Vyrai

A. Perlsteinas - mados fotografas, metęs armiją dėl Paryžiaus ir žvaigždžių

Prieš kelis dešimtmečius be fotografo André Perlsteino mados pasaulis būtų tiesiog neįsivaizduojamas. Jam pozavo legendos – Pierre’as Balmainas, Katharine Hepburn, Charlie Chaplinas, Isabelle Adjani, taip pat Yves’as Saint Laurent’as.
Reading time 9 minutes

Praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose be André Perlsteino mados pasaulis būtų tiesiog neįsivaizduojamas. Jam pozavo legendos – Pierre’as Balmainas, Katharine Hepburn, Charlie Chaplinas, Isabelle Adjani, taip pat Yves’as Saint Laurent’as, kuris šio fotografo karjeroje atliko ypatingą vaidmenį. Kino festivalio „Žiemos ekranai“ metu dabar jau aštuntąją dešimtį įpusėjęs A. Perlsteinas savo garsiuosius darbus pristatė ir Vilniuje.

 

 

Jūsų gyvenimo istorija – išties neeilinė. Kada supratote, kad norite savo gyvenimą sieti su fotografija?

 

Pasirinkimą tapti fotografu lėmė atsitiktinumas. Tai susiję su praeitimi. Mano tėvai buvo žydai ir gyveno Vokietijoje, o per Antrąjį pasaulinį karą jie pasitraukė į Prancūziją. Atvykę apsigyveno Liono mieste, tačiau buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Mane, dar mažą vaiką, tuo metu ėmėsi globoti Raudonojo kryžiaus organizacija, kuri surado šeimą ir pas ją apgyvendino. Vaikystė buvo labai kukli. Mokyklą lankiau tik iki keturiolikos metų, o po to dirbau įvairius darbus.

 

Taip nutiko, kad būdamas šešiolikos padariau kvailystę – pavogiau motociklą. Pas mane apsilankę policininkai pasakė, kad turiu pagalvoti, kaip tonsliau gyveiu, ir pasiūlė stoti į karinę mokyklą. Baigęs mokyklą penkerius metus praleidau karinėje tarnyboje. Ten reikėjo pasirinkti specialybę. Nuo pat pradžių žinojau, kad nenoriu dirbti fizinio darbo. Vienas bičiulis patarė: „Būk fotografu!“ Sakė, kad fotografo darbas nereikalauja pastangų – esą jie visą dieną snaudžia laboratorijose. Štai taip aš ir pasirinkau fotografo kelią.

Ką pirmiausia pasirinkote fotografuoti?

 

Tarnaudamas kariuomenėje įgijau karinį seržanto laipsnį. Tuo metu buvau paskirtas Fotografijos skyriaus vadovu. Viena mano užduočių buvo fotografuoti atvykstančius kareivius jų tapatybės dokumentams. Būtent tada išmokau praktinių dalykų, susijusių su fotografija. Dauguma atvykstančių kareivių būdavo kilę iš Afrikos šalių ar Karibų salų. Tai buvo tamsaus gymio žmonės. Jie manęs prašydavo, kad nuotraukose jų oda atrodytų šviesesnė nei tikrovėje. Tokie buvo mano pirmieji bandymai fotografijoje.

 

 

Kas lėmė, kad ilgainiui pradėjote fotografuoti žymius asmenis?

 

Dar dirbdamas karinėje tarnyboje, sutikau dailiai apsirengusį kareivį. Jis manęs paklausė, ar esu fotografas. Atsakiau, kad taip. Vyras prisistatė esąs žurnalistas ir, be tarnybos kariuomenėje, dirbantis viename televizijos projekte. Vėliau jis mane pakvietė drauge važiuoti į Paryžių, kur ruošėsi daryti reportažą apie populiarią Izraelio dainininkę Riką Zarai. Keletą kartų kartu su juo vykau į Paryžių. Vieno iš tokių reportažų metu, apie 1966 m., fotografavau ir dainininką Johnny Holliday, kuris neseniai mus paliko.

 

Galiausiai priėmiau sprendimą, kad išeinu iš armijos, važiuoju į Paryžių ir fotografuoju žvaigždes! Mano kelioniniame lagamine buvo tik pora kelnių, vieni marškiniai, o piniginėje – labai mažai pinigų. Tokia buvo mano karjeros pradžia.

Galiausiai priėmiau sprendimą, kad išeinu iš armijos, važiuoju į Paryžių ir fotografuoju žvaigždes!

Ar buvo lengva rasti ryšį su visame pasaulyje garsiomis muzikos, kino ir teatro asmenybėmis? Ką teko patirti juos fotografuojant?

 

Norėčiau grįžti į praeitį ir prisiminti tą laiką, kai tik buvau atvykęs į Paryžių. Tada susipažinau su viena kabareto dainininke. Būtent jos fotografavimas mane paskatino pereiti prie šokio, baleto ir scenos atlikėjų įamžinimo.

 

Vėliau įsidarbinau Prancūzijos naujienų leidinyje „L’Express“. Mane kvietė fotografuoti interviu metu, o jie būdavo imami iš labai žymių žmonių. Tačiau po tam tikro laiko manęs ėmė prašyti daryti reportažus be žurnalistų. Pirmaisiais kartais man kildavo didžiulė panika. Būdavo ir taip, kad paskambinęs į duris pabėgdavau į gatvę. Atvirai sakant, bijojau šio darbo. Tačiau man labai pasisekė, nes žinomos asmenybės labai maloniai priimdavo, nors buvau niekas ir neišmaniau nei teatro, nei kino.

 

Po ketverių žurnale „L’Express“ praleistų metų pradėjau dirbti kartu su jaunu kino režisieriumi Claude’u Lelouchu, kuris mane pastebėjo vieno renginio metu. Po to ėmiau dirbti ir su Jeanu Pierre’u Melville’iu, o dar vėliau susipažinau su debiutuojančia kino aktore I. Adjani. Būdamas Paryžiuje apsistojau kukliame viešbutyje, kur gyveno garsūs comédie-française aktoriai. Būtent jie mane ir supažindino su I. Adjani, kuri tuo metu dar nebuvo garsi. Padariau pirmąsias jos nuotraukas. Kai dirbau mados žurnalui „Elle“, man reikėjo sukurti viršelį. Buvo nuspręsta fotografuoti I. Adjani, kuri tada jau gyveno Los Andžele ir buvo tapusi žinoma kino aktore. Fotografuoti viršeliui specialiai vykau į Jungtines Amerikos Valstijas.

 

Paradoksalu tai, kad ne aš ėjau prie įžymybių kaip fotografas, o jie ėjo prie manęs. Jie nebijojo pasirodyti juokingais, o aš su jais elgiausi maloniai. Tiesa, vėliau sugebėjau pergudrauti garsenybes. Žmonės nepajusdavo, kaip tie vaidmenys apsikeisdavo vietomis, ir aš jiems imdavau vadovauti.

 

Kiekviena fotografija turi tam tikrą istoriją. Aš nebuvau tas žmogus, kuris, nufotografavęs kitą, jam pasako: „Ačiū, viso gero.“ Visada troškau užmegzti artimesnį santykį. Fotografija nėra visas mano gyvenimas. Man visada buvo svarbūs žmonės, o ne vien tik fotoaparato mygtuko paspaudimas. Kai kurie mano draugai netgi nežinojo, kad fotografavau tokias garsenybes kaip Alainas Delonas ar Ch. Chaplinas. Jiems apie tai nepasakodavau.

Man visada buvo svarbūs žmonės, o ne vien tik fotoaparato mygtuko paspaudimas.

Jūsų fotografijos stebina ne tik subtiliu humoru ar valiūkiškumu, bet ir jautrumu. Papasakokite istorijų, kurios slepiasi už nuotraukų...

 

Man svarbios yra dvi istorijos. Viena jų – istorija apie Ch. Chapliną. Darbas „L’Express“ buvo gerai apmokamas, keliaudavome po pasaulį pirmąja klase, gyvendavome geriausiuose viešbučiuose. Fotografuoti Ch. Chaplino vykau į Londoną, apsistojau prabangiame viešbutyje, kuriame gyveno ir aktorius. Susisiekus su jo sekretore dėl susitikimo, man buvo pasakyta laukti ir niekur neiti. Tris dienas nesulaukiau jokios žinios. Ketvirtą dieną man buvo paskambinta ir pasakyta, kad turiu vos penkias minutes fotografuoti. Įėjęs į Ch. Chaplino kambarį, pamačiau jį sėdintį vežimėlyje. Kambaryje nebuvo natūralios šviesos. Aktoriui buvo sunku stovėti. Negalėjau naudoti blykstės dėl silpnų jo akių. Vos padaręs kelis kadrus, turėjau išeiti.

 

Antroji istorija yra susijusi su amerikiečių aktore K. Hepburn. Fotosesija vyko Paryžiuje. Stengiausi atrodyti stilingai – vilkėjau rožinius polo marškinėlius ir mūvėjau platėjančias žalios spalvos kelnes. Ji elgėsi kaip tikra kino žvaigždė. Ėmęs fotografuoti K. Hepburn, išgirdau keistą garsą – tą akimirką, kai pritūpiau, suplyšo mano kelnės. K. Hepburn ėmė garsiai juoktis, tad fotografijos išėjo tiesiog puikios. Tą patį vakarą aktorė davė interviu vienam radijui. Žinoma, ji papasakojo ir apie šį įvykį.

Jums teko dirbti su garsiausiais mados kūrėjais. Kaip Jūsų gyvenime atsirado mada?

 

Madą ir jos kūrėjus pradėjau fotografuoti tuo pačiu metu kaip ir kitas garsenybes. Po darbo „L’Express“ žurnale  dirbau kaip laisvai samdomas fotografas. Gavau pasiūlymą vienam leidiniui parengti reportažą apie Y. Saint Laurent’o kūrybą ir jos užkulisius. Idėja imtis šio reportažo patiko nuo pat pradžių. Jau pirmą dieną būdamas dizainerio studijoje supratau, kad noriu įamžinti kolekciją nuo jos pradžios iki pabaigos.

 

Fotografavau ne tik patį kūrėją, bet ir modelius. Tapau pirmuoju fotografu, įamžinusiu juodaodę merginą. Tuo metu Prancūzijoje kilo didelis skandalas, o žmonės pasidalijo į dvi stovyklas: vieni palaikė, kiti buvo nusiteikę prieš tai, kad juodaodžiai modeliai demonstruotų kolekcijas. Reportaže stengiausi parodyti visą mados namų gyvenimą. Teko dirbti ir su Karlu Lagerfeldu, P. Balmainu, Jeanu de Castelbajacu, Kenzō Takada ir daugeliu kitų.

 

 

Koks buvo Jūsų santykis su Y. Saint Laurent’u?

 

Jį vadinu ponu (pranc. monsieur), nes pažintis su juo stipriai paženklino mano gyvenimą. Pradėjęs rengti reportažą, neturėjau supratimo apie madą. Nepaisant to, jis padėjo man suprasti labai daug dalykų ir buvo malonus. Fotografavau Y. Saint Laurent’ą taip, kaip niekam kitam nebuvo leista.

 

Fotografavimas vyko labai įvairiu metu. Pamenu atvejį, kai trečią valandą ryto man paskambino mados namų sekretorė ir liepė kuo skubiau atvykti, nes dizaineris tuo laiku buvo įnikęs į kūrybinį procesą. Nuvykęs pamačiau verkiantį dizainerį, o prie jo pribėgęs vyras jį apkabino. Tai buvo Pierre’as Berge. Tada nežinojau dviejų dalykų: kad Y. Saint Laurent’as homoseksualus ir kad P. Berge yra jo gyvenimo draugas. Šio apsikabinimo nenufotografavau iš pagarbos dizaineriui, nors dabar toks kadras būtų labai vertingas. Didžiuojuosi, kad šios fotografijos yra saugomos Y. Saint Laurent’o archyvuose.

 

 

Kokias dar mados fotosesijas darėte?

 

Teko dirbti su prancūziškuoju mados leidiniu „Elle“. Jie ieškojo fotografo rubrikai „Elle“ rengia žvaigždes“. Užduotis buvo nufotografuoti judančius kolekcijos drabužius. Iki tol modeliai pozuodavo tarytum sustingę, stovintys vienoje vietoje. O „Elle“ norėjo madą pateikti kaip reportažą. Kiekvieną savaitę turėjau padaryti po šešias nuotraukas su kino, teatro žvaigždėmis. Viena jų buvo ir dainininkas Serge Gainsbourgas.

 

 

Jeigu galėtumėte savo gyvenimą atsukti atgal, ar jame ką nors keistumėte?

 

Jokiu būdu. Mano gyvenimas buvo tiesiog nepakartojamas, nuostabus. Niekada nedirbau, turėjau pinigų, mane iki šiol supa graži šeima. Myliu savo profesiją. Man labai sekėsi. Man padėjo ne talentas, o būtent sėkmė, nes atsiradau tinkamu metu reikiamoje vietoje.

Mano gyvenimas buvo tiesiog nepakartojamas, nuostabus. Niekada nedirbau, turėjau pinigų, mane iki šiol supa graži šeima.

Prancūzų instituto Lietuvoje ir fotografės Julijos Rūkas nuotr.

susiję straipsniai

Rekomenduojame