Vyrai

Modelis R.Aukštuolis: netikėkite, kai sako, kad yra ribos. Jų nėra.

Beveik dvidešimt metų Londone, o prieš kurį laiką su sužadėtine Vaida ir beveik trejų metukų dukrele Lola ant jūros kranto už dviejų valandų kelio nuo Londono persikraustęs 39-erių Robertas Aukštuolis – vienas sėkmingiausių lietuvių modelių, iki šiol dirbančių su žymiausiais pasaulio fotografais, pozuojančių populiariausiems žurnalams ir reklamuojančių garsiausius pasaulio mados ženklus.
Reading time 15 minutes

Robertas šypteli: kai ant nosies – keturiasdešimt, keistoka vis dar prisistatyti modeliu, bet bent jau kol kas šios veiklos jis atsisakyti neketina. O ir kam, jei sėkmė ir populiarumas bėgant metams niekur nedingsta. Jis dirbo su tokiais fotografijos pasaulyje ikonomis tapusiais vardais kaip Peteris Lindberghas ir Mario Testino, tačiau vis tiek, sako, nei savo gyvenimo, nei darbo rimtai nepriimantis. „Faina, kad skliausteliuose rašai „juokiasi“, nes žmonės gali to ir nesuprasti...“ – šypteli Robertas.

 

Robertai, į Londoną išvažiavai prieš aštuoniolika metų, ir tikrai – netapti garsiu modeliu...

 

Kokiu modeliu?! Juk aš – iš Kauno rajono, o vyrai iš Kauno rajono nevažiuoja į Londoną dirbti modeliais (juokiasi). Nors šiais laikais gal jau viskas kitaip? Tuomet, prieš aštuoniolika metų, žaidžiau krepšinį, studijavau Lietuvos kūno kultūros akademijoje, svajojau tapti krepšinio treneriu. Į Londoną važiavau tik aplankyti merginos, nors giliai viduje jaučiau, kad visą gyvenimą Lietuvoje negyvensiu – mūsų šalies mažumas mane visada šiek tiek trikdė. Tokia lengva klaustrofobija: atrodė, kad mano gyvenime nieko daugiau neįvyks, kad vien todėl, jog gimiau Kaune, nuspręstas mano likimas.

 

Gal buvo dvylika, kai pirmąkart mamai pasakiau, kad Lietuvoje negyvensiu, nors tada nežinojau, kada, kaip ir kodėl išvažiuosiu. Rasizmas, homofobija – nenoriu nieko sakyti blogai apie Lietuvą, bet man nepatiko, kaip anuomet gyvenome. Gražios merginos, prabangūs automobiliai, grupuotės, savos „poniatkės“... Kiekvienas išėjimas į barą tais laikais dažniausiai baigdavosi santykių aiškinimusi, o aš su niekuo muštis nenorėjau – neturėjau tokio pykčio, kokį jautė jauni žmonės. Matyt, man norėjosi nuo viso to pabėgti.

 

Išvažiavęs pergalvojau savo kelią. Supratau, kad Lietuvai reikia kokių dviejų gerų krepšinio trenerių, kurie galėtų pasiekti kažko daugiau, o likusieji dirbs provincijoje, gyvens bendrabučiuose, važinės žiguliais. Geriausiu atveju pasitenkinimą rasiu krepšinio mokydamas vaikus, tik štai mano gyvenimas bus vienas vargas. Tokios perspektyvos manęs neviliojo.

 

Bet Lietuvos krepšiniu nors truputį vis dar domiesi?

 

Kai išvažinėjau iš Lietuvos, lietuviškas, o ypač klubinis krepšinis, išgyveno ne pačius geriausius laikus, todėl ugnis, aistra krepšiniui, domėjimasis juo po truputį užgeso. Iš pradžių dar žaidžiau už Šiaurės Vakarų Londono komandą. Joje buvau vienintelis baltaodis. Įsitrinti į komandą nebuvo lengva, bet kai Atėnų olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė nugalėjo JAV, kitą dieną treniruotėje į mane pradėjo visai kitaip žiūrėti: „Tu ką, iš Lietuvos?!“ (Juokiasi.)

1556796531930883 aa

Žinau geriausius Lietuvos krepšininkus, visada pasižiūriu, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Tik štai klubai pilni legionierių, dėl to šiek tiek atitolau nuo „Žalgirio“ reikalų. Nors geriausi vaikystės prisiminimai susiję būtent su „Žalgiriu“, kai tėtis mus su broliu, dar visai pyplius, tempdavo į iki pat lubų prikimštą Kauno sporto halę... Anglijoje domėtis krepšiniu nėra paprasta: net tuomet, kai Lietuva tapo Europos čempione, net mažiausia žinutė apie tai nepasirodė.

 

Anglai meldžiasi didžiajam futbolui. Galbūt krepšinį pakeitė futbolas?

 

Dvylika metų gyvenu trys minutės kelio nuo „Chelsea“ stadiono ir per atidarą langą girdžiu, kai įmuša įvartį, bet futbolo rungtynes stebėjau tik sykį. Neužkabino.

 

O kaip ne Londono podiumų užkariauti atvažiavusio jaunuolio iš Rytų Europos kelyje pasipainiojo jos dide-nybė mada?

 

Visą gyvenimą buvau gana drovus, ramaus būdo. Nors mokykloje vedžiau renginius ir buvau kandidatas į mokyklos prezidentus – juokais, kaip tada sakydavo, „ant bajerio“ (juokiasi). O šiaip nesu joks ekstravertas, todėl ir renkantis modelio darbą teko gerokai per save perlipti. Net dabar išmuša prakaitas prisiminus, kaip pirmą kartą ėjau į modelių agentūrą.

 

Iki tol kaip ir daugelis lietuvių Londone pabuvau padavėju, vėliau išbandžiau staliaus padėjėjo darbus, o galiausiai talentą atradau sodininkystėje ir medžių genėjime. Gal dėl to, kad myliu gamtą ir mėgstu variklinius įrankius, tokius kaip benzininis pjūklas (juokiasi). Deja, negaliu sakyti, kad mane supo kūrybiški ar labai įdomūs žmonės, jaučiau, kad darbas mane bukina. Vis dažniau, ypač blogu oru, pagalvodavau: „Ką aš čia darau?“ Tai buvo kankinamos sielos šauksmas.

Visą gyvenimą buvau gana drovus, ramaus būdo.

Dėl laimingo atsitiktinumo darbe susipažinau su filmų prodiusere – prižiūrėjau jos sodą. Ji turbūt matė, kad man nelabai patinka tai, ką darau, o vieną dieną prasitarė, kad tu-rėčiau pabandyti modelio darbą, jog galėčiau būti klasikiniu Armani modeliu. Kaip mėgstate Lietuvoje sakyti, „kažkoks kosmosas“: aš – modelis? Apie ką ji?!

 

Vis dėlto iš sodo ji mane ištraukė, bet iš pradžių pasiūlė padirbėti naujai kuriamoje Holivudo ir Bolivudo komedijoje „Bride and prejudice“ su Aishwarya Rai. Tuo metu filmai buvo kuriami ant kino juostų, tad reikėjo žmogaus, kuris tas juostas vakare po filmavimų nuvežtų išryškinti, paskui jas parvežtų atgal, iš vienos lokacijos į kitą vežiotų komandą. Oficialiai buvau kameros departamento asistentas. Taip ir vairavau šešis mėnesius.

 

Nepaprastai patiko šis darbas. Tada puikiai supratau, kaip svarbu, su kokiais žmonėmis dirbi, bendrauji – kartais tai netgi svarbiau už patį darbą. Kas rytą važiuodavau į senovinę Marylebone stotį, sustodavau prie šalia esančio įspūdingo „Langham“ viešbučio ir su dviem puodeliais kavos laukdavau tuo metu vieno garsiausių Indijos režisierių ir operatorių Santosho Sivano – tai žmogus, su kuriuo praleis-davau daugiausia laiko. Esu dėkingas likimui už kiekvieną tuomet automobilyje įvykusį mūsų pokalbį. Be to, mačiau, kaip kuriami filmai, kas vyksta filmavimo aikštelėje ir už jos ribų. Tai buvo visai kitas pasaulis.

1556796726120061 ssss

Bet filmas baigėsi, su juo išgaravo ir visa gyvenimo idilė?

 

Baigiantis filmavimams prodiuserė paklausė, ką toliau veiksiu, ir dar kartą pasakė, kad būtinai turėčiau nueiti į modelių agentūrą. Pats niekada nebūčiau išdrįsęs, o štai prodiuserė buvo atkakli ir suorganizavo man keletą susitikimų. Pamenu, nuvažiuoju prie pirmos agentūros, stoviu prie durų ir nė nedrįstu skambučio paspausti. Dabar, asmenukių laikais, visi drąsūs, fotografuojasi, visi – modeliai, o aš buvau „priešinternetinis“ vyras lietuvis, kuris nežino, nei ką sakyti, nei ką daryti. Man atrodė, kad kalbėti apie grožį ir rūpintis išvaizda apskritai nėra vyriška. O dar tas jausmas, kai reikia save parduoti, demonstruoti, kai net jokio fokuso – nei triušio iš užpakalio, nei balandžio iš rankovės ištraukti – nemoki...

 

Pirmoje, vienoje didžiausių Londono modelių agentūrų „Storm“, manęs net nenufotografavo – turbūt taip beviltiškai pasirodžiau... Žadėjo paskambinti, bet nepaskambino. Antroje nufotografavo, bet vis tiek nepriėmė. Ir, ačiū Dievui, tiesą sakant, net džiaugiausi. Per filmo užbaigimo vakarėlį Santoshas įteikė diską su mano nuotraukomis, sakė, kad gal pravers – kas žino, kaip gyvenimas pasisuks. Kadangi filmas buvo filmuojamas „Fuji“ juostomis, Santoshas dovanų gavo pirmąjį profesiona-lų skaitmeninį „Fuji“ fotoaparatą. Nemažai laiko praleisdavome kartu, buvome geri bičiuliai, todėl jis ėmė mane fotografuoti – būtent tas žmogus pripratino mane prie kameros. Sakiau jam, kad modeliu tikrai nebūsiu, kad agentūroms netinku, o Santoshas man rėžtelėjo atgal: „O tu žinai, keliose at-rankose šitie aktoriai, net ir Aishwarya Rai, dalyvavo ir kiek sykių jie išgirdo žodį „ne“?“ Tai privertė susimąstyti.

 

Kai filmų studijoje pamačiau „Select Model Management“ lankstinuką, skelbiantį, kad ieškoma naujų veidų, pasakiau sau: į duris nebesibelsiu, prieš komisiją nestovėsiu ir cirkų nerodysiu, bet nusiųsti kelias nuotraukas galiu. Po kurio laiko sulaukiau modelių agentūros skambučio.

Tada man atrodė, kad kalbėti apie grožį ir rūpintis išvaizda apskritai nėra vyriška.

Kokia buvo tavo kaip modelio pradžia?

 

Turbūt kaip ir visų: pradėjau vaikščioti į atrankas, rodytis. Pirmoji fotosesija įvyko Islandijoje. Pamaniau: „Geras! Niekada nebuvau Islandijoje!“ Atšiaurus oras, ledynai, ilgos kelionės, darbas naktį – kažkurią akimirką pagalvojau, kad šitas darbas – ne toks ir moteriškas. Nuo pat pradžių gana lengvai „įplaukiau“ į naują veiklą, nes viskas buvo įdomu ir atrodė visai vyriška. Jaučiausi komfortiškai, nes nebuvo taip, kad viskas suktųsi apie grožį. Vyrui modeliui kur kas svarbiau turėti charakterį, būti išskirtiniam.

 

Pirmoji reklaminė kampanija, kurioje dalyvavau, buvo „Levi’s Jeans“. Mane tai dar labiau įkvėpė, nes buvau didelis „Levi’s“ gerbėjas. O netrukus fotografavausi pirmajam savo „GQ Style“ numeriui. Pasitaikė proga dirbti su P. Lindberghu, kuris buvo ir yra mano mylimiausias fotografas. Ir kai pamačiau, kad net ryškiausia fotografijos žvaigždė gali būti paprastas, žmogiškas ir labai įkvepiantis, pradžia pasidarė dar lengvesnė.

 

Kada supratai, kad buvimas mode-liu yra tavo darbas?

 

Kai per vieną vakarienę, kurioje dalyvavo mūsų agentūros modeliai ir agentai, mūsų agentūros savininkė pakėlė taurę už mane ir pasakė, kad negali sulaukti, kur aš būsiu po dešimties metų. Tada viskas tapo tikra. Kai taip pasako, supranti, kad, jei tik norėsiu, karjera truks ilgai. O norėsis, nes net jei darbai nėra labai dažni, vienas čekis už fotosesiją yra gana didelis, kad darbas patiktų (juokiasi).

 

Kada nors susidūrei su stereotipi-niu požiūriu į vyrą modelį: kas tai per darbas, kas – per profesija?

 

Kai buvau jaunas, panašių kalbų girdėdavau tik iš lietuvių. Atsiradus pirmiesiems socialiniams tinklams, kas nors vis būtinai užmesdavo: „Nežinojau, kad esi gėjus.“ (Juokiasi.) Žmonės niekaip negalėjo suprasti, kaip iš Raudondvario atsidūriau žurnalų puslapiuose. O dabar jau pačiam šiek tiek nejauku ir keista pasakyti, kad esu modelis, – tuoj keturiasdešimt, o aš vis dar modeliu prisistatinėju (juokiasi).

1556796977068081 8

O vyrams modeliams egzistuoja amžiaus limitas?

 

Vyrų karjeros pabaiga retai kada būna susijusi su amžiumi. Pažiūrėkite į reklamas – jose pilna visokiausių vyrų: jaunų, drąsių, gražių ir vyresnių, jau subrendusių, raukšlėtų. Moterims šioje srityje sudėtingiau, bet jos ir pradeda anksčiau, ir uždirba kur kas daugiau nei vyrai.

 

Tave kas nors mokė, kaip dirbti modeliu?

 

Patirtis – tik ji padeda šiame darbe. Kol neišgyvensi konkrečios situacijos, niekas tau nepatars, kaip geriausia joje elgtis. Man pasisekė, kad pirmas darbas Islandijoje buvo gana paprastas: prieš fotoaparatą stovėjau, kaip norėjau, ėjau, kaip mokėjau. Paskui sulaukiau pasiūlymo fotografuotis katalogui. Ten jau buvo sudėtingiau: reikia pozuoti, o aš nė nežinau kaip – nei kur ranką įkišti, nei kaip pasisukti.

 

Labiausiai mano darbe patiko kelionės, nuotykiai. Pamenu, 2004 ar 2005 m. išskridau į Šri Lanką – laukinę šalį, neseniai nusiaubtą cunamio. Skridau vienas į visišką nežinomybę – man, iki tol niekur nekeliavusiam, atrodė, lyg leisčiausi į ekspediciją. Gavau instrukcijas: nuskrisi į Kolombą, ten persėsi į air taksi ir keliausi į Kandį, kur pasitiks autobusiukas ir nuveš į namą.

 

Išlipu Kolombe su lapeliu rankose, ieškau kažkokio airtaksi. Prieina prie manęs tradiciniais drabužiais išsipuošusi mergina, paprašo paso, išveda per apsaugą iš oro uosto ir vėl atveda atgal prie pakilimo tako. Įsodina į autobusą, kuris paveža mane čia pat, už kampo, o už jo, žiūriu, prisirikiavę mažučių lėktuvėlių, vadinamųjų sea planes. Mergina, rodydama į vieną jų, sako: „Čia jūsų air taksi.“ O aš, kvailelis, visą tą laiką maniau, kad air yra firmos pavadinimas! Sėdėdamas senoviniame propeleriniame lėktuvėlyje dar kartą pamaniau, kad tai tikrai galėtų tapti mano darbu.

 

O kiek kartų per visą gyvenimą pagalvojai, kad tai – ne tau?

 

Nežinau, bet kaskart tokiose situacijose prisimindavau tą šrilankietišką lėktuvėlį. Kaip juo kilome, kaip mačiau ant žemės sumestus smėlio maišus ir iš jų kyšančius kalašnikovo vamzdžius, nes tuo metu dar aktyviai veikė separatistinė tamilų sukilėlių organizacija „Tamilų tigrai“. Kaip pagaliau nusileidęs per audrą ant vandens buvau sutiktas kareivių, nė žodžio nemokėjusių angliškai ir niekaip nesupratusių, ką vienas veikiu viduryje džiunglių. Jaučiausi laimėjęs aukso puodą – juk tai patirti ir šitaip jaustis įmanoma tik būnant Džeimsu Bondu (juokiasi)!

 

Žinoma, pasitaiko fotosesijų, kuriose jautiesi nelabai patogiai, o ir ne visada su klientais pasiseka, ne su visais fotografais bendrą kalbą randi... Būna visko. Kartais turi nugalėti save, bet žinai, dėl ko tai darai – dėl tų pačių užsakymų, kokių turėjai Islandijoje ar Šri Lankos džiunglėse. Niekada nežinau, kas bus rytoj ar kitą savaitę – mane vežanežinomybė, gyvenimas lyg nuotykyje. Kasdien – vis naujas gyvenimo scenarijus.

1556797206345117 sssf

Tiesa, kad dėl modelio darbo, be viso kito, išmokai ir ant banglentės stovėti?

 

Tai nebuvo planuota (juokiasi). Vienos reklamos užsakovai paskambino į agentūrą ir paklausė, ar turi panašų į banglentininką modelį. Agentūra pasiūlė mane – įdegusį, šviesiais ilgais plaukais jaunuolį. Atrodžiau taip, kaip reikia, tik štai užsakovai pamiršo paklausti, ar moku plaukioti banglente. Paklausė to, kai jau buvau Meksikoje, banglentininkų mekoje Puerto Eskondide... Kai išgirdo, kad neturiu nieko bendro su banglenčių sportu, susiėmė už galvos, o tada pasakė: „Po trijų valandų leidžiasi saulė. Štai tau lenta, štai treneris, ir – pirmyn!“ Išmokau (juokiasi).

 

Modeliu dirbi penkiolika metų, kaip manai, ką nors naujo dar įmanoma patirti? Galbūt savyje matai ir kitų alternatyvų, ne vien modelį?

 

Noriu būti aktoriumi. Ir būsiu. Bėgant laikui, man trūksta erdvės saviraiškai – modelio darbe jos neužtenka. Noriu palikti pėdsaką, o ne būti vien „gražuoliu“, kuris kažkada dirbo modeliu. Jaučiu, kad kuo toliau – tuo pasitenkinimo lieka mažiau. Ne, mano darbas man patinka, bet norisi kažko daugiau, labiau apčiuopiamo ir vertinamo. Juk nestovime vietoje, nuolat savęs klausiame: o kas toliau?

 

Mokiausi aktorystės privačiai (mokytojas sakė, kad idealiai tikčiau vaidinti blogiuką Džeimso Bondo filme – jie juk turi ne anglišką akcentą), dalyvavau aktorinio meistriškumo stovyklose Indijoje, William’ui Shakespeare’ui ir jo „Karaliui Lyrui“ skirtame workshope – ieškau įvairiausių kelių.

 

Vilčių suvaidinti ir pribaigti Džeimsą Bondą dar turi?

 

Ne tik vilčių – žinau, kad taip bus. Svarbiausia – norėti, tikėti ir judėti to link. Netikėkite, kai sako, kad yra ribos. Jų nėra. Vienintelis limituotas dalykas – mūsų laikas šiame pasaulyje, visa kita priklauso tik nuo mūsų. Aš būsiu geras aktorius, ir visiškai nesvarbu, kada tai nutiks (juokiasi).

1556797686410130 011556797686402718 02
1556797686425631 03

Stilius – Andrius Sergejenko

Makiažas – Eglė Jočienė (EMMA BY MAKEUP)

Postprodukcija – Simona Vaičytė

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame