Popkultūra

J. Roberts: dabar žmonės mažai dėmesio skiria savo paties pažinimui

Ji mažai pasikeitė nuo „Gražios moters“ laikų - tokia pat pasitikinti savimi, tokia pat supratinga.
Reading time 2 minutes

Toks pat natūralus Julios Roberts optimizmas ir hipnotizuojanti aura... Aktorė, kurios šypsena buvo apdrausta 20 mln. eurų, apie savo pasiekimus kalba su žmogų puošiančiu kuklumu. Su J. Roberts susitikome saulėtoje Veronoje pasikalbėti apie filmus ir... kojas.

 

Esate pėdkelnių linijos ambasadorė. Tai reiškia, kad jūsų kojomis bus žavimasi, į jas žiūrima. Ką jums tai reiškia – ar tai galimybė paįvairinti savo įvaizdį?

Iš dalies, taip. Ta istorija apie kojas, šypseną... Visa tai yra netikėta sėkmė, tikras atsitiktinumas. Mano dvi seserys ir aš esame labai skirtingos išvaizdos. Tikriausiai likimo užmačia, kad turėčiau būtent tokias kojas.

 

Priimti ir gerbti kitokį – pagrindinė naujausio filmo, kuriame vaidinate, „Gerumo stebuklas“ („Wonder“) idėja...

Šiais laikais žmonės (ypač jaunimas) mažai dėmesio skiria savo paties pažinimui. Jei kas nors turi tobulą išvaizdą, tai reiškia, jog jis negali turėti ir gražaus vidinio pasaulio, ir atvirkščiai?! Viskas aplink vyksta ir keičiasi labai greitai, vaikai yra lyg apsėsti išmaniųjų technologijų, prietaisų... Yra geras posakis: „Sustokime. Padiskutuokime. Tada nuspręskime.“

 

Ką manote apie socialinių tinklų daromą įtaką jaunuoliams?

Mano nuomonė jau nebe tokia kategoriška. Man tikrai patinka, kad galime palaikyti ryšius su tais, kuriuos retai matome, kurie yra toli. Tačiau virtualumas kuria atskirtį, barjerus tarp žmonių. Niekas niekada neatstos realaus dalijimosi ta pačia erdve, laiku ir tikro pokalbio su žmogumi.

 

Pakalbėkime apie kiną ir... kojas. Įvardykite mėgstamiausią sceną, susijusią su kojomis.

Dialogas tarp Anne Bancroft ir Dustino Hoffmano Mike’o Nicholso filme „Absolventas“ („Le Laureat): „Ponia Robinson, jūs bandote mane suvilioti, taip?“

 

Kas pasikeitė nuo šio 1967-ųjų filmo? Ar kojos, Truffaut prilygintos kompasui, dabar filmuojamos kitaip?

Pasikeitė daug kas, ir ne tik filmuose, realiame gyvenime taip pat. Dabar žmonės laisviau žiūri į savo kūną, jie nebijo jo rodyti gatvėje, ir tai gerai. O štai kine, nenoriu nuskambėti kaip tikra močiutė, bet apnuoginimas yra taip subanalėjęs, jog tai stabdo kinematografijos tobulėjimą. Šiuolaikiniai režisieriai nemoka subtiliai išprovokuoti susižavėjimo, kaip tai pavykdavo padaryti 7-uoju ar 8-uoju dešimtmečiais, paprasčiausiu epizodu paliečiant koją.

Nuotrauka - DR

susiję straipsniai

Rekomenduojame