Vyrai

Audrius Giržadas: kas kitam nuotykis, man yra darbas ir įtampa

Kasmet pavasarėjant Lietuvoje imama linksniuoti „Eurovizija“, o kartu – ir svarbiausias jos užkulisių veidas, LRT televizijos vyriausiasis prodiuseris Audrius Giržadas. Atrankos, pasiruošimas, prisistatymas Europai, komentarai sėkmės ar nesėkmės atveju – jo galvos skausmas. Tačiau ar kas gali būti sudėtinga žmogui, kuris per įspūdingą karjerą suvalgė „n“ pūdų druskos vesdamas žinias, pokalbių šou, montuodamas ir režisuodamas laidas ar net vadovaudamas televizijos kanalui?.. Neišmušė iš vėžių jo norvegų policijos skambutis konkurso Osle išvakarėse. Neišmuš ir bet kokie su pandemija susiję pokyčiai.
Reading time 2 minutes
Audrius Giržadas, Vilijos Arlauskaitės („Caffa Photography“) nuotr.

Mums „Eurovizija“ – kone metų įvykis, pramoga, jums – karščiausias darbymetis?

 

Taip, jau dvylikti metai būsiu Lietuvos delegacijos vadovas „Eurovizijoje“. Man šis konkursas įdomesnis kaip televizijos, ne muzikos renginys, todėl, kai kas nors klausia, kaip patekti į salę, nuoširdžiai patariu likti namie, nes kai kurių svarbių dalykų, technologijų, viso įspūdžio tikrai gyvai nepamatysi. Net ir būdamas pačiame konkurse, sėdėdamas „žaliajame kambaryje“, labiau stebiu ne sceną, o kaip juda kameros, kokia įranga operatoriams ant kaklo, be pačios kameros, skaičiuoju, kiek palubyje kabo specialiuose krėsluose užkeltų žmonių, kiek laiko jie ten praleidžia, kaip skraido belaidės kameros. Pasikeitimai tarp numerių vyksta nerealūs, dirba be proto didelė komanda.

 

Suprantu, kad begalę darbo nuveikiate iki išvykdami į konkursą, bet ten jau tikriausiai galite atsipalaiduoti, leistis į nuotykį?

 

Kas kitam nuotykis, man yra darbas ir įtampa. Suprantu, kad kiekvienas į „Euroviziją“ nuvykęs atlikėjas patiria didžiulį spaudimą. Ir kiekvienas į jį reaguoja savaip. Vieni užsidaro kambaryje ir niekur nenori išeiti, kiti be perstojo valgo, treti ima be proto „tūsintis“, o tu tik ir gaudyk, kur ir kas. Kadangi daug metų praėjo, galiu papasakoti, ką patyriau 2010-aisiais Osle su grupe „InCulto“. Su jais kartu keliavo dar labai daug žmonių ir visi, suprantama, norėjo pramogų, tad jų prisigalvodavo. Pamenu, sėdžiu delegacijų vadovų susirinkime, suskamba mano mobilusis: „Ar čia ponas Giržadas, Lietuvos delegacijos vadovas?“ – „Taip“ – „Čia – policija. Ar galite skubiai atvykti į centrinį parką? Jūsų delegacijos žmonės čia neleistinai linksminasi. Kol kas nesikišame, stebime, bet, būkite geras, atvykite kuo greičiau.“ Šoku į mašiną, atlekiu į viešbutį, ten savanorė man iš tolo moja: „Parkas – į tą pusę!“ Supratau, kad apie mūsiškius žino visi. Matau: parke daug žmonių, jie užkandžiauja, kultūringai gulinėja ant pledukų. O ką daro maniškiai? Praeinu pro policijos automobilį, jie, pamatę mano akreditacijos kortelę, parodo, kur jie. Žiūriu – skraido picos dėžės, voliojasi buteliai, triukšmo irgi daug, nes juk labai linksma. Prišoku: greitai susirenkam šiukšles ir vyniojamės! „Betgi ir jie čia visi tą patį daro“, – ėmė rodyti į aplink sėdinčius tylius ramius vietinius. Teko pakelti balsą, bet greitai susipakavome iki viešbučio – kas nelaimingi, kas su palengvėjimu. Policininkai pro automobilio langą pamojo ir parodė – „liuks“.

Visą pokalbį su Audrium Giržadu rasite naujame „L'Officiel Lithuania“ kovo numeryje.

„L'Officiel Lithuania“ kovo numeris

susiję straipsniai

Rekomenduojame