Vyrai

Geniali A.McQueeno kūryba, gimusi iš jo tamsių išgyvenimų

Kovo viduryje genialiajam dizaineriui Alexanderiui McQueenui būtų suėję 50 metų. Pernai pasirodęs dokumentinis filmas „McQueen“ atskleidžia asmeninį kūrėjo gyvenimą, jo puikų humoro jausmą, tačiau nevengia kalbėti ir apie tamsumas, kurių jo gyvenime netrūko iki pat savižudybės. Šiame filme – karjeros ir paradoksų viršūnes pasiekęs A. McQueenas.
Reading time 10 minutes
Vida Press nuotr.

Tai istorija, kurios pabaigą žinome visi. Nepaisant to, šis Iano Bonhôte ir Peterio Ettedgui sukurtas dokumentinis iš penkių jo kolekcijų vardais pavadintų dalių sudarytas filmas nesiliauja stebinti ir graudinti. Legendinė mados asmenybė, visų garbinamas Alexanderis McQueenas, atgyja draugų darytuose vaizdo įrašuose, kuriuose gyva viskas: triukšmas, barniai, juokas.

 

Viską dar labiau papildo jo šeimos, draugų liudijimai, ištraukos iš kolekcijų pristatymų, įspūdį pastiprina jo mėgstamiausio kompozitoriaus (toks dar buvo ir Philipas Glassas) Michaelo Nymano muzika. Savotišku dizainerio „prisikėlimu“ tampa ir jo kūryba, ta mados evangelija, kurią po jo mirties tęsia dešinioji dizainerio ranka Sarah Burton (Kate Middleton vestuvinės suknelės autorė).

 

2011 metais Niujorko Metropoliteno muziejuje buvo surengta A. McQueeno kūrybos paroda „Savage Beauty“, 2015-aisiais perkelta į Londoną, ją aplankė milijonas lankytojų. Nepaisant mirties, A. McQueenas ir toliau žavi. Gal todėl, kad šis maištingas pranašas savo kolekcijose analizuodavo išskirtines, šiam laikotarpiui nebūdingas temas, žaisdavo asmeninėmis obsesijomis ir paradoksais, tarsi tai būtų skirtingos vienos dėlionės dalys.

Geras berniukas

Alexanderis „Lee“ McQueenas gimė 1969 metais Istende – istoriškai vargingame senojo Londono rajone, kuriame siautėjo ir legendinis žudikas Džekas Skerdikas. Šį faktą jis nuolatos prisimindavo savo kūryboje, o pirmoji jo kolekcija – diplominis darbas mados Šv. Martino meno ir dizaino koledže net buvo pavadintas „Jack the Ripper Stalks His Victims“ (liet. Džekas Skerdikas tyko savo aukų).

A. McQueenas - maištingas pranašas savo kolekcijose analizavęs išskirtines, šiam laikotarpiui nebūdingas temas.

Dokumentiniame filme Alexanderio motina Joyce tvirtina, kad jis buvo „toli gražu ne blogas berniukas“, nepaisant jo darbų tematikos ir plikai skustos galvos, Istendui būdingo akcento ir gausybės tatuiruočių. Po šia išvaizda slėpėsi tikrasis Lee – jos mažasis numylėtinis, jauniausias iš šešių vaikų, apvalus berniukas kreivais dantimis. Būtent mama jį paskatino mokytis Savile Row gatvės siuvėjų paslapčių. Rimtasis Alexanderis sparčiai mokėsi, mėgino atlikti primatavimus, vengė išsišokti, puikiai dorojosi su iššūkiais ir karjeros laiptais kopė tiesiog paknopstomis. Visą savo karjerą jis drabužiais rūpinosi nuo pat pradžios iki pabaigos.

Joyce jam perteikė meilę ir istorinėms knygoms, be to, abu buvo tiesiog pamišę dėl šeimos genealogijos. Dar būdamas vaikas Alexanderis ją stebėdavo svetainėje išvyniojančią trijų metrų ilgio pačios sudarytą genealoginio medžio ritinį. 2004 metais dienraščio „The Guardian“ surengtame pokalbyje motina sūnaus paklausė, ką šiam reiškia jo škotiškos šaknys. O jis atsakė: „viską“, paaiškindamas ir kodėl svajotų pavakarieniauti su „anarchiste“ vadinta karaliene Elžbieta I.

 

Ypač žiauri, nusikaltimų ir siaubo krauju aplaistytų ginčų kupina Škotijos istorija įkvėpė net dvi dizainerio kolekcijas: 1995–1996 metų rudens ir žiemos „Highland Rape“ (liet. „Išprievartavimas kalnuose“) ir 2006–2007 metų pavasario ir vasaros „Widows of Culloden“ (liet. „Kulodeno našlės“). Pirmojoje lyg kraujo nuspalvintais plaukais žingsniuojančios, drebančios, tarsi ką tik iš nusikaltimo vietos pabėgusios merginos demonstravo suplėšytas vinilo, perregimas ar plunksnų sukneles suveržtu liemeniu. Tąkart jis apkaltintas mizoginija – liguista neapykanta moterims. Alexanderis gynėsi, kad kolekcijoje susiduria jo asmeninė ir visos šalies istorija. Būdamas aštuonerių Lee matė, kaip jam labai brangią vyresniąją seserį mušė šios vyras. Tas žiaurus žmogus blogai elgėsi ir su A. McQueenu. Tad šios vaizduotės mizanscenos, teatralizuoti mados spektakliai jam buvo savotiška terapija, liudijimas ir katarsis. Juk viskas jo šou būdavo be galo asmeniška.

Nusikaltimų pasaulis

Į A. McQueeno madą ėmė skverbtis ir jo naktinis pasaulis, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais Londono naktiniame klube praleistos naktys, kurių vienu pagrindinių veikėjų tapo skandalingasis australų menininkas Leigh Bowery. A. McQueeną 1994 metais labai sužavėjo L. Bowery ir jo grupės „Minty“ performansai, kol galiausiai dėl savo brutalumo jie buvo visiškai uždrausti. Kitos dvi dizainerio kolekcijos „Nihilism“ (liet. „Nihilizmas“, 1994 metų pavasaris ir vasara) ir „Horn of Plenty“ (liet. „Gausybės ragas“, 2009–2010 metų ruduo ir žiema) skirtos būtent šiam menininkui pagerbti. Pirmojoje sąmoningai šokiruojama nuogu kūnu: kolekcijoje gausu permatomų audinių (garsiosios „Bumster“ kelnės apnuogino sėdmenis), vinilo, latekso, plastikinių užtrauktukų. Antroji išsiskyrė perspaustais makiažais, pavyzdžiui, ypač didelėmis lūpomis, kurios buvo ir L. Bowery skiriamasis ženklas.

Į A. McQueeno kūrybą devintąjį ir dešimtąjį dešimtečiais ėmė skverbtis ir jo naktinis pasaulis.

Šioje ekstravertiškoje galaktikoje galima išskirti ir jo darbui didelę įtaką dariusias dvi moteris: ekscentriškąją žurnalistę ir stilistę Isabellą Blow bei supermodelį Kate Moss. Isabella pirmoji pastebėjo Alexanderio kūrybą, įsigijo visą jo diplominę Šv. Martino meno ir dizaino koledžo kolekciją ir galiausiai tapo jo mentore. Antroji buvo jo pasilinksminimų draugė, tos pačios kartos mados mergaitė, su kuria susitiko 2000-ųjų pradžioje ir kurią palaikė bei gynė visada ir visur.

A. McQueenas nesiliovė žavėtis ir Blow – laisvamaniška aristokrate, „tokia man priešinga vyresniąja seserimi“, mat jai visai nerūpėjo kitų nuomonė. Su mada jie elgėsi kaip siaubingi vaikai, ją niokodami, keisdami, atnaujindami. Šio kūrėjo gyvenime netrūko džiaugsmo, bet atsirado ir liūdesys. Priklausomybės, nerimas, spaudimas, melancholija, po pasirodymų gerai suplanuoti širdyje kuklaus dizainerio pabėgimai. Tiesa, A. McQueenui pavyko surasti ramybės uostą – Sasekse esantį ūkį, kuriame pasitiko raminantį ryšį su gamta. Ten auganti šimtametė guoba įkvėpė jo fėjų pasaulio kolekciją „The Girl Who Lived in the Tree“ (liet. „Mergaitė, kuri gyveno medyje“, 2008–2009 metų ruduo ir žiema).

Vilkas ir jo banda

Tad ramybę tikras londonietis atrado būtent gamtoje, kuri kartais moka būti ir žiauri. Jo kolekcijose ilgainiui ėmė rastis įvairiausių gyvūnų. Iš pradžių – jo šunys, kuriems dedikavo kolekciją „Voss“ ir kurios pristatyme dizaineris su savo keturkojais pasirodė ant podiumo. Vėliau atsirado paukščių, kurių grožis jį sužavėjo ornitologo Johno Jameso Audubono paveiksluose, tad plunksnos ir net sparnai užtvindė jo drabužius ir modelių šukuosenas.

Ramybę dizaineris atrado gamtoje, o jo kolekcijose ilgainiui ėmė rastis įvairiausių gyvūnų.

Kolekciją „Horn of Plenty“ įkvėpė ir Charleso Darwino evoliucijos teorija, tad iš žuvėdrų ir varnų plunksnų Alexanderis sukūrė mutantiškas būtybes. Kolekcijos „Natural Dis-Tinction, Un-Natural Selection“ (liet. „Natūralus skirtumas, nenatūrali selekcija“, 2009 metų pavasaris ir vasara) pristatyme manekenės vaikščiojo tarp dešimčių gyvūnų iškamšų: tigro, elnio ar poliarinio lokio. O pats pasisveikinti su publika Lee išėjo pasidabinęs animacinio filmuko kiškio kostiumu. Kolekcijos „Supercalifragilistic“ (2002–2001 metų ruduo ir žiema) podiumu žygiavo „violetinkepuraitė“ už pavadėlių vesdama du vilkus. O paskutinėje kolekcijoje „Plato’s Atlantis“ šis nardymo mėgėjas žmonių rūšį pavertė moterimis-vabzdžiais ir moterimis-žuvimis, jo sukurti „Armadillo“ batai (kuriuos vėliau avėjo Lady Gaga) įėjo į mados istoriją.

 

Bene šlovingiausia jo kolekcija tapo „It’s a Jungle Out There“ (liet. Džiunglės aplinkui“, 1997–1998 ruduo ir žiema), kurios pagrindu tapo gazelės bei grobio ir aukos tema. Beje, ši kolekcija pristatyta praėjus vos kelioms savaitėms po pirmojo katastrofiško jo aukštosios mados pristatymo mados namuose Givenchy. Džiunglių kolekcija demonstruota apokaliptiškoje erdvėje: plieniniuose ekranuose žiojėjo kulkų paliktos skylės, viduryje stirksojo mašinų karkasai. Laukinės odomis ir ragais pasidabinusios manekenės vaikščiojo tarp įsiaudrinusios eklektiškos publikos: alų gurkšnojantys pankai sėdėjo čia pat su geriausiais mados žurnalistais. Triumfas. Lee tapo mados roko žvaigžde, jo niekas neprivertė atsisakyti pankiškai gotiškos prigimties. Beje, šiame dokumentiniame filme girdisi daug keiksmų „fuck you“ – nes A. McQueenas nesivaikė kompromisų. Net už pinigus.

Lee tapo mados roko žvaigžde, jo niekas neprivertė atsisakyti pankiškai gotiškos prigimties.

Jis buvo poetiškai verslus, o į priekį jį vedė aistra. Kolekcijos „Dante“ (1996–1997 metų ruduo ir žiema) pristatymui jis pasirinko, spėjama, satanisto architekto statytą Londono Spitalfields rajono bažnyčią. Modelių šukuosenas jis išpuošė kaulais, nukryžiuotaisiais, o veidus pridengė gedulo šydais. Tuomet jis pareiškė: „Tai skirta ne mirčiai, o suvokimui, kad ji yra.“ 2001 metais tikrą pamišimą sukėlė jo kolekcija „Voss“, kurioje tartum išskaptuotais paltais-liemenėmis pasidabinusių manekenių plaukus puošė paukščių iškamšos. Patalpos viduryje pastatytame stikliniame kube blaškėsi naktinės plaštakės, o viduryje užsidengusi veidą sidabrine kauke nuoga gulėjo garsi rašytoja Michelle Ollie. Šią mizansceną įkvėpė fotografo Joel-Peterio Witkino nuotrauka „Sanitarium“ (1983 m.).

 

2007 metais ir toliau toks pats gotiškas bei provokuojantis dizaineris prisiminė Salemo raganas ir kolekciją paskyrė vienai jų: „In Memory of Elizabeth Howe, Salem 1692“ (liet. „Elizabeth Howe atminimui, Salema 1692“, 2007–2008 metų ruduo ir žiema).

Ateities nėra?

Nerdamas dar giliau į destrukcijos-rekonstrukcijos principą, A. McQueenas ėmė vis labiau eksperimentuoti su moksline fantastika ir šiuolaikinio meno performansais. Tai ypač akivaizdu „Number 13“ (liet. „Skaičius 13“, 1999 metų pavasaris ir vasara) kolekcijoje. Tartum kokia Kopelija aktorė Shalom Harlow lyg prisukama lėlė sukosi ant grindų, o du robotai taškė jos baltą medvilninę suknelę dažais. Tuo metu užkulisiuose, pasislėpęs už manekeno, A. McQueenas pirmą kartą per savo kolekcijos pristatymą verkė.

 

A. McQueenas įveikė vizionieriaus, mados šamano užduotį. Bet kokia to kaina? Už nepagarbaus kūrėjo įvaizdžio slypėjo kokainas, paranoja, nerimas ir, spėjama, liga (jo sūnėnas užsiminė, kad dizaineris turėjo ŽIV). Mintys apie savižudybę jį persekiojo jau kurį laiką. Filme net nuskamba žinia, kad jis audė mintį nusižudyti per savo šou finalą.

 

Dideliu smūgiu Alexanderiui tapo Isabellos Blow nusinuodijimas 2007 metais. Mylima motina Joyce McQueen mirė 2010 metų vasario 3 dieną. Vos po savaitės Alexanderis nusižudė savo namuose Mayfair rajone, palikdamas paprastą raštelį: „Look after my dogs, sorry, I love you, Lee.“ (liet. pasirūpinkite mano šunimis, atsiprašau, myliu jus, Lee). Ar jis pagaliau atrado ramybę, kurios jam taip trūko? Bet kuriuo atveju, jo apniukusi liepsna ir toliau negęsta.

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame