Vyrai

Edgaras Montvidas: mano gyvenime didžiausi svertai krypsta karjeros, o ne šeimos labui

Kai gėrėme kavą naujuose jo namuose su vaizdu į Vilniaus katedrą, Edgaras Montvidas turėjo būti Milane, dainuoti spektakliuose „La Scala“ teatre. Bet gyvenimas – ir sudėtingas, ir žavus tuo, kad kartais planus apverčia aukštyn kojomis. Vienas žymiausių Lietuvos operos tenorų gimtinėje kelių mėnesių be jokių išvykų nebuvo tikriausiai nuo studijų metų. Garsiąsias Europos scenas bent iš dalies pakeitė lietuviškos, didmiesčius – pasivaikščiojimai gimtinės miškuose ir visai malonūs ūkiniai reikalai jaukinantis butą sostinės širdyje.
Reading time 13 minutes

Regis, viskas, kur prideda ranką Edgaras, būna rafinuota ir elegantiška, visai kaip jo lyrinis tenoras, plačiai skambantis pasaulyje nuo Jungtinės Karalystės iki Japonijos, Norvegijos bei Amerikos. Tokiais pamažu virsta ir jo namai. Juos tvarkosi ramiai ir neskubėdamas, ką gali, daro pats. Juk plėšti tapetus nuo savo kambario sienų – smagus užsiėmimas! Tačiau dėl pandemijos užsivėrus scenoms buitis pernelyg įtraukti nespės, Edgaras jau susikrovęs lagaminus į Londoną, kur Klarkenvele, viename centrinių miesto rajonų, taip pat turi namus. Jie kitokie nei vilniškis butas, įrengti industrinėje erdvėje. Londonas jam savas, nes dar 2001-aisiais čia pirmasis iš Rytų Europos atvyko kaip legendinio „Covent Garden“ teatro stažuotojų programos studentas, čia mokėsi, dirbo ir įsikūrė. Iki šiol „Covent Garden“ jam atviras – bet kada čia gali ateiti tobulintis, nemokamai dirbti su geriausiais pasaulyje pedagogais, rengti vaidmenis. O dabar – dar ir pakviestas dainuoti Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Tito gailestingumas“. „Premjera nukelta į gegužės mėnesį, jei reikės, gal pastums ir dar šiek tiek. Teatras tikisi, galbūt vakcinavimas Jungtinėje Karalystėje dar labiau įsibėgės, nors ir taip jo tempas ten didžiulis, – šypteli Tito Vespasiano vaidmenį garsaus britų režisieriaus Richardo Joneso spektaklyje kursiantis tenoras. – Išsižioję laukiame vasaros, daug projektų nukelta į ją, kai kas, ką dėl pandemijos teko atidėti, nebeįvyks. Visos virtualios transliacijos – geriau negu nieko, vis šiokios tokios įplaukos, nes, kai pagalvoju apie banko paskolą... Bet gal laiku ją paėmiau? Dabar, šiuo nerimo metu, ir nebesiryžčiau, ir nebūčiau gavęs.“

 

1619703409223441 dsc07554

Po priverstinės pertraukos darbų nestigs?


Kitas sezonas pripildytas, duok Dieve, kad viskas įvyktų. Pastatymas lipa ant pastatymo. Dirbu vienoje šalyje, o jau kitoje pradedu repetuoti, teks nemažai paskraidyti. Man taip retai nutinka. Labiau mėgstu susidėlioti ramiau, kad baigęs vieną darbą galėčiau nesiblaškyti, pailsėti, nuvažiuoti į savo kaimą Prancūzijoje kokiai savaitei ar dviem. Bet taip nebus. Kai išlėksiu rugsėjį – Ciurichas, Oslas, Strasbūras, iki vasario galo praktiškai Vilniuje nebūsiu. Tai lyg kompensacija už pastaruosius metus. Bet vėl – čia tik planai, baisu ir garsiai apie juos kalbėti. Pamenu, kaip džiaugiausi sužinojęs, jog dainuosiu „La Scala“, net šampano ta proga sutarties pasirašymo dieną iššoviau. Profesine prasme tai – svarbus įvykis, bet štai teatras uždarytas, vietoje to esu Vilniuje. Ir nėra blogai, kiekviena situacija turi du galus. Pandemiją priimu kaip pamoką, galimybę perdėlioti, kas išties svarbu. Ši situacija – pasitikrinimas, kaip mokame reaguoti: ar puolame į paniką, kiek galime pabūti su savimi, save užimti, ar mokame racionaliai viską susidėlioti ir gyventi toliau.

 

Laimės paukštė mane globoja net ir šios pandemijos metu – sugebėjau debiutuoti ir padainuoti spektaklius Ciuriche, paskui dainavau Lietuvoje, o karantinas vijosi. Tik atlikome programą Filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, padainavau spektakliuose Operos ir baleto teatre, kai viskas užsidarė. Pasijaučiau lyg peršokęs kliūtį. Turėjau ir mažesnių darbų, projektų on-line. Viską sudėjus, išsiverčiau, neteko įsidarbinti maisto išvežiotoju. Pajutau kaip niekad, kad gera turėti tėvynę, kurioje esu vertinamas. Jei per pandemiją būčiau likęs Londone, tokių rečitalių, pasiūlymų sulaukęs nebūčiau.

 

Jau anksčiau Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje, pradėjau dėstyti. Pavasarį dirbau nuotoliniu būdu, iš Londono. Smagu, kad rektorius tokią galimybę suteikė. Tai man nauja, labai įdomi ir naudinga patirtis, nes dėstydamas ir pats sau atsakau į daug klausimų. Gaila, negaliu atsiduoti pedagoginei veiklai, nes paties karjera dar įsisiūbavusi.

 

Menininkams gal sunkiau ištverti šiuos neramius draudimų laikus nei kitiems, nes likus be scenos visas mūsų „gamybos procesas“ sustoja, neturime kaip parduoti savęs, savo talento ir darbo. Tos pertraukos mums sudėtingos. Pamenu, kaip buvo sunku liepos 6-ąją dainuoti Prezidentūroje po kelių mėnesių pauzės. O čia dar – aukščiausi šalies vadovai, ambasadoriai, kolegė Violeta Urmana pirmoje eilėje. Po visko pasikviečiau ją į svečius, jau į šiuos namus (šypsosi).

1619703463676187 dsc08129

O kokie buvo tavo vaikystės namai? Ar augęs, kaip dauguma mūsų, standartiniame sovietiniame daugiabutyje, svajojai gyventi kitaip – erdviai visomis prasmėmis?

 

Niekada negalvojau, kad kada nors gyvensiu Vilniaus centre ir matysiu šešių bažnyčių bokštus. Daug kam galiu pasirodyti kaip buožė – namai Londone, namelis Prancūzijoje, kuris, tiesą pasakius, gerokai kuklesnis nei daugumos lietuvių užmiesčio sodybos. Kita vertus, kodėl jaučiu norą teisintis – juk viską uždirbau tik savo gerkle. Tiksliau – balsu. Mūsų profesijoje nieko negausi nelegaliai, nepapirksi. Blogai dainuosi, tavęs nesamdys – nušvilps publika, o ir teatrų vadovai nėra kurti. Tad, kodėl turėčiau teisintis? (Juokiasi.)

 

Mano vaikystė bėgo Kybartuose, kur su mama ir sese gyvenome vieno kambario bute. Mama buvo atitraukusi spintą, padariusi man atskirą erdvę. Viskas buvo puiku, vaikystėje tokių dalykų juk neimi į galvą. 1981-aisiais atsikraustėme į Kauną, Šiaurės prospekto daugiabutį. Viename kambaryje gyveno sesuo su šeima, kitame – mes su mama. Košmaras, ne gyvenimas, bet buvo kaip buvo. Užtat atėjus laikui imi vertinti, ką turi. Pandemija darsyk priminė, kad gyvenime nėra nieko savaime suprantamo. Šiandien gyvenu taip, bet tai nereiškia, kad viskas klostysis pagal planą, kad namų neprarasiu. Užtat reikia džiaugtis ir dėkoti už tai, ką turiu ir kuo esu. Nesu senos kilmingos giminės atstovas, kuriam materialinė gerovė būtų savaime suprantama. Aš viską užsidirbau sol diezais.

Menininkams gal sunkiau ištverti šiuos neramius draudimų laikus nei kitiems, nes likus be scenos visas mūsų „gamybos procesas“ sustoja, neturime kaip parduoti savęs, savo talento ir darbo.

Pirmas šuolis į nežinią šlifuoti tų sol diezų buvo persikraustymas į Vilnių, mokslai Muzikos ir teatro akademijoje, kur studijavai pas profesorių Virgilijų Noreiką?

 

Kai dabar prisimenu, gyvenome tragiškai, bet buvome labai jauni ir jūra atrodė iki kelių. Bendrabutyje pamačiau kambariu paverstą vestibiulį, kuriame būtume įkurdinti penkiese ar šešiese, tualetas – koridoriaus gale, bet kas eidamas pro šalį būtų galėjęs uždegti ar užgesinti mums šviesą. Apsisukau ant kulno ir su draugais keturiese radome butą Subačiaus gatvėje. Viskas – kaip iš operos „Bohema“ scenografijos. Nebuvo nei vonios, nei dušo – tik kriauklė su maža srovele tekančiu šaltu vandeniu. Tuo metu akademijoje turėdavome daug sceninės veiklos, tad eidavome praustis ten. Galiausiai grįžę po vienų Kalėdų iš savo namų radome užšalusį vandenį, net kažkurio ant stalo paliktas arbatos puodelis buvo suledijęs. Toliau pagyvenome naudodamiesi kibiriuku. Patogumų nebuvo, bet kokie iš ilgo balkono atsiverdavo vaizdai! Vietiniams turėjome sugalvoję vardus. Pavyzdžiui, turėjome savą Marią Callas, nes ta moteris mėgdavo penktą ar šeštą ryto vidiniame kieme ką nors užbliauti visa gerkle. O koks aidas! Paskui mėčiausi – ir Naujininkuose, ir soduose pas draugus, kur po darbo naktimis turėdavau parklaidžioti mišku.

 

Londone vaikinui iš miškų turėjo būti įspūdinga!

 

Pamenu, kaip ruošiausi išvykti – sumečiau visus turėtus drabužius į kambario vidurį, nežinodamas, kuriam laikui išvažiuoju, susipakavau ir patraukiau su vienu lagaminu vos ne kaip Lomonosovas į Maskvą (šypsosi). Kultūrinis šokas – didžiulis. Dar stažuotę turėjau pradėti kaip tik tada, kai Niujorke griuvo bokštai dvyniai. Nežinia didžiulė, atrodo, pasaulis griūna, kad paskambinčiau namo, reikia krapštyti specialią kortelę su kodais... Internetas buvo sunkiai pasiekiamas. Mano kolegos stažuotojai jau gyveno Londone, viską žinojo, mokėjo. Niekam nebuvo svarbu, kad aš – iš kito pasaulio, kad atlyginimas tik kito mėnesio gale, o kažkur ir iš kažko gyventi turiu čia ir dabar. Laimė, kad visada sutinku fantastiškų žmonių, kurie net ir neprašomi padeda, kai labiausiai reikia. Dabar jau amžinatilsį mecenatė Jenny Hall, kuri rėmė ne vieną menininką, apgyvendino pas save. Nežinau, ką be jos būčiau daręs, nes dirbti nuo pirmos dienos turėjau visa koja, o dar ta anglų kalba... Vakarais, būdavo, smegenys verda nuo informacijos kiekio, viskas labai svarbu, turi nepražiopsoti. O kolegos per pertraukėlę kviečia: „Einam, Edgarai, už kampo puikus deli, užkąsime.“ Koks dar deli, kur salotos – 100 gramų už šešis svarus. Aš tada traukiniu be bilieto važinėdavau, nes pinigų visiškai nebuvo. Paskui viskas įsivažiavo, laikui bėgant atvyko daugiau lietuvių, bet iš pradžių buvau pirmasis ir vienišas.

 

Po stažuotės dirbau Frankfurte, turėjau garantijas, atlyginimą, bet darbas teatre man atrodė truputį „fabrikinis“, tad nuo 2006-ųjų tapau laisvai samdomu solistu, prasidėjo tikrasis menininko gyvenimas, o jis – labai banguotas. Ypač pati pradžia, kol įsivažiuoji: dainuoji milijonuose perklausų, važiuoji su visais susitikti, turi padaryti įspūdį. O tai dažnai lyg loterija. Lakstydamas iškišęs liežuvį ir bandydamas pagauti savo laimės paukštę supratau, kad reikia nurimti, pristabdyti. Ir tada, kai nusiraminau, ta paukštė nutūpė ant peties. Darbai pradėjo kristi vienas po kito, bet, be to jaunatviško entuziazmo laiko, to lakstymo kažkada, taip nebūtų nutikę. Mano karjera klostėsi palengva, tik kartais peršokant kokį laiptelį, bet daugiau – tvarkingai lipant pakopa po pakopos.

1619703646460319 dsc07826

Vienu metu sunerimti buvo privertusios balso problemos?

 

Buvo fiziologinių momentų, kai staiga dingsta balsas. Didelis sukrėtimas, kai ima atrodyti, kad griūna pasaulis, praradau savo instrumentą. Štai tada pirmą kartą susižinojau, kas yra refliuksas – visų dainininkų košmaras. Ko tik nedariau, važiavau pas geriausius specialistus Paryžiuje. Tas laikas buvo sudėtingas, nes negalėjau priimti darbų, nežinodamas, kaip viskas bus, santaupos seko, gydytojų konsultacijos kainavo ne po dešimt eurų... Skambinau tada ir savo mokytojui Virgilijui Noreikai. Jis mane nuramino, papasakojo, kad kiekvienas dainininkas patiria krizinių etapų, jis – taip pat. Bet kiekvienas išbandymas mus tik sustiprina ir suteikia gyvenimui kitų atspalvių.

 

Bet didžiulių nuopuolių, dramų mano kelyje nebuvo. Kokiame kelyje – pusiaukelėje! Miniu karjeros dvidešimtmetį, dar tiek pat turėčiau ir galėčiau dainuoti.

 

Kodėl pasiryžai Londone pirkti savo namus? Kiti nuomojamuose būstuose gyvenimą nugyvena.

 

Lėmė racionalumas. Be reikalo neišlaidauju, iki šiol neturiu automobilio, nes man jo nelabai reikia. Paskaičiavome su finansų patarėju, kad pagal tuometį atlyginimą galėčiau gauti paskolą, tad kam leisti pinigus nuomai? Mokėti paskolą buvo perpus pigiau nei tokį patį butą nuomotis. Man prieš dešimt metų ne tik pavyko nusipirkti namus, bet ir baigti mokėti paskolą – nukrito tikrai didelis akmuo nuo pečių, o būsto kaina Londone per tą laiką padvigubėjo. Tuose namuose per pastarąjį dešimtmetį praleidau gal 25 procentus laiko, kitkas – keliaujant, dirbant svetur, bet Londonas buvo mano bazė, centras, kur grįžti gera visada. Tiesa, pastaruosius penkerius metus širdis vis labiau linko į Vilnių, čia daugiau dainavau, kaskart atvykęs apsistodavau viešbučiuose. Daug dirbau, susitaupiau pradiniam įnašui, gavau paskolą ir štai mes – pirmame bute, kurį atėjau apžiūrėti. Iš pradžių jis pasirodė ne mano stiliaus – toks buržua, klasicistinis, norėjau kažko jaukaus, Senamiestyje, su sijomis, bet pamačiau tą vaizdą pro langą ir nugalėjo emocija. Be to, sijų prisižiūriu sename name Prancūzijoje, kur taip gera nulėkti, viską apeiti, žolę nupjauti, vyno su kaimynais išgerti. Pasikviečiu ten ir savo mamą – ji labai energinga, mielai keliauja, atvykusi man išravi ne tik aplinką, bet ir pusę miško aplink (juokiasi). Beje, tą namelį Pietų Prancūzijoje įsigijau anksčiau nei Londono butą – kokiais 2004-aisiais, tada dirbau Šveicarijoje. Tik nusipirkęs namą supratau, ką reiškia renovuoti senieną. Bet tada susipažinau ir susidraugavau su nuostabia kaimo bendruomene, užbūrė gamta, visi tie didžiuliai akmenys. Aišku, romantikos sumažėjo, kai teko apsimauti statybininko pirštines ir pačiam maišyti betoną. Bet, kaip sakau, smėlio kibirai tvirtai laiko prie žemės.

1619703687479328 dsc07506

Regis, nuo žemės ir perkeltine prasme nebuvai nutolęs.

 

Manau, taip. Lavina dėmesio būna čia, Lietuvoje, o po to išskrendu kitur, kur tiesiog dirbu kaip visi. Tai labai subalansuoja. Be to, esu suaugęs žmogus, suvokiu, kad viskas laikina. Dėmesys išblės, atsiras naujų publikos susižavėjimo objektų ir tam reikia ruoštis. Ir, pasikartosiu, nepriimti to dėmesio, žinomumo kaip savaime suprantamo dalyko.

 

Į didžiąsias scenas turėtum grįžti jau netrukus. Artėjant premjeroms jaudiniesi, net ir pradėjęs 21-uosius karjeros metus?

 

Taip, stresuoju. Galbūt tai rodo, kad man ne vis vien, ką darau? Be to, būna, dažnai iki premjeros tenka atiduoti labai daug jėgų repeticijose, dirbdamas rytą vakarą nusialinu. Kaip paskirstyti jėgas paskutines dvi savaites – atskiras mokslas, gyvenimo ir mirties klausimas. Ypač sunku, kai esi jaunas ir tavo instrumentas – taip pat. Tada bėgi pas daktarus leistis visokių mineralų kokteilių, kad ištvertum. Su patirtimi labiau pažįstu savo balsą, žinau, kada kiek jo atiduoti repeticijose. Taip pat – ir emocijų, negalima jų visų išnaudoti ruošiantis, reikia pataupyti premjerai. Kadangi jau pasitaiko dirbti su jaunesniais režisieriais nei aš, jie kartais, matau, išgyvena, matydami mano emocijų taupymą per repeticijas. Raminu, kad taip turi būti. Mūsų specialybė labai kompleksinė, vien balso nepakanka. Reikia ir diplomatiškumo, nes nuolatos bendrauji su įvairiausio plauko žmonėmis. Būtina savitvarda, psichologinė stiprybė ir begalė kitų dalykų.

 

Su metais ateina daugiau vidinės ramybės, išsigrynina prioritetai, nebelakstai per visus pasiūlytus projektus, koncentruojiesi ties svarbiausiais spektakliais. Man duotas toks gyvenimas, kuriame didžiausi svertai krypsta veiklos, karjeros, o ne šeimos labui. Nelaksto namuose vaikai, kuriais turėčiau rūpintis. Nesakau, kad tai kažkoks praradimas ar privalumas, tiesiog daugiau energijos galiu skirti darbui. Jis visko nekompensuoja, bet kiekvienas gyvename skirtingai, nėra vieno visiems duoto scenarijaus.

Arijaus Katausko ir Viktorijos Zaičenko („Arijus&Wiki“) nuotraukos
Mildos Metlovaitės stilius
Linos Šimulytės Belovės grimas 
Stilistės asistentė Viktorija Molodeikina

susiję straipsniai

Rekomenduojame