Vyrai

A. Fedaravičius: turbūt blogiausias komplimentas aktoriui – „labai gerai“

Prieš ketverius metus kino aktorius Arnas Fedaravičius nebūtų pagalvojęs, kad likimas atves į filmavimo aikštelę, tuo labiau – nublokš į tolimąją Maskvą.
Reading time 14 minutes

Mąstydamas apie ateities profesiją jis pasirinko ne aktorystės, o filosofijos studijas, nors vaidyba visada intrigavo. Lyg lemties ženklas pasitaikė atranka į pasaulinio garso režisieriaus Gabriele Salvatoreso filmą „Sibirietiškas auklėjimas“. Įveikęs keletą šimtų įgudusių ir profesionalių aktorių, A. Fedaravičius buvo pakviestas šioje juostoje atlikti vieną pagrindinių – jauno nusikaltėlio – vaidmenų. Taip užvirė veržli ir inspiruojanti lietuvio kova Europos kino industrijoje.

 

Jau trejus metus gyvenate Maskvoje. Kaip atrodo Jūsų kasdienybė?

 

Du taikliausiai šį niekada nemiegantį miestą apibūdinantys žodžiai – „tempas“ ir „chaosas“. Iš vienos pusės, toks nuolatinis skubėjimas erzina, nes gyvenimo ritmas kur kas spartesnis. Kita vertus, atsiranda konkurencija, dėl kurios turi stengtis būti geresnis. Tai įkvepia kovoti už save, daugiau dirbti ir tobulėti.

Maskviečiai mažokai šypsosi, jiems trūksta pozityvumo. Jie įžūlesni, bet atviresni ir labiau atsipalaidavę. Miestas gali pasirodyti agresyvus, tačiau nestinga ir žavių dalykų, pavyzdžiui, čia visą parą veikia gėlių parduotuvės. Įvairiausios kultūrinės apraiškos Maskvai suteikia daug žavesio.

 

Ar kada tikėjotės, kad gyvenimas nublokš į didžiausią Europos miestą?

 

Niekada. Tačiau Maskva tik stotelė. Čia galiu sėkmingai atlikti savo darbą. Dalyvauju aktorių atrankose ir gaunu vaidmenų, kaupiu patirtį, kuri jau dabar palengvina vaidmenų paieškas ir bendravimą su kituose didžiuosiuose Europos miestuose, pavyzdžiui, Londone, dirbančiais kino kūrėjais.

Aktorius Arnas Fedaravičius, marškinėliai, „Burberry Brit“

Kokius Maskvos kino industrijos savitumus išskirtumėte?

 

Kartais juntamas chaosas, stinga laiko pasiruošti filmuotis. Maskvoje gali tekti dirbti dvylika valandų, o Švedijoje leidžiama tik aštuonias, daugiausia – dešimt. Skiriasi ir aktorių atrankos. Rusijoje bandymuose vaidiname kartu su kitais aktoriais, užtrunkame kelias valandas. Vakarų šalyse tam, kad įrodytų savo pranašumą, artistas turi vos penkias minutes – per jas akis į akį bendrauja su atrankų direktoriumi.

 

Kokie vaidmenys Jus labiausiai džiugina?

 

Kol kas neturiu norų sąrašo, kuriu vaidmenis, kuriuos man pasiūlo. Turiu įrodyti savo galimybes įvairiose srityse. Visi iki šiol atlikti vaidmenys buvo labai skirtingi. Džiugina, kad režisieriai tiki, jog galiu atskleisti įvairius personažus. Tačiau vienas didžiausių norų – kuo labiau nuo manęs nutolę charakteriai, reikalaujantys nemenkų vidinių pokyčių.

 

Atskleiskite, kokie tai charakteriai?

 

Tai galėtų būti radikalūs, gal net maniakiniai vaidmenys. Jie sukelia klausimų, kurie kasdien paprastai nekyla. Kai ieškai rakto į tokį vaidmenį, matai save iš kitos perspektyvos. Ir sprendimus turi daryti kitokius, nei įprasta. Dar viena mano svajonė – vaidinti kostiuminėje dramoje. Pavyzdžiui, nusikelti į laikus, kai gyveno Nikolajus Gogolis. Žavi to laikmečio atmosfera, žmonių tarpusavio santykiai.

„Vienas didžiausių norų – kuo labiau nuo manęs nutolę charakteriai, reikalaujantys vidinių pokyčių.“, – A.Fedaravičius.

Koks vaidmuo pasiglemžęs Jūsų mintis šiuo metu?

 

Filmuojame juostą apie ledo ritulio žaidėjus, kurie susiduria su senovės dievais. Be galo įdomi ir juokinga istorija. Vaidiname mažai išsimokslinusius žmones: jų charakteriai, sakyčiau, satyriškai pabrėžti. Dažnai mūsų vaidmenys kitiems sukelia juoką, atrodo, kad aikštelėje užsiimame kvailystėmis. Mano charakteris – mikčius, todėl tenka daug tylėti ir stengtis išklausyti kitus. Bristolyje pradedame filmuoti pilnametražį filmą apie roko muzikantus – jame man teks garbė įkūnyti vieną jų.

Netrukus pradėsiu filmuotis dar vienoje kino juostoje Sankt Peterburge, dramoje, kuri nukels į ketvirtąjį dešimtmetį. Vaidinsiu amerikoną, bet kol kas plačiau papasakoti apie jį negaliu.

 

Kokie įspūdingiausi Jūsų profesinio kelio momentai?

 

Gal tai nebuvo patys geriausi momentai, nes teko spręsti tikrai sudėtingas užduotis, bet man jie įsimintini. Kartą filmavimo aikštelėje teko triūsti trisdešimt dvi valandas be sustojimo. Buvo smagu. Tą akimirką, atrodo, visiems jauti neapykantą, bet jau kitą dieną supranti, kad patirti sunkumai vėliau tik palengvina darbą ir sustiprina tavo profesionalumą.

Vaidindamas juostoje apie ledo ritulininkus suvokiau, jog visada turiu būti paruošęs pasiūlymų režisieriui. Šis juos visus gali atmesti, o gal leis pakeisti kai kurias scenas ir suteiks laisvės mano personažui? Kaskadinių triukų traumos – taip pat ryškūs darbo momentai. Vaidindamas filme „Sibirietiškas auklėjimas“ ne laiku iškvėpiau ir visam gyvenimui įsigijau stuburo nervo spazmą.

Kita vertus, jei nenoriu jausti skausmo, dabar visada turėsiu sportuoti. Sykį prieš filmuojant esu susiplėšęs čiurnos raištį. Įdomu tai, kad dirbant aikštelėje skausmas tiesiog išnyko, lyg traumos nebūtų! Apskritai kaskadiniai triukai, fizinis kūno išbandymas man yra viena smagiausių aktoriaus profesijos dalių.

Striukė „Burberry Prorsum“, marškiniai – stilistės L. Bernotaitytės

Mėgstu judėti, esu aktyvus žmogus. Nesibaiminu, jei kūną tenka nualinti taip, kad vėliau sunku net atsistoti. Filmuojantis juostoje „Sibirietiškas auklėjimas“ teko dirbti su lietuvių kaskadininkų grupe. Jie – genijai, dėl savo darbo išprotėję žmonės! Ruošėmės tris savaites, ardavome po septynias aštuonias valandas, o vieną sceną, kuri filme tetrunka penkiolika sekundžių, filmuodavome keturias dienas.

 

Kiek filmavimo aikštelėje Jums leidžiama improvizuoti?

 

Mano nuomone, įdomiausi dalykai nutinka tuomet, kai jų nesitiki. Kaip išnaudoti tas kelias netikėtumo sekundes, kai staiga kažkas nukrenta ar kolega pasako ne tą tekstą, bet kamera ir toliau filmuoja? Tai, kaip aktorius išsisuks iš nenumatytų situacijų, gali tapti įdomiausiais kūrinio fragmentais. Žinoma, vieni režisieriai trokšta kuo didesnio tikslumo, o kiti atvirkščiai – liepia pamiršti, kas parašyta scenarijuje.

„Vieni režisieriai trokšta kuo didesnio tikslumo, o kiti atvirkščiai – liepia pamiršti, kas parašyta scenarijuje.“, –  A.Fedaravičius.

Jūsų dosjė nestinga darbų su įvairių žanrų ir šalių režisieriais. Su kuriuo dirbti buvo įdomiausia?

 

Italas Gabriele Salvatoresas buvo vienas pirmųjų mano mokytojų, o jo filmas „Sibirietiškas auklėjimas“ – pirmas mano darbas kine. Vien dėl to man jis vienas įsimintiniausių. Taip pat be galo patiko bendradarbiauti su švedų režisieriumi Andersu Engströmu, filmuojant antrąjį serialo „Thicker than Water“ sezoną. Jaučiau, kad darbas su šiuo režisieriumi yra jau kita pakopa. Abu keitėmės žiniomis. Nuostabu, kiek režisierius suteikė laisvės ir kiek pasiūlymų priėmė, kai kurias scenas net leido pačiam režisuoti.

 

Kalbėdami ne kartą paminėjome „Sibirietišką auklėjimą“. Tai ypatinga juosta, nes joje vaidinote su viena ryškiausių mūsų laikmečio kino žvaigždžių Johnu Malkovichiumi. Jums tai buvo iššūkis?

 

Iššūkis buvo vien faktas, kad vaidinsiu drauge su juo. Tai buvo mano debiutas kino aikštelėje! Stengiausi nemąstyti apie tai, kiek šalia dirbantis aktorius yra pasiekęs, juk vaidindami visi esame lygūs. Įdomiausia buvo stebėti, kaip Johnas Malkovichius dirba. Jis – žmogus ramybė. Šis artistas absoliučiai tikras tuo, ką daro, ir tai, mano nuomone, viena svarbiausių pamokų – būti užtikrintam.

 

Atskleiskite, koks komplimentas aktoriui yra verčiausias?

 

Turbūt blogiausias komplimentas – „labai gerai“. O aukščiausias įvertinimas aktoriui yra gauti darbų. Taip pat malonu, jei gatvėje prieina žmogus ir prasitaria, kad jam patiko atliktas vaidmuo. Mano darbas skirtas padėti žmonėms atverti savo jausmus. Malonu, jei tai pavyksta.

Palaidinė „H&M“, kostiumas „Emporio Armani“

Kuo Jus žavi kino industrijos pasaulis?

 

Jame nuolat keičiasi žmonės, todėl atsiranda galimybių susipažinti su įdomiomis asmenybėmis. Kai filmuojama juosta, keliems mėnesiams patenku į filmo kūrėjų šeimą, su kuria, žinau, teks išsiskirti, bet dirbdami tampame vienu kūnu, kuris juda bendro tikslo link. Keri ir visiškai kitoks gyvenimo ritmas. Kai turiu laisvo laiko, atrodo, jo yra per daug, o kai laisvalaikio nėra, jo iš tiesų nėra nė minutės.

 

Jeigu imtumėtės režisuoti tobulą kino filmą, koks jis būtų?

 

Istorija nukeltų į neegzistuojantį laikotarpį. Norėčiau, kad veiksmas vyktų vienoje erdvėje ir būtų filmuojamas vienu kadru. Vaidintų du ar trys skirtingų kartų aktoriai: dar jaunas Marlonas Brando, Christianas Bale’as ir, kad būtų juokinga, – Billis Murray. Būtų įdomu išvysti šią aktorių trijulę, išgirsti jų dialogus. Greičiausiai tai būtų emocingas filmas, sklistų džiazas, bliuzas.

Svajoju vieną dieną parašyti scenarijų ir pasiryžti režisuoti tokį kūrinį. Rašymas man nesvetimas, tačiau dar niekada nebandžiau rašyti teksto kino filmui.

 

Kokiomis temomis rašote?

 

Mokyklos laikais tai buvo nedidelės apimties prozos darbai, esė, pamąstymai apie žmonių elgesį, pasirinkimus – dažniausiai liūdnos istorijos. Dabar rašau laiškus savo draugei, kai ilgiau jos nematau: kartais tai būna trumpos išgalvotos istorijos, retsykiais išsilieja jausmai. Reikėtų dar dažniau miklinti plunksną. Rašydamas geriau suvokiu, kas iš tikrųjų esu. Tai labai geras būdas susipažinti su savimi ir pažinti kitą.

„Rašymas man nesvetimas, tačiau dar niekada nebandžiau rašyti teksto kino filmui.“, – A.Fedaravičius

Koks Jūsų mėgstamiausių filmų, literatūros ir muzikos kūrinių sąrašas?

 

Neseniai pamačiau italų filmą „Didis grožis“. Papirko stebinantys vaizdai, kūrinio stilius, kostiumai, skambanti satyra. Genialu žiūrėti į vaidinantį Marloną Brando, todėl tarp mėgstamiausių juostų taip pat įvardyčiau „Paskutinį tango Paryžiuje“.

Neseniai vėl įnikau į Alessandro Baricco literatūrą ir jo romaną „Misteris Gvynas“. Taip pat kartkartėm mėgstu skaityti knygas kultūros raidos temomis, pavyzdžiui, Davido D. Gilmore’o „Cultural Concepts of Masculinity“. O iš lietuvių rašytojų gilų įspūdį paliko Kristina Sabaliauskaitė ir visos „Silva rerum“ dalys.

Pastaruoju metu klausau džiazo atlikėjo Ike Quebeco, mėgstu penktojo dešimtmečio soulą. Taip pat labai patinka hiphopas ir įvairios jo atšakos: atlikėjai Earlas Sweatshirtas, Kendrickas Lamaras. O skaitydamas Baricco klausau S. Rachmaninovą.

Palaidinė „H&M“, paltas „Emporio Armani“

Fotografavotės „L’Officiel“ žurnalo mados fotosesijoje, tačiau tai nebuvo pirmoji Jūsų patirtis. Kokių su mada susijusių darbų esate turėjęs anksčiau?

 

Pamenu kelis nedidelius darbus Maskvoje. Tai buvo mados reklamos. Fotosesija „L’Officiel“ žurnalui buvo pirmoji tokia smagi patirtis! Buvo malonu įsijausti į kuriamą įvaizdį ir dirbti su draugų komanda. Kai išnyksta nejauki fotoaparato sukuriama riba, pajauti magiją – ji man primena darbą kino aikštelėje. Vaizdavome keletą skirtingų vaikino charakterių: pasitempusį ir pasitikintį savimi bei chaotišką ir vertinantį laisvę.

 

Kokiu drabužių deriniu Jums mieliausia puoštis?

 

Man patinka kostiumas. Jis turi įtakos tam, kaip judi, stovi, netgi kaip jautiesi. Šis drabužis įpareigoja, bet kartu leidžia patirti laisvę. Mėgstu ir nevaržančią gatvės aprangą, klasikos ir gatvės stiliaus derinius.

 

Ką vadinate puikiu vyrišku stiliumi?

 

Sakyčiau, puiku, kai vyro gyvenime vyrauja tvarka ir tikrumas: kai neabejoji tuo, ką darai ir kur eini. Net jeigu kartais vyras klysta, jis vis tiek turi išlikti ryžtingas. Darbas yra dar vienas komponentas, ir jis geriausiai atspindi vyrą. Žodžiai niekada nepasakys tiek, kiek darbai. Nemėgstu prisirišti prie vieno aprangos stiliaus, todėl esu už įvairius derinius.

„Puiku, kai vyro gyvenime vyrauja tvarka ir tikrumas: kai neabejoji tuo, ką darai ir kur eini.“, –  A.Fedaravičius.

Kokie šiuolaikiniai grožio pasaulio idealai Jums priimtini arba atmestini?

 

Labai žaviuosi minimalizmu. Mėgstu juodą ir baltą spalvą. Gražu matyti žmones, kurie puošiasi ne norėdami kam nors įsiteikti, o dėl savęs. Tai iškart justi. Nesižaviu akį rėžiančiais ženklais, ryškiais gyvūnų raštais.

 

Pasidalinkite savo nuomone apie daiktišką prabangą.

 

Prabanga nebūtinai yra tai, kas daug kainuoja! Prabanga gali būti tai, kas gražu ir skoninga. Gražūs daiktai ir aksesuarai lyg atspalviai paryškina žmogų. Svarbiausia prie jų nepriprasti.

 

Koks Jūsų išsvajotas daiktas ar aksesuaras?

 

Norėčiau geros mašinos! Neseniai buvau renginyje, į kurį susirinko žmonės, turintys senus europietiškus automobilius. Šioms transporto priemonėms jie skiria daug laisvalaikio, paruošia kaip saldainius. Būtų smagu kada nors turėti laiko puoselėti tokią puikią mašiną.

Svajočiau įsigyti devintojo dešimtmečio pradžios BMW E21 modelio automobilį arba dar senesnį E9.

 

Kuo užsiimate laisvalaikiu?

 

Mėgstu sportuoti. Važiuoju dviračiu, kilnoju svorius, plaukiu, boksuojuosi. Neseniai susidomėjau golfu, jodinėjimu.

Labai patinka keliauti. Tobula, jei pavyksta suplanuoti tolimą mėnesio trukmės kelionę – tai dar vienas būdas susipažinti su savimi ir artimu žmogumi. Mėnesį praleidau Indijoje. Turiu svajonių vietą, į kurią norėčiau sugrįžti, tai – Andamanų salos. Traukia ir Pietų Amerika – nuo mūsų nutolusios kultūros.

 

Kaip leidžiate laiką Lietuvoje?

 

Dabar Lietuvoje būnu dažniau. Iš Maskvos sugrįžęs į Vilnių jaučiu ramybę. Norisi pasidžiaugti savo šalimi. Atvykęs mokausi naujų dalykų, sportuoju, džiaugiuosi oru ir gamta.

 

Kur, sugrįžęs į Lietuvą, labiausiai norite apsilankyti?

 

Visada stengiuosi nueiti į kino teatrą.

„Prabanga nebūtinai tai, kas daug kainuoja! Prabanga gali būti tai, kas gražu ir skoninga.“, –  A.Fedaravičius.

Žinau, kad turite kino teatro bilietų kolekciją!

 

Pradėjau ją rinkti būdamas keturiolikos: tiesiog išsaugojau vienos „Karibų piratų“ dalies bilietą. Dabar esu sukaupęs gal tris šimtus ar daugiau kino filmų bilietų. Turiu gerą atmintį, todėl kiekvienas bilietas man tarsi laiko mašina: pamenu net dieną, kai žiūrėjau filmą, prisimenu, kas tada manyje vyko. Tai lyg emocinė kelionė į praeitį. Kino filmų bilietai turbūt vienintelis mano kaupiamas daiktas. Neseniai pradėjau rinkti ir kino festivalių, kuriuose lankausi, akreditacijas.

 

Kas šiuo metu Jus įkvepia?

 

Dabar labiausiai įkvepia mano mergina ir draugai. Įkvepia atrankos, užduotys ir darbai, kuriuos pavyksta gauti.

Nuotraukos – Linas Masiokas

Stilius – Lina Bernotaitytė

Šukuosenos – Justė Margarita Balčiūnaitė

susiję straipsniai

Rekomenduojame