 minutes
MELLOW by Melita Rus papuošalai, modelis - Ula Kotryna, V.Jokubausko nuotr.

„Klientas papasakoja apie jo santykiams svarbius įvykius, susipažinimo aplinkybes ar tik jų meilės istorijai aktualius simbolius, o aš juos užkoduoju papuošalo dizaine. Gavus tokią dovaną plūstančios emocijos – neįkainojamos, – interviu pasakoja juvelyrė, kurios kurtą sužadėtuvių žiedą pastebėjo ir žurnalas „Vanity Fair“. 

 

Nuo ko prasidėjo tavo kūrėjos kelias?

 

Vaikystėje nenorėjau būti nei daktarė, nei policininkė. Mano žaidimų aikštelė buvo tėčio garažas, kuriame ir pradėjau jungti varžtus bei veržles į savotiškus meno kūrinius. Tuomet baigiau meno mokyklą Šiauliuose ir susidūriau su dilema: važiuoti į dar mažesnį miestą Telšius ir ten mokytis juvelyrikos, kur ir linko mano širdis, ar rinktis dizainą ir važiuoti į Vilnių, kur daugiau žmonių ir galimybių. 

 

Vis tik pasirinkau drabužių dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje, nes augdama mažesniame mieste vis pasigesdavau platesnio žmonių požiūrio, tolerancijos neįprastiems įvaizdžio sprendimams ar tiesiog kitokioms nei daugelis asmenybėms. Ne visada mano savotiška saviraiška per kūrybą, įvaizdį, asmeninį stilių būdavo pasitinkama pozityviai. Deja, taip jau yra – mažesniuose miestuose dauguma žmonių turi gana siaurą požiūrį į tai, kas priimtina, o kas ne. Tad dar augdama svajodavau apie liberalesnę aplinką gyventi ir kurti. Atrodė, kad būtent Vilniuje galiu to gauti.

Mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje, net ir kurdama drabužių dizainą, daugiausia dėmesio skyriau aksesuarams bei smulkioms detalėms, o 2015 metais pradėjau kurti savo aksesuarų prekės ženklą Mellow. Tuomet turėjau visišką kūrybinę laisvę. Negalvojau nei apie klientą, nei apie praktišką aksesuaro pritaikymą, nei apie kūrinio vertę. Kūriau iš to, ką rasdavau statybinių medžiagų parduotuvėse: veržlių, trosų, žarnelių… Man patikdavo atrasti kuo keistesnes medžiagas, sujungti jas tarpusavyje ir paversti papuošalu, kuris gali derėti prie vakarinės suknelės. Tuomet tikrai ne visi suprato tokią mano kūrybinę išraišką, tačiau dabar statybinių medžiagų elementų galime pastebėti tokių garsių mados ir juvelyrikos ženklų kūryboje kaip Off-White, Cartier. Jei būčiau žinojusi, kad tai taps pasauline tendencija, į kritiką būčiau reagavusi ramiau. 

 

Nuotraukoje - Melita Rus (E. Viskontaitės nuotr.)

Išskirtinumas dažnai sulaukia kritikos. Kaip į ją reaguodavai tu?

 

Aš pati labai tikėjau tuo, ką kūriau. Tačiau buvau jaunesnė ir mano emocinis intelektas buvo žemesnis, tad susidurti su kritika būdavo labai sunku. Kuriančių žmonių darbų rezultatas yra glaudžiai susijęs su jų asmenybe, emocijomis ir psichologine būsena. Parodyti savo darbus viešai lygu atsistoti nuogam viešoje aikštėje ir klausytis, kaip vertina kiekvieną tavo kūno centimetrą. 

 

Dabar suprantu, kad ta nuomonė dažnai priklauso nuo vertinančio žmogaus išsilavinimo, pasaulėžiūros, vertybių: ar jis supranta, ko yra vertas unikalumas, ar jo akiratis apsiriboja sava laiptine. Vis tik daugumai pakanka masinės gamybos papuošalų ir į išskirtinumą jie žiūri priešiškai. Pirmiausia jiems tai yra per brangu, antra – jie ir nenori išsiskirti iš minios, nes tuomet jaučiasi blogai, o štai susitapatinimas garantuoja saugumą. Žmogaus nuomonė ir požiūris glaudžiai susijęs ir su jo saviverte. 

1596184966619137 nuotr.vaidas jokubauskas model gia ram1596184970258855 1.1 textured nuotr.v.jokubauskas model gia ram
MELLOW by Melita Rus papuošalai, modelis - Gia Ram, V. Jokubausko nuotr.

Ar tuomet nekilo noras viską mesti arba pradėti pataikauti minios skoniui?

 

Dažnai grįždavau iš dizaino mugių ir verkdavau. Jos man būdavo nemažas išbandymas, nes čia žmonės leisdavo sau vertinti garsiai, tiesmukai ir ne visada teigiamai. Neigiama reakcija į nuoširdžią kūrybą dažnai keldavo destrukcijos jausmą, tačiau pritapti aš niekuomet nenorėjau. Atvirkščiai – tai paskatindavo mane dar labiau priešintis tradicinėms kūrybos formoms. Nepaisant to, visada egzistavo mano kūrybą priimančių ir vertinančių klientų, o jų atsirado dar daugiau, kai patekau į didžiausių Europos mados talentų konkurso „International Talent Support“ finalą Italijoje. Sukurti papuošalą iš savaime jau gražių detalių, tokių kaip karoliukai ir blizgučiai, gali beveik bet kas, o štai tam, kad puošyboje pritaikytum neįprastas statybines medžiagas, reikia turėti daug daugiau įgūdžių, idėjų, net ir meninį išsilavinimą. 

 

Nepaisant kritikų, mano papuošalai traukė savimi pasitikinčias ir drąsias, išsiskirti nebijančias asmenybes. Šie klientai buvo didžiausias mano įkvėpimas kurti ir dalytis savo kūryba. Supratau, kad negali patikti kiekvienam, tad visą savo dėmesį ir energiją sutelkiau į tuos, kurie mane žavi ir kelia šypseną. 

1596184986844600 nuotrauka monika f ja
MELLOW by Melita Rus papuošalai, Monika Fėja nuotr.

Vis tik dabar kuri tradicinę juvelyriką. Kaip tai nutiko?

 

Vis sulaukdavau patarimų, kaip dirbti su tradicinėmis medžiagomis, tokiomis kaip auksas ar sidabras, nes tai yra pelningiau. Tačiau aš visuomet vadovaujuosi intuicija ir esu nuoširdi sau. Jeigu nejaučiu, kad noriu, – nedarau. Vieną dieną tas jausmas atėjo ir nusprendžiau sukurti sidabro kolekciją.

 

Mano juvelyrikos žinios tuomet buvo nepakankamos, tad vienos kolekcijos įgyvendinimui ieškojau žmogaus, kuris galėtų tai padaryti. Taip atsidūriau pas juvelyrą, kuris, užuot padaręs užsakymą pats, pasiūlė sėsti prie juvelyro stalo pačiai ir pradėjo mokyti amato, kurį puoselėja jau dvidešimt metų. Jo dėka gavau tokių žinių, kurių nerasčiau jokiame vadovėlyje. Man puikiai sekėsi, o laikas tiesiog tirpdavo. Ilgai netrukus supratau – pagaliau esu ten, kur turėjau būti jau seniai, – juvelyrikoje. 

Pagaliau esu ten, kur turėjau būti jau seniai, – juvelyrikoje. 

Tuomet atėjo laikas žengti dar vieną žingsnį. Savo didelę 100 kvadratinių metrų studiją, kurią dalijausi dar su keliomis dizainerėmis, iškeičiau į nedidelį staliuką juvelyro dirbtuvėse. Atsisakiau visų iki tol turėtų veiklų ir darbo pasiūlymų ir visu šimtu procentų pasinėriau į vieną veiklą. Pajutau, kad pagaliau atsikračiau ilgai kankinusio nerimo. 

 

Labai svarbu, kad būtume ten, kur ir turime būti. Žmonės dažnai dirba darbus, kurių nemėgsta, ir nuolat sprendžia iš to kylančius vidinius konfliktus. Iš šalies atrodo, kad jiems sekasi neblogai: gera finansinė padėtis, ideali šeima, egzotiškos atostogos… Tačiau, jei žmogus nesimėgauja tuo, ką daro, jis kenčia nuo pasyvaus streso, sukeliančio depresiją. Manau, kiekvienas savo gyvenime su tuo susiduria, tik ne kiekvienas tai supranta, galvoja, kad nenoras keltis ar dirbti yra tiesiog tinginystė. Deja, dažnai tai yra kur kas rimtesnės diagnozės simptomai, ne vieną paskatinantys imtis drastiškų sprendimų. 

1596185083704565 nuotr. vaidas jokubauskas
V. Jokubausko nuotr.

Net ir tavo kuriami sužadėtuvių žiedai nepanašūs į tradicinius. Papasakok, kaip kuriamas jų dizainas.

 

Atradusi mėgstamą veiklą mokiausi ir tobulėjau taip greitai, kad jau po pusmečio kūriau pirmąjį sužadėtuvių žiedą, kurio detalėse užkodavau būsimų jaunavedžių istoriją. Šio kūrinio nuotrauka pateko į „Vanity Fair“ žurnalą, o individualus papuošalų dizainas tapo dar viena mano kūrybos kryptimi. 

 

Su poromis ar besiruošiančiais pirštis dirbti visada labai įdomu. Jie man papasakoja savo susipažinimo istoriją, svarbiausius įvykius, veiklas, vertybes, o aš jas perteikiu kurdama unikalaus dizaino papuošalus. Taip kuriami daiktai, turintys ne tik meninę, bet ir emocinę vertę. Dėmesys istorijai tampa svarbesnis nei deimanto dydis ar aukso praba.

1596185119259621 su ad tuvi iedas raudonas auksas gintaras mazesne
Sužadėtuvių žiedas, raudonasis auksas ir gintaras, MELLOW by Melita Rus

Taigi noras maištauti niekur nedingo?

 

Tikrai ne, gal mano „maištas“ tapo brandesnis ir subtilesnis. Net kurdama tradicinę juvelyriką dažnai naudoju veržlės motyvą. Jis lyg mano kūrybos parašas. Taip pat vis dar mėgstu eksperimentuoti su medžiagomis ir jų lydiniais atrasdama naujas, neįprastas metalų spalvas. Šie eksperimentai kartais man brangiai kainuoja, tačiau klaidas ir sugadintus gaminius laikau pamokomis. Vieni investuoja į kursus, o aš – į eksperimentus. Nebijau imtis darbų, kurių nesu dariusi. Juk, patekdami į situacijas, kuriose dar nesame buvę, tobulėjame. Dažnai būna baisu, tačiau mano smalsumas yra didesnis už baimę. Aš tiesiog negaliu nebandyti naujų būdų. 

 

Ar visi tavo klientai nori išskirtinio ir unikalaus dizaino?

 

Darau įvairius juvelyrikos darbus. Galiu pagaminti ir paprasčiausius vestuvinius žiedus ar sulituoti grandinėlę, jeigu klientas to prašo. Jei galiu pagelbėti – visada tai padarysiu. Juk jie gali eiti bet kur, bet ateina pas mane. Galbūt tiki energija, kurią dirbdama sudedu į daiktą. Nesibaidau jokių darbų. Kūryba – labai sudėtingas procesas. Tai ne tik idėjos sugeneravimas, bet ir techniniai skaičiavimai bei įgyvendinimo galimybių numatymas. Tai išvargina, o štai paprasti darbai tampa puikiu atsipalaidavimu. 

1596185205804046 foto vaidas jokubauskas
V. Jokubausko nuotr.

Ar tau reikalingas poilsis nuo kūrybos?

 

Jau metus neturėjau atostogų. Dirbau ir viską investavau į savo dirbtuves bei studiją, kurią šiuo metu įsirenginėju. Tačiau atostogos – darbo dalis, reikia poilsio, kad galėtum dirbti, kurti. Taigi atostogos jau suplanuotos. Kad pajusčiau tikras atostogas, man reikalinga gamta, vandenynas ir banglentė. Kol esu vandenyje ir gaudau bangas, negalvoju apie jokius krante likusius reikalus. Gamtoje jaučiuosi labai laiminga, o gerai pailsėjusi visuomet jaučiu trauką grįžti atgal į darbus. 

 

Tiesa, net keliaudama visada stebiu detales. Kai atsipalaiduoju, kyla daugybė naujų idėjų, kurias būtinai susižymiu užrašų knygutėje. Jei tokios po ranka neturiu, aprašau visus lėktuvo bilietus, skrajutes, pirkimo kvitus. Viską kaupiu ir, kai dirbdama pritrūkstu minčių, visuomet perverčiu sukauptus eskizus. Vieni įkvėpimo ieško naršydami internete, o aš visuomet naudojuosi savo pačios idėjomis, kurių kyla, kai būnu atsipalaidavusi. 

 

Ar tau būna, kad tas įkvėpimas kurti vis tik dingsta? Ką tuomet darai?

 

Taip nutinka kiekvienam kūrėjui. Įkvėpimas labai susijęs su emocine, psichologine ir fizine būsena. Jeigu jaučiamės pavargę, neišsimiegoję, įsitempę ar mums ką nors skauda – natūralu, kad ir nesinori nieko daryti. Pavyzdžiui, būna, sėdžiu dirbtuvėse ir jaučiu, kad nesilituoja, nors puikiai moku ir žinau, kaip tai daroma. Jei neturiu galimybės atidėti – pailsiu, paspaudžiu save ir padarau. Tačiau, jei tai nėra skubus darbas, viską palieku ir važiuoju namo užsiimti kitais darbais ar tiesiog paskaityti knygos. Negraužiu savęs už tai, nes žinau, kad kartais per dieną padarau ir trijų dienų darbą. Saugau ir prižiūriu savo psichologinę būseną, stengiuosi ne tik vengti, bet ir nekelti pati sau streso, nes juk nuo jos priklauso mano sėkmė ir darbo rezultatas. 

Saugau ir prižiūriu savo psichologinę būseną, stengiuosi ne tik vengti, bet ir nekelti pati sau streso, nes nuo jos priklauso mano sėkmė ir darbo rezultatas. 

Ar visuomet buvai tokia dėmesinga psichologinei sveikatai ir emocijoms?

 

Džiaugiuosi, kad mūsų visuomenė sąmoningėja. Prieš penkerius metus eiti pas psichoterapeutą būdavo gėda. Šiuo klausimu vyravo daugybė stigmų. Dabar rūpintis savo psichologine sveikata lygu atlikti dantų higieną. Žmonės nebepalieka savo gyvenimo likimo valiai. Jiems pradeda rūpėti asmeninis gyvenimas, branda, santykiai su žmonėmis, konfliktų su artimaisiais priežastys ir sprendimo būdai. Juk daugelis atsakymų ir priežasčių slypi mūsų pačių galvoje. 

 

Man pasidarė įdomu stebėti ir analizuoti savo jausmus, poelgius ir santykius su žmonėmis. Pati esu save apsupusi žmonėmis, kurie labai rūpinasi savimi, brandina ne tik savo asmenybę, bet ir emocinį intelektą. Dėl to tarp mūsų niekada nebūna jokių nepagrįstų pykčių, o mūsų santykiai – įkvepiantys ir palaikantys. Nuoširdumas man labai svarbus. O nuoširdūs su kitais galime būti tik tuomet, kai esame nuoširdūs patys sau. Ir atvirkščiai – toksiški ryšiai gali būti nesėkmių ar net depresijos priežastis.

1596185309388946 foto monika f ja
Monikos Fėjos nuotr.

Koks tavo santykis su socialiniais tinklais?

 

Labai filtruoju informaciją, kurią gaunu, tad daug profilių socialiniuose tinkluose unfollowinu. Stengiuosi savęs neapkrauti nereikalinga informacija. Nejaučiu poreikio domėtis asmeniniu kitų gyvenimu, nes tai tiesiog man neįdomu. Man patinka profiliai, kurie kelia estetinį pasigėrėjimą, ir patys jų kūrėjai man patrauklūs. Taip pat seku banglenčių sporto profilius bei ekologijos ir tvarumo temas. Stengiuosi apsupti save informacija, kuri yra arba graži, arba naudinga. 

 

Turėjau minčių ir visai atsiriboti nuo socialinių tinklų, tačiau jie reikalingi mano darbui ir to padaryti negaliu. Vis tik į savo asmeninius profilius keliu vis mažiau turinio, tačiau prekės ženklo profiliai man yra vieta parodyti savo kūrybą, naujienas bei užmegzti ryšį su klientais. 

 

Kas tave įkvepia naujiems darbams?

 

Žinoma, gyvenimas! Dažnai mane įkvepia įdomūs daiktai, net jų pakuotės. Kartą parduotuvėje sustojau ir ilgai nužiūrinėjau bei čiupinėjau degtinės butelį. Žmonės į mane keistai žiūrėjo, nes jauna mergina jau penkiolika minučių alkoholio skyriuje vaikštinėja tarsi muziejuje, o mane labai domino pakuočių dizainas ir medžiagiškumas. Keliaudama vaikštau po parduotuves ir analizuoju prekių išdėstymą, vitrinas, interjerą, o štai juvelyrikos tendencijų beveik neseku. Kartais pasižiūriu, tačiau mano įkvėpimo šaltiniai – kiti, atrodytų, su mano darbu nė nesusiję. 

Kokie tavo 2020-ųjų tikslai?

 

Stengiuosi ne kalbėti, o daryti. Nesu labai entuziastinga gyvenimo strategė, dažniau seku savo intuicija. Tačiau vienas iš tikslų – įsikurti savo naujuosiuose kūrybos namuose, kad galėčiau ten dirbti ir priimti klientus suteikdama jiems visišką juvelyrikos gaminio įsigijimo patirtį. Šis tikslas jau greitai taps realybe - rudenį planuoju oficialų kūrybos namų atidarymą.

susiję straipsniai

Rekomenduojame