Vyrai

Fotografas Deividas Matkevičius: būsiu priklausomas nuo nuotykių, kol esu gyvas

Jautrus fotografas, ledynus pažįstantis geriau nei savo kambarį, – taip būtų galima pavadinti Islandijoje gyvenantį Deividą Matkevičių. Kai gyvenime nėra nuotykių, jaunas menininkas jų nieko nelaukęs susikuria, o rėmuose įstatytas tradicinis gyvenimas jam – ne pasirinkimas. Islandiją pamilęs per penkias dienas, šiandien Deividas ugnies ir ledo žeme vaikšto jau penktus metus ir tvirtina, kad stabiliausi dalykai jo gyvenime – fotografija ir sportas.
Reading time 11 minutes

Deividai, esi kilęs iš Šakių, o dabar gyveni Islandijoje. Kaip atsidūrei šioje ledo šalyje?

 

Baigęs mokyklą nutariau nestudijuoti, o savanoriauti kariuomenėje. Tarnybos mėnesiais iš galvos vis neišėjo kelionės. Tiesa, prie to prasidėjo „Instagram“ populiarumas, nes jo platybėse pamačiau Islandijos nuotraukas, kurios man paliko neišdildomą įspūdį. Tad po 6 savanorystės mėnesių per atostogas vykau ne namo pas artimuosius, o į Islandiją. Su geriausiu draugu fotografu Giedriumi Laurinavičiumi iškeliavome į penkių dienų kelionę turėdami pagrindinį tikslą – fotografuoti gamtą. Būdamas ten stengiausi mėgautis jos didybe ir užfiksuoti kiekvieną vaizdą. Po kelionės buvo labai keista sugrįžti į kariuomenės tvarką. Baigęs tarnybą daug keliavau ir sugrįžau siekti savo svajonės atgal į Islandiją. Čia gyvenu jau trejus su puse metų.

 

Ar Islandija pasitiko svetingai?

 

Islandijoje nieko nepažinojau, tačiau vos per 4 valandas pavyko susirasti darbą ir namus. Tikėjau, kad čia man turi pasisekti. Žinoma, viskas nebuvo taip lengva – teko daug dirbti.

 

O ką dirbai siekdamas svajonės?

 

Islandijoje pirmuosius metus praleidau dirbdamas automobilių nuomos įmonėje. Be to, pradėjau uždirbti pirmuosius pinigus iš fotografijos. Antraisiais metais dirbau viešbutyje padavėju, fotografijos ir kameros operatoriumi. Vėliau – kalnų ir ledynų gidu. Ketvirtaisiais metais, pasaulį apėmus pandemijai, pradėjau dirbti statybose. Visus šiuos metus siekiau ir savo svajonės – dirbau fotografijų ir kameros operatoriumi.

1618218311194620 dsc 4968 2

O kuo tave taip sužavėjo Islandija?

 

Savo kvapą gniaužiančiais kriokliais, kiekvienais metais naujai susiformuojančiais ledo urvais, geoterminėmis vietovėmis, nesibaigiančiais horizontais ir ramiu gyvenimo būdu.

 

Papasakok, kaip šiandien atrodo tavo gyvenimas ledo šalyje.

 

Šiuo metu, kai pandemija yra užvaldžiusi pasaulį ir nėra turistų, galima nevaržomai keliauti po gražiausias Islandijos vietas. Kai negaliu vesti ekskursijų, ledynuose mokausi apie Islandijos istoriją bei geografiją. Ieškau naujų ledo urvų ant didžiausio Europos ledyno Vatnajokudlio, gerinu alpinizmo įgūdžius. Pastaruoju metu stipriai sumažėjo ir fotografavimo darbai, tad teko susirasti laikiną darbą statybose. Laisvalaikiu bėgioju ir sportuoju, ruošiuosi maratonui ir triatlonui. Tikiuosi, pandemijai pasibaigus galėsiu sugrįžti prie ledynų gido ir fotografo darbų.

 

Nuo pat paauglystės vis kildavai į skirtingus kraštus, ieškojai nuotykių. Ar niekada neturėjai aiškaus, tradicinio gyvenimo plano: mokslai, geras, stabilus darbas ir šeima?

 

Užaugau šeimoje, kurioje niekas neturi aukštojo išsilavinimo. Man visada atrodė, kad yra daug paprastesnių būdų įgyti žinių, reikalingų pomėgiams ar profesijai, pavyzdžiui, kursai internete. Dėjau daug pastangų, kad išmokčiau fotografijos, retušavimo, filmavimo savarankiškai.

 

Tiesa, vaikystėje norėjau būti grafikos dizaineriu, o mano aistra menui atsiskleidė dar vaikystėje – 6 metus lankiau meno mokyklą, tapiau. Be to, nuo ankstyvų dienų atradau ir kitą savo aistrą – sportą – net 7 metus užsiiminėjau lengvąja atletika.

 

O kaip menas peraugo į fotografiją?

 

Fotografiją atradau po Lietuvą keliaudamas dviračiu – tuomet fotografavau telefonu ir svajojau, kaip vieną dieną galėsiu viską įamžinti profesionaliai. Taip dailę pakeitė fotografija.

1618218354678637 0l4a2316

Kodėl menininkui ėmė labiau patikti fotografuoti?

 

Man patiko aktyviai leisti laiką ir kurti fotomeną labiau nei piešti, tapyti ar lipdyti iš molio. Paveikslai neturi tiek gyvybės, charakterio, nuotraukos niekada nebūna tokios pačios.

 

O ar tapyba vis dar yra tavo gyvenime?

 

Taip, kartais mėgstu tapyti savo nufotografuotas nuotraukas ar piešti portretus. Be to, kuriu išskirtinius piešinius ant batų. Meno mokykloje įgytų žinių tikrai neapleidžiu – vis prisimenu ir jas panaudoju kasdieniame gyvenime, kai aplanko aistra.

 

O kaip randi vietų fotografijai – ar tai yra Islandijos gamtos dovanos, kai graži – kiekviena vieta? Ar visgi nuosekliai jų ieškai?

 

Dažniausiai atidžiai ieškau kompozicinių vietų, kurias noriu fotografuoti. Šiais laikais internete nesunku keliauti palydovinių žemėlapių nuotraukomis ir surasti įdomių Islandijos kraštovaizdžių, kurie pasiekiami ilgais keliais.

 

Neretai dėl gero kadro tenka rizikuoti ir leistis virve į 300 metrų gylio kanjoną Faruose ar 100 metrų gylio kanjoną Islandijoje, kopti ledkirčiais į aukščiausią kalną Hvannadalshnjúkur ar Vestri Hnappur. Šių vietų niekada nebūčiau pasiekęs be ledynų gido darbo patirties ir medicinos kurso.

 

Tavo nuotraukose daugiausia gamtos, kas tave paskatino ją fotografuoti? Ar taip pat gerai jautiesi fotografuodamas miestus, žmones?

 

Norą fotografuoti gamtą paskatino tai, kad užaugau vienkiemyje Šakiuose. Toje vietoje, už miškų, atsiveria nuostabus vaizdas, kurį mėgdavau fotografuoti. Be to, nemažai keliavau dviračiu po Lietuvą, mačiau daug gamtos.

 

Žmonių fotografija mane traukia mažiau. Manau, kad norėdamas pasiekti profesionalaus žurnalų viršelių fotografo lygį turėčiau susikoncentruoti tik į šią sritį. Dabar visas pastangas dedu į kraštovaizdžio fotografiją.

Neretai dėl gero kadro tenka rizikuoti ir leistis virve į 300 metrų gylio kanjoną Faruose ar 100 metrų gylio kanjoną Islandijoje, kopti ledkirčiais į aukščiausią kalną „Hvannadalshnjúkur“ ar „Vestri Hnappur“. Šių vietų niekada nebūčiau pasiekęs be ledynų gido darbo patirties ir medicinos kurso.

Kas yra geriausia fotografo mokykla? Gal tai visai ne mokykla?

 

Visi, kurie mėgsta fotografuoti, galėtų tai studijuoti, tačiau kartais jos gali netgi trukdyti.

 

Manau, kad pirmiausia fotografui reikalingos ne studijos, o profesionalus fotoaparatas. Svarbu fotografuoti tai, kas labiausiai patinka, įgyti visas įmanomas žinias apie pasirinktą fotografijos stilių iš visų įmanomų šaltinių internete, knygose, skaitmeninių fotografų kursuose.

 

Pradedančiam fotografui tenka stoti į akistatą su daug iššūkių. Prieš dvejus metus keliaudamas Islandijos kalnuose, fotografuodamas ežerus pakelėje palikau visą įrangą: 2 fotoaparatus, 5 fotoobjektyvus, kompiuterį su išoriniais diskais, kuriuose buvo visos mano nuotraukos. Akimirkai vos nesustojo širdis. Apsisukau ir važiavau jų ieškoti. Laimei, dvi merginos rado mano įrangą ir ją atgavau.

 

Nuo to laiko pasimokiau, kad reikia turėti daugiau įrangos, jei viena dingtų ar sugestų. Tokių dalykų išmokstama visai ne mokykloje.

1618218447914987 dsc 1692 edit1618218447818193 dsc 5376

Kur galima pamatyti tavo darbų?

 

Daugiausia darbų galima pamatyti mano „Instagram“ paskyrose @deividas. Be to, netrukus visi darbai atsiras ir mano interneto puslapyje. Tiesa, jau beveik metus mano paroda eksponuojama Kaune, „Moxy“ viešbučio požeminėje aikštelėje, kuri virto savotiška galerija.

 

Kokia tavo didžiausia fotografo ambicija?

 

Aplankyti gražiausias pasaulio vietas ir jas nufotografuoti, dirbti „National Geographic“ fotografu. Išleisti savo fotografijų knygų. Taip pat norėčiau mokyti kraštovaizdžio fotografijos kitus fotografus.

 

O ar fotografija yra tavo galutinis karjeros taškas?

 

Tikiuosi, taip.

 

Žinau, kad savanoriaudamas Filipinuose fotografavai vaikus. Paprastai žmonės į Aziją vyksta vedami dvasinių savęs paieškų. Kaip tave paveikė ši patirtis?

 

Gyvenimas Filipinuose praplėtė mano akiratį. Augau vienkiemyje Šakiuose, o Filipinuose yra 100 milijonų gyventojų. Atvykęs patyriau šoką, nes suvokiau, kad su mama gyvendamas vienkiemyje turėjau tiek daiktų, kiek čia užtektų 20 vaikų. Todėl vietiniams vaikams atiduodavau savo maistą.

 

Daugeliui šis kraštas asocijuojasi su gražiais paplūdimiais, atogrąžų klimatu, kurortais, tačiau susipažinau su visai kita Filipinų puse. Tikiuosi, greitu metu pavyks ten sugrįžti. Šioje šalyje netapau fotografu, tačiau pamačiau kitokį gyvenimą.

1618218491516314 dsc 5271.ig

Tavo gyvenime nemažai skirtingų savanorysčių – buvai ir savanoris kariuomenėje. Ko joje išmokai?

 

Pirmiausia, kariuomenė man suteikė daug savarankiškumo ir išmokė pasikloti lovą (juokiasi). Diena prasideda nuo mažiausių dalykų, tad, jei nemokame jų tinkamai atlikti, negalime įvykdyti didelių darbų. Šalies gynyba priverčia suvokti, kad visumą sudaro smulkmenos. Maža to, ši savanorystė mane užgrūdino fiziškai ir išmokė siekti bet kokio užsibrėžto tikslo. Kariuomenės krūviai iš manęs išreikalavo daugiau, nei pats tikėjausi.

 

Visą gyvenimą tave lydi estetika. Grožį perteiki ne tik nuotraukose, bet ir savyje. Kas tau yra grožio sąvoka?

 

Grožį matau visur, kur pažvelgiu. Man patinka tai, kas yra tikra. Manau, kad visuma ir realybė, kurią matome kasdien aplink save, yra estetiška savaime, jos nereikia tobulinti ir tai yra tikrasis grožis.

 

Aktyviai sportuoji, o dar esi ir jautrus menininkas – tai tikrai neįprastas duetas. Ką pats apie jį manai? Ar nereikia perjungti asmenybės šioms veikloms?

 

Daugiau nei 10 metų kiekvieną rytą ir vakarą meldžiuosi, medituoju, analizuoju save, rašau dienoraštį. Menas ir sportas – niekada nesibaigiantys gyvenimo elementai, kurie įaugę manyje nuo gimimo.

 

Nuo pat mažens tapydamas ir sportuodamas išmokau iš savęs reikalauti aukščiausio rezultato. Todėl, nors šios sritys labai skirtingos, jos reikalauja tokio paties užsispyrimo ir noro siekti rezultatų – tai mano variklis. Štai praėjusiais metais Islandijoje vyko triatlono varžybos, tad nusprendžiau jose dalyvauti. Įsigijau dviratį, plaukimo kostiumą, visą reikalingą įrangą ir per dvi savaites joms pasiruošiau. Varžybų dieną nuplaukiau 2 km lediniu vandeniu, numyniau 90 km dviračiu ir nubėgau pusę maratono. Finišo liniją kirtau pirmasis.

1618218512192338 dsc01567

O sportas... Ko tau jis duoda gyvenimui?

 

Kiekvieną rytą padarau 50 ar 100 atsispaudimų. Tai – vos keletas minučių sporto, tačiau minutės galiausiai virsta metais, jei sportas tampa įpročiu. Tikiuosi, kada nors sportas man taps ir pragyvenimo šaltiniu. Vis sulaukiu prašymų patarti, kaip geriau sportuoti ar valgyti, tad norėčiau žmonėms sudarinėti planus.

 

Koks tavo geros sveikatos garantas?

 

Stengiuosi gyventi subalansuotą gyvenimą, atsakingai prižiūriu savo sveikatą. Kurį laiką praktikavau veganišką mitybą, bet po kurio laiko grįžau prie įprasto sveiko maisto raciono. Dažnai jausdavau skausmą pilvo srityje, supratau, kad atsisakius gyvūninės kilmės produktų mano organizmas tiesiog negaudavo reikiamo medžiagų kiekio. Vėliau teko gerti daugybę įvairių vitaminų ir papildų, kad atstatyčiau nusilpusius raumenis ir vėl jausčiausi kupinas jėgų. Be to, veganiška mityba Islandijoje labai brangi, visi vaisiai ir daržovės yra importuojami iš Europos, tad jie ledo žemę pasiekia jau kiek senstelėję.

 

Be to, kiekvieną rytą pradedu šaltu dušu – tai puikiai pabudina ir gerai nuteikia dienai. O keliaudamas dušą iškeičiu į maudynes šaltuose kriokliuose, ežeruose tarp ledynų ar upėse. Taip tikrai sustiprinau imunitetą, nes per pastaruosius keletą metų sirgau tik du kartus.

 

Atrodo, kad esi priklausomas nuo nuotykių, negali stovėti vietoje. Kaip manai, ar kada nors gyvenime norėsi stabilumo?

 

Būsiu priklausomas nuo nuotykių, kol esu gyvas. Planuoju savo ekologiško namo statybas Islandijoje. Manau, tai bus pirmasis žingsnis stabilumo link.

 

Ar neplanuoji grįžti į Lietuvą?

 

Lietuvoje negyvenu jau penkerius metus. Kol kas vis dar ieškau savęs, mokausi, vis nuvykstu aplankyti artimųjų ir draugų. Ar sugrįšiu, parodys laikas ir mano darbai.

Deivido Matkevičiaus nuotraukos

susiję straipsniai

Rekomenduojame