Vyrai

Egidijus Dragūnas: jaučiu, kad žmonės mane gerbia, kiti gal ir bijo, bet gerbia

Ar daug Lietuvos muzikantų renka didžiausias arenas, išgarsėja penkiolikos, o 43-ejų tebėra populiarūs ir graibstomi? Egidijui Dragūnui priminti, kad jis – jau tikra scenos legenda, nereikia.
Reading time 17 minutes
Egidijus Dragūnas, SHOT BY LUKAS nuotr.

Nors puikiai suvokia savo vietą, amžių, vertę, jis gali pasirodyti kaip didelis vaikas, toks truputį blogiukas – kartais įžūliai atviras, nuoširdžiai kvatojantis iš dalykų, kurie išties yra rimti, laisvas menininkas, mėgstantis pasileisti su emocijos banga...

 

„Bet čia – ne Selo namas?“ – atvežęs nurodytu adresu taksistas klausia net persisukęs galinės sėdynės link. Ne, jis nėra vežęs paties Egidijaus ar jo svečių, tiesiog žino namą ir šeimininką. Kaip ir jo kolega, kurį išsikviečiau grįžti. Selą žino visi. Tai žino ir jis pats, todėl interviu pasiūlė susitikti ne viešoje erdvėje, o namie, labai gražioje Vilniaus vietoje šalia miško.

 

Name – erdvu, patogu ir jokio nereikalingo ar netvarkingai numesto daikto. Net dvylikamečio Egidijaus sūnaus Deivido kambaryje. Čia irgi viskas lakoniška – televizorius, elektrinis pianinas, stalas, lentynos, kuriose – pora M.A.M.A. apdovanojimų statulėlių. „Visos kitos – pas mano tėvus“, – paaiškina ir paprašo Deivido ką nors pagroti. Paklausęs siūlo dar pasitreniruoti ir skambinti greičiau – labai greitai. Su valgomuoju sujungtoje svetainėje didžiulis televizorius rodo gamtos vaizdus – paukščius, krintantį krioklį ir tie jaukūs garsai bei paperkantys vaizdai už lango baisiai primena sanatoriją kur nors Druskininkuose. Tą jausmą sustiprina į minkštą baltą chalatą – kaip sanatorijoje – susisupęs Egidijus. Būtent tokio – jaukaus, naminio, visai ne žvaigždės – šįkart ir norėjo redaktorius. Kita vertus, turbūt tik tikra žvaigždė ramiai pasitinka pirmąsyk matomą žurnalistę basas ir su chalatu?

 

Lyg sanatorijoje atsikemšame po buteliuką negazuoto vandens. Kartais riba tarp tikrų istorijų ir jo pokštų perregima, kvatotis norisi ir iš realių, ir iš tų, kurias čia pat suimprovizuoja. „Bet, kai pagalvoju, aš – neblogas bičas“, – sako Egis ir juokiasi. To neblogo bičo jame išties net labai nemažai!

 

Po koncertų svarbu sugrįžti į savus namus? Ar esi iš tų, kurie galėtų gyventi viešbučiuose?

 

Turiu draugų, kurie sako, kad geriausia neturėti nieko savo, nuolatos keliauti – San Fransiskas, Australija, Azija. Lyg turi daug, bet nieko stabilaus jiems ir nereikia. O man gerai, kad yra namai, mano šalis. Ji man brangi, bet negaliu ilgai joje išbūti, turiu išvažiuoti ir nuo šitos atmosferos pailsėti. Kartais pamirštu, kad man jau 43 metai. Toksai nurautas jaučiuosi gyvenime.

1587464890195184 16171
Egidijus Dragūnas, SHOT BY LUKAS nuotr.

Nuo kada gyveni savuose namuose?

 

Čia ne pirmas ir ne antras mano nekilnojamasis turtas. Realiai atskirai nuo tėvų pradėjau gyventi dvidešimt šešerių. Tada Taline tėvas man nupirko butą – dėl meilės išsikrausčiau tenai, pradėjau studijuoti universitete ir nemokėdamas anglų kalbos iškart papuoliau į psichologijos paskaitą angliškai. Pasimokiau dvejus su puse metų, buvau pirmas nediplomuotas piaro specialistas Baltijos šalyse – Estijoje studijavau ryšius su visuomene. Po to persikrausčiau į Vilnių, ketverius metus studijavau TVM (Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla, – red.). Taigi universitetuose praleidau šešerius su puse metų – norėjau mokytis, ne diplomo.

 

nurautą gyvenimą Deividas sustato į vietas?

 

Jau dvylika metų. Kai jam buvo dveji, valydamas užpakalį pirmą kartą pagalvojau: bet čia gi visam gyvenimui! Taip – vaikas yra visam laikui. Jis jau savarankiškas žmogus, vienas važiuoja į mokyklą – iki jos penkios minutės kelio. Aš tai dariau nuo septynerių. Pamenu, negalėdavau įlipti į „Ikarus“ autobusą – žiauriai aukštai buvo pirmas laiptelis. Penkiolikos metų įrašiau pirmą albumą, o nuo dvylikos pradėjau užsidirbti pinigus.

 

Esi sūnui viręs košę?

 

Ne. Mes abu gyvename vyriškoje šeimoje. Tiesa, močiutė mums daug padeda, ji jam košę milijoną kartų išvirusi. Bet dabar kasdien pas mus tokia armucha: valgom, kada išeina, dažniausiai – restoranuose, namuose – retai.

 

Ir ką judu valgote namuose?

 

Juodą ikrą. Su batonu (juokiasi). Tikrai – nemeluoju, pas mus nieko daugiau nėra, tik batonas ir ikrai. Sviesto gal dar. Norit? Kartais su pavydu pažiūriu, kaip normaliose šeimose mamytės vaikui rytą kiša košytę, o mano sūnus atsikelia – už kuprinės ir į taksą. Jei kokio jogurto būna, pasiima. Rimčiau pavalgo mokykloje.

 

Koks tėvas esi?

 

Kartais užeina vyriškų protrūkių, jei ką tada pasakau, paskui labai išgyvenu. Bet, na, kaip ištverti, kai po kelionės paprašau išsikrauti lagaminą, sakau tą vieną, antrą dieną, trečią... Po to įjungiu toookią sireną, staigiai viską susitvarko. Paskui pats klausiu jo: kodėl reikėjo laukti to, juk normaliai tiek laiko prašiau?.. Šiaip dėl visko sutariam, kad reikia būti pasitempusiam, pozityviam. Jis pats mato mane, įsivaizduoju, koks jam gliukas, kad tėvas – rokenrolo žvaigždė, ganialina sportinėmis mašinomis ir keliauja po visą pasaulį. Jau dabar Deividas yra apkeliavęs 55 ar 56 valstybes. Dubajuje neseniai buvo penktą kartą. Vaikas matęs Žemę konkrečiai. Turi apie viską tvirtą nuomonę, yra platus, šiuolaikinis, išauklėtas, kalbantis penkiomis kalbomis. Jam aiškinu, kad man padėkos už tai, ką išmoks, kad viso to ant pečių nenešios. Jau dabar būdamas Monake ar Paryžiuje viską gali suprasti, susišnekėti. Labai džiaugiuosi, kad jis lanko Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjų, visiems galiu rekomenduoti. Mokykla – nuostabi, o persikėlus į bet kurią pasaulio valstybę tokią rasi ir joje – galėsi be skausmo pasikeisti.

 

Gal esi buvęs tėvų susirinkime?..

 

Jų nelankau. Yra mokyklos šventės – į jas ateinu, bet, kai renka mokyklos tarybą, tam įtakos nedarau (juokiasi). Deividas auga savarankiškas, man jo darbų daryti nereikia. Tik lėktuvo bilietus prieš keliones nupirkti, kažkur nuvežti.

1587464958544723 16269
Egidijus Dragūnas, SHOT BY LUKAS nuotr.

Žvaigždė esi nuo paauglystės. Ką tas statusas atėmė? Ko taip ir nepatyrei? Tarkime, esi važiavęs troleibusu?

 

Prieš merų rinkimus, troleibusu važiavau su Zuoku (šypteli).

 

Matau, kad visur visi mane žino, šypsosi, nuomonę turi, kažką galvoja. Tad būtų labai blogai, jei nepasikeistų kirtus porą sienų. Vokietijoje jau vaikštau ramiai. Negalėčiau pasakyti, kad pavydžiu toms tikroms pasaulinėms žvaigždėms, kurias kiekvienas žino, kurie negali pailsėti Niujorke, Berlyne ar Belgrade.

 

O ar nevargina dėmesys?.. Jei jis būtų blogas, galbūt. Gaunu labai daug pozityvo, fotografuojuosi su vaikais. Jaučiu, kad žmonės mane gerbia. Kiti gal ir bijo, bet gerbia. Į akis niekas nieko blogo man nėra pasakęs. Niekada.

 

Nesijaučiu ypatingas, gyvenu kaip paprastas žmogus. Išties juk visi esame paprasti, vienodi, o kartu – skirtingi. Vienoje žydų patarlėje sakoma, kad niekam nereikia nieko pavydėti, nes kiekvienam atseikėtas toks pats laimės ir skausmo kiekis. Kiekvienas savo viduje esame atskira planeta, civilizacija. Kiekvienas patiriame tuos pačius ciklus – pakilimus, praradimus, netenkame artimų. Užtat gyvenime reikia stengtis, kad viskas būtų light’ukas – lengvai. Skaičiau, kad kas septyneri metai keičiasi kiekvieno gyvenimas, viskas eina tokiomis bangomis. Buvo labai blogų metų, kai neturėjau nieko, tiesiog nieko. Dabar sunkmečio laikas buvo, kai turėjau lyg ir viską. Bet tas turėjimas nieko nereiškė – juk, kai skauda dantį, jį skauda visada vienodai. Jaučiu, kad debesys virš galvos dingsta, po juodo ateina baltuma, savęs ieškojimas. Jau kokie šešti metai iš tų septynerių. Labai laukiu, kol jie baigsis. Čia beveik tas pats, kaip laukti teisių (šypteli). Bet jos tuoj tuoj ateis. Nors per tą laiką atpratau vairuoti. Anksčiau beveik niekada nesėdėdavau namuose, nuolatos – mašinoje, kažkur lakstydavau. Pasidariau galinės mersedeso sėdynės keleivis (juokiasi).

 

Kiek laiko praradęs vairuotojo pažymėjimą važinėjai su vairuotoju?

 

Ketverius metus. Negaliu pasakyti, gerai buvo ar blogai, bet kartais norėdavosi mašinoje pabūti vienam. Man, kaip berniukui, nuo vaikystės labai patiko technika. Visada patinka nuvažiuoti į Frankfurtą, technikos parodas. Juk tai – tikras menas, kurį kuria šitiek žmonių. Stebiu tendencijas.

 

O su vairuotoju kartais važinėju ir dar važinėsiu.

O ar nevargina dėmesys?.. Jei jis būtų blogas, galbūt. Gaunu daug pozityvo, jaučiu, kad žmonės mane gerbia.

Buitimi savęs neapkrauni – tvarką namie palaiko tvarkytoja?

 

Ir robotukai. Jie yra kokie keturi. Vienas šiandien važinėjo valydamas grindis, pririedėjo prie manęs ir koją paglostė. Pagalvojau: robotai – visai nebloga ateitis, kada nors keis žmones. Mes kiekvienas susidedame iš trijų elementų – ego, kūno ir to „aš“, kuris į visa tai žiūri iš šono. Kūnas be proto, žinoma, yra niekas. Bet, jei kada nors žmogaus kūnas būtų idealiai atkurtas, norėčiau namuose turėti moterį robotą – tobulą, tokią, kaip įsivaizduoju aš. Nors ne, norėčiau šešių! Skirtingų, kad nereikėtų niekur eiti ir kažko ieškoti. Užsiėminėtume visi grupiniu seksu (kvatoja).

 

Turėjai visokių meilės istorijų, o ar kada nors teko pabūti vienam?

 

Labai noriu tai padaryti! Sau iškėliau uždavinį pabūti vienam, pačiam sau, noriu, kad būtų rokenrolas. Iki šiol daug kam padėjau, daug kam buvau geras, dabar noriu būti laisvas. Santykiai, jausmai suėda labai daug potencialo ir laiko, kuris galėtų tekti kūrybai.

 

Merginos garsiems, sėkmingiems, turtingiems tikriausiai dėmesį rodo iš visų pusių?

 

Baikit, aš gi ne prostitutė kažkokia! Bet, būna, ateinu su draugu į klubą, išgeriu porą kokteilių, žiūrim, jau dvidešimt panų šoka kartu ir kelia rankas kaip per koncertus (šypteli). Tokio dėmesio man nereikia. Turiu draugę, bet ji gyvena Niujorke, prasilenkiame ore.

 

Namuose tvarkosi robotukai ir tvarkytoja, o drabužius pats perkiesi ar kažkas pasirūpina įvaizdžiu?

 

Visada pats. Man labai patinka mada, turiu daug vardinių drabužių. Juos labai retai perku Lietuvoje, nebent poroje parduotuvių. Dažniausiai jų įsigyju užsienyje. Perku už brangiai, bet – retai. Turiu striukę, už kurią kažkada mokėjau gal keturis tūkstančius dolerių ar eurų, bet ją dėviu kokius dešimt metų. Brangius gerus daiktus kitaip saugai, jie ilgiau tarnauja, taip mažiau vartoji. Mažinti vartojimą man svarbu. Šitie ir kiti mano namai yra nepriklausomi nuo energetikų, visur įrengtos saulės baterijos, vandens gręžiniai, valymo įrengimai – namai ekologiški. Rūšiuojame šiukšles, kitas automobilis bus tik varomas elektra. Noriu padaryti plakatą, kuriame būtų mašina, nuo jos duslintuvo nuvesta šlanga eitų vairuotojui į burną – reikia skatinti rinktis kuo mažiau gamtą teršiančius degalus. Kartais net pamąstau: gal nebevalgyti mėsos, nors aš ją žiauriai mėgstu. Mano seneliai gražiai ūkininkavo. Jei šiandien galėčiau gauti tokio maisto, kokį prisimenu prieš gerus 25 metus pas juos, sumokėčiau už jį ir dešimt ar dvidešimt tūkstančių. Tiek nebūtų gaila už tai, kad mano vaikas galėtų paragauti to, ką aš jo metų valgiau. O dabar yra nebe tikri produktai, o pakuotės.

1587629293618047 16563 1
Egidijus Dragūnas, SHOT BY LUKAS nuotr.

Dažnai tenka dėvėti smokingą?

 

Pirmą smokingą nusipirkau ne taip seniai prieš savo draugės, modelio Deimantės Guobytės, vestuves. Visada sau sakiau: kol neturėsiu milijardo, negalėsiu nešioti smokingo. Arba – kol negausiu Nobelio premijos. Su juo nelabai yra kur eiti. Dar ne laikas man smokingui. Nesuprantu žmonių, kurie kasdien vilki kostiumus, marškinius. Jei man taip tektų, jausčiausi lyg susuktas į plastiką.

 

Bėgant metams stipriai nesikeiti – nei plinki, nei „dėdės pilvas“ auga. Sportuoji? Dažnai plaukioji namuose įrengtame baseine?

 

Kiekvieną dieną. Išėjimas į baseiną – tiesiai iš miegamojo. Vandens temperatūra – 31 laipsnis, labai šilta ir malonu plaukioti. Prašau ir Deivido, kad sportuotų kasdien. Bėgiojame miškais, važinėjame kalnais dviračiais. Čia – Sapieginė, žiauriai gražios vietos. Nuvažiuojame ir po 25 kilometrus, kartais – ir iki Vingio parko. Vilniuje dabar geri dviračių takai.

 

Jei imčiau vaikščioti į sporto klubą ir pusę metų jį lankyčiau, ant pilvo laisvai susidarytų sikspekas. Tokia mano fiziologija: vaikystėje labai greitai bėgiojau, buvau judrus vaikas. Fiziškai pats sau esu idealus (prunkšteli). O išties neturiu jokių bėdų dėl antsvorio, kaip kiti aplink kankinasi.

 

Daug koncertuoji, o kaip dėl albumo įrašų, naujos muzikos? Ar kūryba apstojusi?

 

Jau treji metai visiškai nieko naujo nedarau – neturiu įkvėpimo. Negalėjau kurti dėl svarbių priežasčių. Mokesčių inspekcija diena dienon kapsėjo dėl įvairių dalykų, kuriuos galiausiai išsisprendėme, po to – reikalai su policija, namo griovimas. Taip gyvenant kurti neįmanoma. Užtat, pagalvojęs apie šiuos reikalus, keistai imu į Lietuvą žiūrėti. Lietuvoje dar nebuvo prezidento su kiaušais, kuris pasakytų, kad savoje valstybėje savo žmonėms turime duoti viską, kas geriausia. O jiems pirmiausia reikia galimybės dirbti pagal savo profesiją, užsidirbti.

 

Kažkada išties iš gerų paskatų sukūriau fondą, paskaičiau komentarus: aha, labdara, fondas, vadinasi, kažką darys – plaus pinigus ar dar ką nors. Tokia mūsų samprata apie tai. Kartais, kai pavargstu bumbsėti galva į sieną, į visas kliūtis, pagalvoju, kad gal kokios nors struktūros nori, jog nebeliktų žmonių, kurie galvoja, kalba, nori ramybės ne tik sau, bet aplinkiniams. Švaros. Visi esame laikini, užtat norisi tą gyvenimą gražiai nugyventi.

 

Norėčiau, kad muzika vėl taptų mano prioritetu. Laukiu sugrįžtant įkvėpimo, suprantu, kad esu gavęs didelę duoklę iš žmonių, kurie manęs klauso, skiria dėmesio, finansų. Buvau Amerikoje, Anglijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje – bet kur sutikdavau tokių, kuriuos mano muzika gelbėdavo. Jie taip sakydavo. Mane patį muzika daug kartų gelbėjo. Dainuodamas, kai klauso daug žmonių, dėl visų jų energijos pasijuntu toks...

1587465227351787 16002
Egidijus Dragūnas, SHOT BY LUKAS nuotr.

Išties – ką gauni stovėdamas prieš, pavyzdžiui, sklidiną Kauno Žalgirio“ areną?..

 

Dešimtis kartų po 22 tūkstančius žiūrovų buvo ir ten, ir kitur. Bet viską lemia ne žmonių skaičius. Pavyzdžiui, vakar grojau visai mažame renginyje, bet išėjau su tokia energija, kad užmigti negalėjau iki aštuntos valandos ryto – adrenalinas vilko normaliai. Tokiomis akimirkomis malonu, nes suprantu, kad labai daug dirbau tam, jog galėčiau atsidurti greta tokių pat – laimingų, sėkmingų, turtingų, mokančių ir daug dirbti, ir linksmintis. Bet būna vietų, iš kurių išeinu ir norisi išgerti butelį viskio... Kartais taip jaučiuosi net po koncertų dideliuose miestuose. Būnant scenoje svarbiausia – teisingai apsikeisti energija su publika. Kartą po gero šou nemiegojau tris paras. Ir tai tikrai ne kokia nors narkotikų pasekmė – taip veikia adrenalinas.

 

Savo muzika, itin kokybiškais šiuolaikiškais šou „Sel“ tikrai labai ryški Lietuvos scenoje. Ar matai, kas kada nors galėtų jus pakeisti, domiesi, kas vyksta muzikos pasaulyje?

 

Yra daug grupių, jaunimo, kurie kuria. Man jie patinka, bendrauju, susitinku, skambina paklausti, ar gali apšildyti koncertą. Visokių yra. Ir tai labai gerai. Pirkau sportinę mašiną iš dalies tam, kad mane matytų vaikai ir žinotų, jog čia važiuoja muzikantas, o ne banditas, ir jie eitų teisinga linkme – užsiiminėtų menu, kūryba, mada, darytų išradimus, o ne imtų automatą. Juk sakoma, kad žmonėms reikia duonos ir renginių, taip norėtųsi, kad duona būtų skani, o renginiai – kokybiški, pas mus juk tokios gražios arenos, reikia eiti į jas ir groti.

 

Kažkada didelis mano autoritetas, M-1 įkūrėjas amžinatilsi Hubertas Grušnys per radiją sakė: „Cha, girdėjau, Selas žada uždirbti milijoną iš muzikos.“ Ir jie tikriausiai su Puklevičiumi ilgai iš to juokėsi. Maždaug – negali būti.

 

Milijoną iš muzikos juk uždirbai?

 

Ir ne vieną.

 

Ir tam, kad užsidirbtum, visai nereikia daug diplomų ir begalės perskaitytų knygų? Neseniai vienoje laidoje sakei, kad esi perskaitęs dvi – abi rinkodaros vadovėlio dalis.

 

Juokavau. Knygų tikrai buvo daugiau. Man patinka, pavyzdžiui, Shakespeare’as. Mes gimę beveik tą pačią balandžio dieną. Kartais paskaitau jo poeziją – tikras hiphopas, geriausias tų laikų reperis.

 

1587465331563138 lofficielhomme 15 virselis
Egidijus Dragūnas tapo L'OFFICIEL LITHUANIA HOMMES gruodžio-sausio numerio viršelio herojumi

Shot by Lukas nuotraukos 
Pauliaus Sumbros stilius 
Žanetos Vitkauskaitės plaukai 
Militos Daikerytės grimas

susiję straipsniai

Rekomenduojame