Vyrai

Alanas Chošnau: mano gyvenime yra itin svarbūs du skirtingi dalykai – muzika ir šeima

Jis moka keistis ir keisti: gyvenimo būdą, muzikinę veiklą, įvaizdį. Šįsyk Alanas Chošnau – vos atpažįstamas, paprastai poilgius plaukus nukirpęs „pirmu numeriu“ ir smakrą apauginęs barzda.
Reading time 15 minutes

„Esu blaškomas tarp dviejų vandenynų“, – juokiasi savo firminiu juoku, pasakodamas apie perpus – Lietuvai ir Kurdistanui, kur gyvena jo tėtis, – dalijamą širdį. Tas dvilypumas kompozitoriui, dainų autoriui, atlikėjui ir prodiuseriui suteikia spalvų kuriant ir gyvenime jam itin svarbius sūnaus, vyro, tėvo vaidmenis.

 

Įvaizdis, stilius tau, kaip scenos žmogui, tikriausiai svarbus?

 

Iki šiol ieškau savo stiliaus ir keičiuosi. Man tai patinka.

 

Nuo paauglystės buvau ir pankas su skiautere, išsiskutęs bakus, ilgu palteliu ir šaliku, kelnės – bananai. Kokiais 1987 metais, dar sovietmečiu, išdrįsdavau taip vaikščioti. Buvau ir metalistas, – mūvėjau visokiais metalais kniedytas kelnes. Kadangi tais laikais nebūdavo specialių priemonių, ieškodavome tokių metalo kniedžių, kurios įsispausdavo į audinį, vinutę kitoje pusėje reikėdavo užlenkti. Naudodavome ir įvairias špilkas. Kaip skalbti? Stilius reikalaudavo aukų (šypsosi). Po to atsirado garintos kelnės, tapau „Depeche Mode“ ir elektroninės muzikos gerbėjas – prasidėjo švarkiukai, siauros kelnės... Ko tik nebuvo!

 

Kartais dažydavau plaukus. Buvau labai juodai, net tamsiai mėlynai, nusidažęs. Paskui, jau „Naktinių personų“ laikais, kirpėjas pasiūlė tokią kosminę spalvą – lyg smėlio, lyg rudą. Jaunimas ją labai pamėgo. Po to sutikau ne vieną gerbėją, kuris sakė, kad ieškodamas stiliaus padariau nemenką įtaką.

 

O dabar mada – svarbu?

 

Patinka drabužiai, mėgstu šopintis, neįprastose, ne masinio pirkimo vietose dairausi ekskliuzyvinių dalykų, bet mados neseku. Pakanka pamatyti drabužį ir iškart galiu pasakyti, man patinka ar – ne, dėvėsiu ar nedėvėsiu. Savo stilių daugiausia formuoju pats, nors esame dirbę su nemažai dizainerių. Vienas pirmųjų, su kuriuo bendradarbiavau, – Seržas Gandžumianas, po to – Juozas Statkevičius, prisidėjo ir įvairūs stilistai, rinkę drabužius pagal mano skonį ir norą.

1566849815723466 cx

Kokio stiliaus drabužių šiandien spintoje rastume daugiausia?

 

Visokiausio. Mėgstu batus – nuo kedų iki klasikinių ir įvairių keistų. Drabužiai – nuo kostiumų (ypač patinka įliemenuoti) iki gatvės stiliaus. Neseniai buvau Kurdistane, ten įsigijau neįprastų Lietuvoje dalykų. Buvau nustebęs kokybės ir pasirinkimo. Šeima nemažai apsipirko. Išvažiavome su dviem lagaminais, grįžome su keturiais (juokiasi).

 

Beje, su šiuo įvaizdžiu ir atrodai panašesnis į kurdą nei lietuvį!

 

Man ši kelionė buvo labai svarbi, nes šeimą supažindinau su Kurdistanu. Labai norėjau, kad žmona Valda pamatytų Kurdistaną, o vaikai, Augustas Alanas ir Izabelė Atėnė pajustų savo šaknis, Rytų kultūros dvasią, kurių jie turi kraujyje, suprastų, iš kur yra kilę jų protėviai. Tai tikrai viena svarbiausių mūsų gyvenimo kelionių.

 

Išvykome beveik mėnesiui – taip pasiilsėjome, taip atsijungėme! Ten ne tik viešėjome tėvelio namuose, bet ir keliavome. Kurdistano regionas, galima sakyti, yra pati gražiausia Irako dalis – įspūdingi žalieji ir sniego kalnai, upės, ežerai. Keliai taip pat puikūs, netgi serpentinų kaip nulieti. Aplink vien kalnų didybė!

 

Tėvelio namai yra Suleimanijoje, Kurdistano kultūros sostinėje, kuriame gyvena apie milijonas ir du šimtai tūkstančių žmonių. Yra toks posakis, kad Suleimanija – tai Irako Paryžius, ir ten aš labai gerai jaučiuosi. Man patinka, kad miestas yra slėnyje, aplink vien kalnai, o žmonių energija, bendravimo būdas sukuria ypatingą aurą. Kartu su šeima labai įsikrovėme. Ir tėveliui ši kelionė buvo labai svarbi. Jaučiau ir mačiau tai. Išvažiuoti buvo labai sunku. Tėvas po to skambino, kalbėjo, kaip jam trūksta vaikų šurmulio ir mūsų. Džiugu, kad jis neretai atvažiuoja pas mus, nes stengiasi labai gerai vykdyti Lietuvos garbės konsulo Irake pareigas.

 

Šaknų trauka tau labai svarbi?

 

Trauką jaučiu nuolatos. Ir ji – dviguba: trauka Lietuvai ir Kurdistanui, juk manyje – ir tėvo, ir mamos kraujas. Esu visąlaik įmagnetintas šių dviejų iš esmės niekaip nepalyginamų šalių, net svaigsta galva (juokiasi). Ir ten norisi būti, ir čia gera, čia užaugau, turiu mėgstamą darbą, kuris suteikia daug jėgų, taip pat mylimą šeimą. Tad taip ir plaukiu gyvenimu tarp dviejų vandenynų.

Šaknų trauką jaučiu nuolatos. Ir ji – dviguba: trauka Lietuvai ir Kurdistanui, juk manyje – ir tėvo, ir mamos kraujas.

Kada labiausiai pajutai ryšio su tėvu stygių? Berniukui augti su močiute turbūt nebuvo paprasta.

 

Mūsų šeima gyveno harmoningai, kol patekome į vėžio pragarą. Kai mama susirgo sarkoma ir mirė, viskas sugriuvo, su tėveliu likome uždari, vieniši, atskirti, nepasiaiškinę, nepakalbėję. Nuo septynerių mane augino močiutė. Esu jai labai dėkingas, ji man davė labai daug šilumos. Bet, žinote, kad ir kokia nuostabi būtų močiutė, tėvų ji neatstos. Teko viską statytis pačiam, neturėjau jokio užnugario, palaikymo kaip bendraklasiai, draugai. Džiaugiuosi, kad anksti radau savo pašaukimą – muziką, kuri man leido tikrai daug ką išgyventi ir išlikti stipriam.

 

Su tėvu išsiskyrėme, kai man buvo aštuoneri. Pasimatėme, kai jau sukako aštuoniolika. Bet kraujas yra kraujas. Tą ryšį jaučiu labai stipriai, užtat ir po ilgo nesimatymo santykiai susiklostė gerai. Tiesa, yra dar daug neatsakytų klausimų, kurių atsakymai gali skaudinti ir liūdinti. Nesu tikras, ar jų bereikia.

1566849960762363 hg

Kokį svarbiausią tėčio patarimą esi gavęs?

 

Nepaisant to, kad ilgai nesimatėme, man tėvas visuomet buvo ir yra pavyzdys. Jis yra kilęs iš dvylikos vaikų šeimos, visko matęs, savo jėgomis pasiekęs labai daug. Kurdai Irake patyrė itin skaudžių represijų, juos labai engė Saddamo Husseino režimas, žuvo daug nekaltų žmonių. Mano tėvas aktyviai dalyvavo kurdų partizaniniame kare, po to pabėgo į Rusiją, kur sugebėjo baigti universitetą Maskvoje, vėliau persikėlė į Baku, ten baigė architektūros ir inžinerijos studijas, o politinei situacijai nurimus, grįžto į Iraką jau su visa mūsų šeima. Tai buvo drąsu, nes galėjo būti sugautas ir nubaustas. Tačiau tėvelis sugebėjo pasikeisti pavardę (atsisakė Chošnau pavardės), vardą, įkūrė statybų verslą Bagdade ir statė didžiulius objektus visame Irake. Jis asmeniškai dirbo net su Saddamo Husseino valdžia...

 

Tėvelio gyvenimas kupinas neįtikėtinų nutikimų ir istorijų. Jis visuomet sugebėjo išlaviruoti ir išgyventi. Dar su tėvais augdamas girdėjau tas istorijas ir kartais jos man pasitarnauja kaip išgyvenimo ir nepasidavimo pavyzdžiai. Nepaisydamas garbaus amžiaus – jam dabar 77-eri – tėvas nesustoja džiaugtis gyvenimu, jis labai smagus, energingas, mėgsta žmones, susibūrimus, dainuoja jaunystės dainas, pasakoja anekdotus, jam įdomu, kuo užsiima jaunimas, mėgsta vairuoti, dirbti, iki šiol vysto labai didelį statybų projektą Suleimanijoje. Jis visuomet, kiek atsimenu, turi tikslą ir nepaliaujamai jo siekia.

 

Pats, nematęs tradicinio tėvų šeimos modelio, ėmei ir sukūrei gražią savo šeimą.

 

Aš ilgai galvojau, kad niekada neturėsiu šeimos, vaikų... Bet juk dažnai taip būna, kai nesitiki, nededi per daug energijos, nespaudi, negalvoji, ima ir netikėtai atsitinka. Mums su Valda Dievas padovanojo tikrai malonų siurprizą. Kaip moteris ir vyras abu rizikavome, taip greitai kurdami šeimą. Pradėkime nuo to, kad susipažinome šeimomis, kai palydėjau savo tėtį į svečius, draugišką verslo vakarienę pas Valdos tėvus. Dabar jau retai tokie dalykai nutinka. Iškart užsimezgė šilta draugystė, stipri trauka, tačiau nusprendėme negyventi kartu, kaip šiais laikais įprasta. Abu turėjome savo gyvenimą, namus, norėjome išlaikyti šiek tiek paslapties. Viskas pasikeitė po to, kai pasikviečiau Valdą paviešėti į Jordaniją, kur tuo metu gyveno mano tėvelis su šeima. Ten jų akivaizdoje pasipiršau jai pagal kurdų tradicijas, iškėlėme labai gražią kurdiškų sužadėtuvių puotą, o grįžę po kelių mėnesių susituokėme Lietuvoje jau su Valdos tėvelių palaiminimu. Nuo mūsų pažinties iki tuoktuvių praėjo vos penki mėnesiai, tad, galima sakyti, šokome į santuoką, ir štai – jau aštunti laimingi metai...

 

Mes iki šiol pažindinamės vienas su kitu, vienas prie kito derinamės, ieškome kompromisų, tačiau niekada negalvojame, kad išsiskirsime. Mes labai norime eiti kartu gyvenimo keliu ir kiekvienam iššūkiui stengiamės būti pasirengę. Viskam reikia kantrybės, laiko, supratimo, gebėjimo priimti žmogų tokį, koks jis yra. Tai sunkūs dalykai, per kuriuos turime pereiti, kartais ir per save perlipti. Gerai, kad noras tai daryti yra abipusis. O stengtis verta – juk kiekvieno mūsų sėkmė prasideda šeimoje.

Ilgai galvojau, kad niekada neturėsiu šeimos, vaikų... Bet juk dažnai taip būna, kai nesitiki, nededi per daug energijos, negalvoji, ima ir netikėtai atsitinka.

Kuo save nustebinai sukūręs šeimą?

 

Niekada negalvojau, kad tiek daug laiko leisiu su šeima. Kad ieškosiu laiko pabūti su ja. Man atradimas buvo ir pati šeima, vaikai, ypač tėvystė, tai lyg nuolatinė kelionė su vaikais. Matai, kaip jie auga ant tavo rankų, kaip jie stebi tave, o tu – juos, atrandi jų charakterį, gebėjimus, padedi formuotis – absoliuti fantastika.

 

Nustebinau pats save, kad galiu taip stipriai laviruoti ir adaptuotis. Mano darbas reikalauja labai daug laiko vienatvėje, atsidavimo, energijos, buvimo kūrybiniame procese. Bet aš suradau būdą, kaip visa tai išlaikyti būnant su šeima! Pasirodo, viskas yra įmanoma ir suderinama, kai myli ir tiki šeimos stiprybe (šypsosi).

 

Po kiekvieno koncerto važiuodamas namo galvoju apie šeimą: viskas gerai pavyko, manęs laukia žmona, vaikai, jie, ko gero, jau miega... Grįžęs visuomet juos miegančius pabučiuoju, paglostau. Man tai svarbūs momentai.

 

O kur menininko laisvė?! Sutramdyta be jokio skausmo?

 

Sutramdyta. Nesakyčiau, kad skausmo... Gal laiko pabūti su savimi kartais stinga. Bet, jei to būtinai reikia, išsireikalauju, pasiimu. Jei konkrečiu momentu ir nepavyksta, išlaukiu kantriai ir atrandu momentą atsitraukti, vėl nerti į kūrybos gelmes. Taip ir laviruoju, nes mano gyvenime yra itin svarbūs du skirtingi dalykai – muzika ir šeima, kuriuos nelengva, bet labai svarbu derinti, o kad tai įvyktų, pasitelkiu tą patį nenuilstantį kūrybiškumą!

1566850056332281 xxz

Kaip sekasi būti septynerių Augusto ir penkerių Izabelės tėčiu? Ar su sūnumi ryšys kitoks nei su dukryte?

 

Augustas – pirmagimis, jį myliu beprotiškai. Tas vaikis nepaprastai įdomus, ypatingas, energingas, nenusėdintis vietoje, technologas, inžinierius, krapštukas – viską dėlioja į vietas, stato, kuria, konstruoja... Jam labai patinka lego ir įvairios žaislų bei aparatų instrukcijos – gali pasidėjęs knygutę į ją atidžiai žiūrėti ir per dieną sukonstruoti tokį aparatą, kokį aš per dvi dienas gal ir surinkčiau.

 

Mes su žmona balansuojame, kad dėmesį rodytume abiem vaikams tolygiai. Be abejo, ypač pirmagimiui, nes jis – vyresnis, ir nenorime, kad kiltų pavydas dėl didesnio rūpesčio mažąja. Izabelė yra smalsi, judri, labai kūrybiška mergaitė, tikras džiaugsmo ir ramybės šaltinis, ji taip moka apžavėti ir gauti, ką nori, kad mums su žmona tenka būti labai budriems. Tiesa, ne visada pavyksta (juokiasi).

 

Mes su Valda vadovaujamės viena taisykle – kuo daugiau dovanoti meilės vaikams. Aš žinau, ką reiškia užaugti be tėvų meilės, globos ir šilumos.

 

Mylėti nepakanka, reikia ir auklėti.

 

Mums patinka tvarka, tad kantriai mokome vaikus disciplinos. Yra laikas žaisti, laikas žiūrėti filmukus, laikas eiti į kino teatrą, pramogauti, laikas mokytis, praustis, miegoti. Jie dar darželinukai, bet jau turi darbų, užduočių. Mums pavyksta susitarti. Dabar jie jau ir patys vienas kitą pamoko, primena susitarimus, ypač dukrytė. Ji padeda užtikrinti tvarką namie. Norime, kad vaikai užaugtų savarankiški, įgytų gerą išsilavinimą, mokėtų užsienio kalbų, būtų kultūringi. Labai vertiname jų nuomonę, atsiklausiame, ką galvoja apie įvairius dalykus, suteikiame jiems laisvės, bet, aišku, išlaikydami ir tam tikrą liniją, skiepydami, kad mūsų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Daug kalbame su vaikais, kaip tinkama elgtis viešumoje, namie, kad svarbu gerbti vyresniuosius, senelius, tėvus, vienas kitą.

Daug kalbame su vaikais, kaip tinkama elgtis viešumoje, namie, kad svarbu gerbti vyresniuosius, senelius, tėvus, vienas kitą.

Koks dabar jūsų muzikinis etapas?

 

Ypatingas: grįžau į solinę karjerą ir tarsi vėl naujai save atrandu. Kažkuria prasme išsilaisvinau. Aš, kaip solo atlikėjas, galiu eksperimentuoti, ieškoti savęs naujo, kitokio, įdomaus. Subūriau visiškai naują muzikantų grupę, jau parengta ir nauja koncertinė programa, tad repetuojame, koncertuojame ir tikimės surengti dar daugiau koncertų. Prieš porą mėnesių išleidau naujausią savo dainą „Per daug tavęs“ su vaizdo klipu, gruodį Vilniaus Kalėdų eglę įžiebiau su daugybę apdovanojimų pelniusios dainos „Laiškas ant sniego“ šokių versija, o šį mėnesį jau pamatysite ir antrąjį vaizdo klipą provokuojančiai mano dainai „Tu gali arba ne“.

 

Užtikrintai sakau, mano kūrybinis potencialas yra labai stiprus. Jį išsiugdžiau per 27 metus, tiek, kiek esu muzikoje, ir, ačiū Dievui, turiu dar daug planų bei idėjų, kurias būtinai įgyvendinsiu. Beveik tris dešimtmečius dedu daug nuoširdaus darbo, pastangų, ir tas įdirbis bei patirtis dabar su kaupu skleidžiasi manyje, duoda vaisių. Kūrybinis procesas – tai kažkas antgamtiško, nesuvokiu, kaip visa tai ateina. Būna, kažkas netikėtai nutinka, imi telefoną ir viską užsirašai, įrašai, kad nepamirštum.

 

Paminėjai telefoną, o pačiam svarbu turėti jį naujausią, geriausią kompiuterį, greičiausią automobilį?

 

Man svarbu, kad technologija būtų patogi naudoti. Nesu iš tų, kuris greitai keičia daiktus. Nesivaikau naujausių modelių, madų. Labiausiai kreipiu dėmesį į turinį, o ne formą. Juk turinys padeda išreikšti save, o technika tik tai adaptuoti ir dalytis. Muzikiniame pasaulyje tiek naujovių, programų, platformų! O kiek yra telefonams skirtų epsų, kiek visko galima su jais daryti! Savo telefone, pavyzdžiui, galiu turėti pianiną – groti ir įrašyti, ką reikia. Ką jau kalbėti apie nuotraukų, vaizdo kameros eksperimentus. Pagaliau, telefone – visi socialiniai tinklai, per kuriuos gerbėjams, sekėjams tampi labai artimas – kiekvienas žino, ką veiki, kaip gyveni, ką mėgsti, kuo tiki, ko sieki... Tad svarbiausia – žmogus, po to – technika.

1566850120024614 cc

Viskas labai kitaip nei tais laikais, kai minios laukdavo su kasetėmis ir kompaktais parašų...

 

Technologijos keičiasi, bet tai, ką sukūrei, visą laiką lieka žmonių širdyje ir augina naujas kartas. Sentimentalu prisiminti tuos autografų laikus, kai realiai matydavai gerbėjų veidus, jausdavai nuotaikas. Dabar visa tai atstoja socialinės platformos. Tokie laikai, tokie ir mes. Aš ramiai priimu visa tai, svarbiausia, kad žmonėms patiktų tai, ką kuriu, ką mąstau. Man tai yra kūrybos esmė.

 

Muzika visada buvo ir mėgstamiausias užsiėmimas, ir darbas?

 

Muzikoje esu nuo paauglystės, nepaleidžiu jos niekuomet. Negaliu ir nenoriu. Net būdamas suaugęs vyras, atsakingas už šeimą, be muzikos aš neišbūčiau nė dienos, tiesiog išdžiūčiau kaip medis be vandens. Muzika man suteikia prasmę gyventi ir motyvuoja eiti pirmyn.

 

O duoną?

 

Ir ją. Visada gyvenau ir tebegyvenu iš muzikos, ji yra ir prasmė, ir gyvenimas, ir verslas. Manau, nuostabu, kai mėgstamiausia veikla tampa tavo darbu. Man tai pavyko. Linkiu ir kitiems kūrybingiems žmonėms to paties. Pasaulis nuo to bus tik turtingesnis ir geresnis, nes tai yra laimė. Pati tikriausia laimė.

LAIMOS KAVALIAUSKAITĖS-BERNOTĖS nuotr.

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame