Vyrai

Jogaila Morkūnas: reikia mylėti žmones, bet kartais ant jų „pavaryti“

Į kavinę vos vėluodamas jis įpuola atsilapojęs iš tolo šviečiantį citrinų spalvos paltą, ant riešo segi laikrodį oranžinėmis rodyklėmis, – ryškių akcentų Jogailos Morkūno gyvenime apstu visomis prasmėmis.
Reading time 18 minutes
Jogaila Morkūnas, Shot by Lukas nuotr.

Ir jis pats, nors viešumoje matomas mažiau nei prieš gerą dešimtmetį, tebėra toks pats ryškus: greitai vaikštantis, dar greičiau kalbantis, beprotiškai daug savo malonumui skraidantis ir įtemptai dirbantis – jo renginių organizavimo įmonė klesti jau dvidešimt metų tikrai ne tik dėl vadovo pavardės.

 

Neretai pavadinamas žmogumi, kuris sukūrė Lietuvos pramogų pasaulį, gebantis suorganizuoti viešu visuomeniniu įvykiu tapusias turtingiausio šalies verslininko vestuves vos per tris dienas, jei reikia ir turi tikslą, sugebantis užsirakinti įmonės vadovo kabinete su juo pačiu, kad gautų geidžiamą užsakymą. Jis gali taukšti lyg radijas apie tai, kaip kažkada sėkmingai sukritus aplinkybėms įsigijo dabar itin paklausaus dailininko darbą, o kitą nevykusiai pablefavęs meno aukcione turėjo pirkti išsimokėtinai, nes nebebuvo kur trauktis, kaip ir apgaudinėti, kai beveik jėga saugojo, kad atlikėjai iki renginio galo liktų blaivūs tiek, kad galėtų pasirodyti, ką girdėjo ir savo akimis matė per svarbius valstybinius renginius, nes juos irgi rengia jo įmonė. Ar yra dalykų, kurie nepavyksta dvidešimtus metus ir milijonines apyvartas skaičiuojančios „Pirmosios kavos“ savininkui?..

 

Jogaila puikiai žino, kad dabar kiekvienam labiausiai rūpi jo ir žmonos Indrės skyrybos, kodėl byra tokia iš pažiūros graži dviejų nuostabių vaikų susilaukusi šeima. Nuo klausimų jis nebando išsisukti klišėmis apie abipusę pagarbą – o ją tikrai jaučia. Šia tema jis greičiausiai niekada nekalbės viešai, nes tai – per daug skausminga ir priklauso tiktai dviem žmonėms, ne plačiajai visuomenei ar kaip kitaip visus smalsius pavadintume.

1589265475995834  lu 0067
Jogaila Morkūnas, Shot by Lukas nuotr.

Daug kam užsifiksavęs tavo – amžinai jauno ir žavaus – įvaizdis. O kaip jautiesi dabar, būdamas jau tik žavus? Ar laikas tave veikia kokiomis nors krizėmis, pokyčiais, sukrėtimais, kad, pavyzdžiui, po keturiasdešimties nieko nebebus?

 

Gražiai senstame. Tai sakytina apie viską. Kai kada tampu kategoriškesnis, kartais – bambeklis ar per daug aštrus. Būna, kai po vakarėlio pasisvaidau replikomis, pagalvoju: o kodėl aš turėčiau sakyti, kad buvo skanu, nuostabu? Kodėl turėčiau meluoti kažkam, o pirmiausia – sau, sakydamas apie tam tikrus žmonių poelgius ir prie, ir už jų akių? Gal nereikėjo, gal neverta? O kokio velnio reikia kažką apgaudinėti? Juk gyvenime jau prikaupta tiek patirčių, džiaugsmų ir skausmų, kad pirmiausia nuoširdumas sau yra svarbus dalykas. Geriau turėti savo tvirtą poziciją apie tam tikrus dalykus, o ne vaidinti, kad viskas nuostabu, fantastiška, minkšta, pūkuota. Pamenu, bičiulis sako: „Bus nuobodi kompanija, gal tu juos gali pralinksminti?“ Nusiunčiu „Baltijos cirko“ telefoną – gal jis galėtų pralinksminti? O jei man nebus faina, atsistosiu ir išeisiu.

 

Aš už tai, kad sentume gražiai. Ir velniams man tas drėkinamasis veido kremas? Nenoriu pasirašinėti visokiems keisčiausiems reklaminiams projektams kaip jau nueinantis pagyvenęs veidas. Man štai pasiūlė plaukų transplantaciją. Na, maždaug: mes tau įdėsime plaukus, o tu tai pasakyk savo „Instagram“, pasifotografuok ir prie nuotraukų parašyk. Taip, mano viso gyvenimo svajonė įbristi į jūrą ir, pasileidus plaukus, juos šlapius per save permesti. Juokauju. Tikrai to nedarysiu. Būkime tikri ir neimituokime, kaip faina ir gražu, nuostabu ir malonu. Kuo toliau, tuo labiau nedarau to, kas neįdomu. Ar man reikia eiti į kokį nors grožio salono atidarymą? Kad gaučiau dešimties manikiūro ar pedikiūro kuponiukų? Anksčiau neva taupydavau laiką. Pavyzdžiui, perskaitydavau pusę knygos, matydavau, kad ji neveža, bet vis vien baigdavau, nes pusę jau perskaičiau, tad reikia baigti – juk gaišau iki vidurio skaitydamas. Jei neveža knyga iki trečdalio, mesk ir nesigailėk. Kaip ir žmones. Žinai, kad per dieną užtenka išgerti septynis espreso, o po aštunto jau ima permušinėti širdis. Taip ir dėl žmonių – vieno reikia kartą per mėnesį, kito užtenka kartą per pusmetį ir tai dviem valandoms. Žinoma, nekalbu apie darbo santykius. Dirbi, kiek reikia, bet reikia žinoti, ką, kur, kiek kalbėti, reikia duoti žmonėms ir nuo savęs pailsėti. Jei žurnale tavęs nėra dviejose trijose pozicijose iš skirtingų vakarėlių, jau didžiausias nuostolis – gal tave išmetė iš grietinėlės, tų barščių?.. Kaip gerai, kad nėra! Žinomumas tam tikrame segmente – valio, jis turi daug reikalingų ir teisingų dalykų. Bet būti žinomam plačiajai visuomenei? Atleiskit, jūs man nerūpite, aš – ne jūsų politikas, o jūs nesate mano rinkėjai, ir man dzin, ką jūs apie mane galvojate. Nes aš apie jus negalvoju nieko. Aš gyvenu, dirbu savo gyvenimą – gyvenu darbe. Kaip sako mano bičiulis Jakilaitis, mes turime tiek pažįstamų, kad naujų nebereikia. Atsimenu, anais laikais buvo telefonai su ribotu adresų skaičiumi. Kaip dabar būtų sveika tokį turėti! Riba turėtų būti, kad pradėtum geriau išsigryninti su vienu žmogumi savo vertybes, ilgus vakarus, paplepėjimus prie vyno taurės, o ne su kiekvienu atskirai septynias dienas per savaitę. Tai jau būtų vaidyba, taip gamtoje nebūna.

1589265634736964  lu 0584
Jogaila Morkūnas, Shot by Lukas nuotr.

Nepaliaujamas noras vaidinti, kad tu jaunas? Fig tu jaunas. Noras žengti koja kojon su technologijomis? Iš paskutiniųjų, bet žengiu, stengiuosi neatsilikti. Ir man tai sekasi. Su Z karta darbe kartais palenktyniaujame, pašnekame apie mūsų epsus, debesis, išmaniąsias technologijas. O daugiau?.. Vaidiname, kad viskas gerai, nors išties dvyliktą valandą norisi miegoti. Laikaisi iki trečios iš paskutiniųjų. Bet kam to reikia? Man užsidega „trys gyvybės“, jau važiuoju namo. Jei nuobodu ir noriu ilsėtis?

 

Ir visai nesvarbu, ką kiti pagalvos?

 

Jau tai tapo dzin. Mūsų santykių pradžioje mane papirko Indrė Kavaliauskaitė, pasakiusi, jog žmogui didžiausias įžeidimas yra frazė „aš apie tave nieko negalvoju“. Tiesiog esi tuščia vieta. Tai didesnis įžeidimas nei koks „liurbis“, „gaidys“. Tie bent jau kažkokie apibūdinimai, o nieko negalvojimas... Net dulkė yra aukščiau už tave.

 

Dirbti tenka ir su jaunąja karta. Kaip sekasi sutarti?

 

Kolektyvas sensta irgi gražiai. Iš Z kartos tik dvidešimt procentų yra padorių – žodžio, punktualumo, atsakomybės, pareigos žmonių. Kiti, neturėdami jokios kvalifikacijos, nori lipti ten, kur nereikia, gauti tiek, kiek nėra verti. Renginių organizavimas – svajonė? Ten būdamas turi mokėti viską – ir kalti, ir priklijuoti, suprasti, kas yra garsas, šviesos, backingas, viena, kita, trečia lempa. Neprašau jų įjungti, bet suprasti reikia. Kaip susidėlioti laiką, apmąstyti renginio dinamiką. Galvoji, gersi šampaniuką su Mantuku prie jo gladiolių puokštės ar užkulisiuose fotografuosiesi su Prūsaičiu? Ir čia – šou biznis? Nieko panašaus! Taip, tai kada nors galėsi daryti, bet pirma reikia pereiti daug šūdo. O jo jaunimas nenori. Nori tiesiai prie Mantuko ir gladiolių.

 

Mūsų darbas – įtemptas, jame daug tokio, sakyčiau, trapumo. Niekada negali būti tikras, kad nepadarysi didžiulės klaidos, kad rinkos neužgrius krizė. Šnekėjome su „Bliko“ savininku Gyčiu Lagunavičiumi, kad kartu esame pirmoje eilutėje, ko atsisakys įmonės atėjus krizei: nešaudys fejerverkų ir nenorės renginių. Kai 2008 metais užėjo vadinamoji Kubiliaus krizė, tą pačią akimirką netekau praktiškai visų konkurentų. Išgyvenome, nė vieno darbuotojo nepaleidau, bet pasakiau: jei kas dveji metai persvarstysime atlyginimus, dabar to nedarysime, būkime smagūs ir džiaukimės tuo, kad turime darbą, kurį darykime profesionaliai iki galo. Ir, jei reikia, galime patys pastovėti rūbinėje, o ne samdyti tam specialius žmones. Pats esu nekart peršokęs sienelę ir stojęs padėti rūbininkams sukabinti paltų, kad būtų greičiau. Dabar vėl viskas kaip ankstesniais laikais – jei 2008-aisiais turėjau du konkurentus, šiuo metu – vėl dvidešimt du.

1589265746928624  lu 0353
Jogaila Morkūnas, Shot by Lukas nuotr.

Gyvenu puikiai su nuostabia savo užauginta karta. Viena mergina pas mane dirba dvylika, kiti – po dešimt, aštuonerius metus. Viskas iki skausmo žinoma, absoliutus pasitikėjimas tiekėjais, kokybė. Gali padaryti klaidelę, nes, pavyzdžiui, baigsis tualetinis popierius ir toks šūdas beveik tiesiogine prasme gali negražiai nuskambėti. Pramogų verslas prasideda nuo tualeto, rūbinės, turi numatyti viską iki tokių epizodų. Daug čia romantikos?

 

O kaip kadaise supratai, kad renginiai gali tapti verslu?

 

Tą veiklą pradėjau kokiais 1996-aisiais. Vienas verslininkas iš Nyderlandų sugalvojo padaryti spaudos konferenciją, per kurią pristatytų į rinką ateinantį naują produktą. Tuo metu spaudos konferencijos vykdavo nebent Seime, Vyriausybėje, o čia kalbėtume apie šampūną ar kitas plataus vartojimo prekes. Raukiausi: konferencija – šampūnui? Bet susirinko žurnalistų, visi pasidžiaugė, kad Lietuva vakarėja, atsiranda šampūnas, kuris parduodamas pasaulyje. Po to jis paprašė renginuko pardavėjams – boulingo turnyro. Tada, sako, nori padaryti savo darbuotojams, kurių – apie penkiasdešimt, kalėdinį vakarėlį? Ką? – pagalvojau tais laikais. Juk pasipjaustai baltos mišrainės, atneši iš namų likusios silkės, pasigarsini radiją ir – balius. Jie tada vykdavo tik pirtyse. Gal dėl to, kad vandens neturėdavome. Atsimeni reklamą – „Viešbutis „Viktorija“. Čia visą laiką yra karšto vandens.“? Prasidėjo visokios akcijos parduotuvėse, kai buvo kažkas vaišinama, dalijama. Atrodydavo, nesąmonė, tais šampūno mėginėliais metus pats galėtum praustis, o čia samdai žmones, siunti po Lietuvą, kad dalytų. Taip pamažu pradėjome suvokti, kad tai yra renginiai. Pamenu, kaip atidarinėjome vieną prakybos centrą, o jame vietoje 45 gesintuvų buvo dešimt. Ėjo gaisrininkai, apžiūrėdavo vieną vietą, kur sudėti gesintuvai, iš paskos pribėgdavo mano žmonės ir kitu keliu nunešdavo juos toliau, kur eis komisija. Taip bėgiodami „gyvatėle“ su dešimčia išsisukome. Arba atidarant kitą prekybos centrą už stiklinių durų stumdėsi minia – net juoda, apsauginis neatlaikė, iki atidarydamas duris pabėgo. Likau stovėti jo vietoje. Juk už renginį atsakingas aš. O kiek klaidų per tuos metus padariau! Pamenu, tuomečiame „Bočių“ restorane vienam laikraščiui nusprendėme padaryti putų vakarėlį. Protu nesuvokiamas dalykas! Ten buvo gražiai nulakuotos slidžios grindys, ant jų – stirta putų. Svečiams po renginio teko išmesti kelis kostiumus, nes dėmės neišsivalė, nuo muiluotų pirštų nuslydo, buvo pamesti ir neatsirado trys keturi žiedai. Baisiausia, kad vyriausiasis redaktorius šoko į putas ir susilaužė raktikaulį. Negana to, kažkas, pamanęs, kad kaulas tik išniro, bandė jėga jį atstatyti. Didžioji finansinė depresija, pinigų nėra, tad skambinu tam redaktoriui kitą dieną: „Kaip renginys? Jau išsiuntėme sąskaitėlę...“ „Guliu ant operacinio stalo, o tu, pusmečiui atėmęs gyvenimo kokybę, čia su sąskaitėlėmis!“

 

Smagu augti pačiam, augintis klientus, kurie jau išmoko, jog ateiti į renginį tada, kai parašyta kvietime, o ne anksčiau, kad kažką patikrintų ar sukontroliuotų, kad kiekvienas turime dirbti savo darbą ir netrukdyti. Viskas keičiasi ir gerėja. Pamenu, kaip Arūnas Oželis, mano kulinarijos mokytojas, prieš penkiolika metų sakė, kad kuo toliau nuo Vilniaus, tuo vynas saldėja. Žmonės pradėjo važinėti po pasaulį, skirti, kad „Bosca Anniversary“ nėra šampanas „Veuve Clicquot“, kad yra ir kremantas, kava, prosekas, ne tik saldus šamarliakas.

1589265776509361  lu 0140
Jogaila Morkūnas, Shot by Lukas nuotr.

Vynas ir maistas – vieni tavo pomėgių, jau prieš daug metų pradėjai užsiiminėti kulinariniu turizmu – keliauti po geriausius pasaulio restoranus, ragauti, mokytis.

 

Kultūrizmas – reikalingas, kad važinėtum po pasaulį, matytum, suvoktum, kas vyksta. Iki šiol atsimenu, kaip kažkada su Oželiu lankstėme šaukštus, kuriuose galėtume patiekti tartarą ar kokius nors putėsius. Dabar bepigu – indų vieno kąsnio užkandukams sočiai. O mes po renginio Briuselyje prisipirkome šaukštų, paėmėme po dvejas reples – laikai vienomis suėmęs kotą, kitomis lenki šaukšto galvą. Oželis tokius kažkur buvo matęs. Po to šaukštus išplovėme ir dar ilgai jie ėjo.

 

Pamenu, kai Briugėje Oželis nuvedė į pirmą mano gyvenime mišelino restoraną ir sakė: „Valgyk bulką.“ „Kodėl?“ – „Čia valgyti negausi, reikia mėgautis, o tu tiesiog esi išalkęs.“ Ir išties atneša meną, grožį, o koks mėgavimas skonių simfonija, kai esi parą nevalgęs ir be proto alkanas? Dėl to pirmiau ir reikėjo užvalgyti bulkos. Kažkada užsienyje patekau ir į restoraną, kur patiekaluose dominuoja trumai. Jis turėjo gal net dvi žvaigždutes. Išsirinkau degustacinį meniu, pasiėmiau butelį vyno ir paskaičiavau, kad sąskaita neviršys šimto eurų – nėra juk daug pinigų. Padavėjas atnešė patiekalą ir stiklainį su trumais. Ima burokinę tarką ir klausia, kiek kartų per ją brūkštelėti. Vieną kartą tarktelėjo, žiūri: dar? Linkteliu. Dar kokius tris, keturis ar penkis kartus brūkštelėjo. Gaunu sąskaitą – 150! Iš kur? Pasirodo, vienas tas brūkštelėjimas – dešimt eurų. Taip gyvenime ir mokaisi, sužinai, kas – trumas, alergenai svečių maiste, suvoki, kad tarptautinėje konferencijoje musulmonui negali pasiūlyti kiaulienos, žydui – ungurio ar krevečių, kiekvienam – kokių nors pusžalių produktų, nes nereikia, kad pasigautų infekciją. Daugybės šiam darbui būtinų dalykų neišmoksi – tik per patirtis, per sulaužytus raktikaulius, grėblį ant grėblio ir kitas nesąmones. Patirtį svarbu kaupti, bet iš esmės mūsų darbe kuo atmintis trumpesnė, tuo geriau: pamačiau, pasakiau ir viskas – nieko nebeatsimenu, man viskas faina. Taip visiems paprasčiau (juokiasi).

1589265799803281  lu 0593
Jogaila Morkūnas, Shot by Lukas nuotr.

Lėktuvai ir skrydžiai vis dar – didžiausias tavo pomėgis?

 

Pernai skridau 91 kartą. Kiti kolekcionuoja pašto ženklus, kaklaraiščius, autografus, alaus kamštelius, o aš – atsiminimus ir skrydžius. Man klaikiai patinka skristi, patinka oro uostai, skaityti knygą. Kartais, net kai tarp persėdimų yra laiko, nevažiuoju į miestą. Oro uosto šurmulys man – pati geriausia tyla, geriausia terapija, o burzgiant lėktuvui arba skaitau, arba valgau, miegu. Šiais laikais mėgautis vienatve – baisi prabanga. O toje minioje, kur manęs, ačiū Dievui, niekas nepažįsta, aš geriausiai jaučiuosi vienas. Man tai yra poilsių poilsis. Nereikia jokių sodybų su paukščiukais – susikiškit tuos paukščiukus! Atsistoti basomis ant rasotos žolės? Ne, neveikia tokie bajeriai.

 

Panašu, kad net mažuosius vaikus – ketverių dar neturinčią Mariją ir dvejų Aleksandrą prie lėktuvų pratinate – ir tu, ir Indrė su jais po vieną skraidote atostogų. Ne per sunku su tokiais nedidukais?

 

Be galo smagu. Indrės auklėjimo metodika labai gera. Ji vaikams diegia, kad mes esame viena komanda. Negali būti, kad aš pasiimsiu brolį, ji – sesę. Arba brolis dabar miegos, o sesė nori pramogauti. Jie arba kartu, arba niekaip, laikosi vienas kito iki skausmo. Jei taip toliau, jie vienas kitą turės kaip didžiausią gyvenime palaikytoją. Abu su Indre esame vienturčiai, tai turbūt jaučiasi ir bendraujant. O mūsų vaikai jau bus kitokie. Jokių čia aš mažesnis, ji didesnė ar panašiai. Aišku, vienodai viską daryti sunku, jie konkuruoja, kuris pirmas eis maudytis, paspaus mygtuką lifte, fiziškai Aleksandras jau tampa stipresnis už ją, Mariją dusina, ta jam kanda. Viskas nuostabu. Nėra to: aš valgau tą, aš noriu ano. Visi valgom tą patį maistą. Nenori? Kada norėsi, tada ir valgysi. Senam vyrui būti jaunu tėvu yra nuostabus užsiėmimas. Jie su mama atostogauja užsienyje, žiūriu nuotraukas ir kaip pasiilgau tų nemiegotų naktų! To tūso su jais. Jie abu dabar yra gera medžiaga, iš kurios galima lipdyti fainas asmenybes.

 

Kuo tėvystė kitokia tada, kai gimė pirmagimis Adomas ir dabar?

 

Dabar, kai esu senas tėvas, viskas yra labai gerai. Turiu kur kas daugiau kantrybės, tolerancijos, kitaip suvokiu laiką. Anksčiau, būdavo, žiūriu į vonelėje besimaudantį vaiką ir galvoju: pliukšt, pliukšt, o tai džiaugsmas! O dabar pliukšt atrodo smagu. Jei esi įpratęs lakstyti, viską sutvarkyti minučių tikslumu, žiūrėdamas į vaikus dabar suvokiu – kur benuskubėsiu? Seniai neturėjau tokio artimo ryšio su pačia naujausia karta. Vau, kaip aš mokausi!

 

Puikiai suvokiu, kodėl taip nesugebėjau vertinti Adomo vaikystės. Kai jis gimė, man buvo 25-eri, pats dar vaikas. Užtat sakau auksinę taisyklę – chebra, vyru ir žmona tapkite kuo vėliau ir kiek galima vėliau susilaukite vaikų. Taip jiems atiduosite kitą savo bagažą. Dabar aš turiu du lagaminus, o tada – tik kuprinytę. Ir tai kupiną ragatkių, o ne žinių ar kažko kito vertingo. Dabar su Adomu puikiai sutariame, jis studijuoja dirigavimą Ciuriche, pateko tarp keturių labai gero profesoriaus studentų iš viso pasaulio, gavo stipendiją. Kažkas iš draugų džiaugėsi, kad talentingas vaikas užaugo, o Jakilaitis mestelėjo: „Tai dėl to, kad nedalyvavai auklėjime.“ Ir tuo klausimu buvo teisus (šypteli).

1589265870123488  lu 0253
Jogaila Morkūnas, Shot by Lukas nuotr.

Baisiausias žodis tau – „nuobodu“. Kas yra nuobodžiausia?

 

Kuo toliau, tuo gyvenimas mažiau nuobodus, nes jį pradedi filtruoti. Anksčiau būdavo nuobodu tada, kai privalėjau kažką daryti. Dabar neprivalau, vis labiau valdau savo laiką, ne mane laikas valdo. Yra rutina, bet ir ją gali paversti nenuobodžia – gauti žinių, rinkti informaciją ir tai vertinti kaip investiciją į save. Klausyti klasikinės muzikos ir aiškintis, ką groja. Nuobodu skristi lėktuvu aštuonias valandas? Užsiimk savišvieta. Stiuardesė tau niekada nešoks striptizo, nelinksmins klounas iš cirko. Net eidamas namo pėsčiomis gali dairytis į vitrinas ir spėlioti, ką galvojo, ko siekė jas arba tuos keistus menus ant miesto tiltų įrengę menininkai. Kažkuo domėtis gali net ir vienas važiuodamas iš Kauno į Vilnių. Kodėl ten dešinėje naktį šviečia kosminis objektas? Pasirodo, ten – šiltnamiai, Kietaviškės. Sužinojau – smagu!

 

Negaliu pakęsti, kai sako „neturiu ką veikti“. Taip nebūna! Tai yra labai riboto ir nuobodaus žmogaus bruožas. Vilniaus burbulas, Kauno burbulas, medikų burbulas, teisininkų burbulas. Mes gyvename burbuluose, tad natūralu, kad nuobodu. Dar – „Instagram“. Ką Gurevičiūtė pasakys, o Pikul išdažys? Kokia Karolinos Meschino plaukų spalva? Skrolinti „Facebook“ – nuobodu, vargina, nes visi daro tą patį, ką darė vakar.

 

Užtat sakau: reikia mylėti žmones, bet kartais ant jų pavaryti.

Shot by Lukas nuotraukos 
fotografo asistentas - karolis jautakis 
Simonos Senkauskaitės stilius 
Stilistės asistentė - Kristina Gudaitė 
Marijos Stanislauskaitės grimas 

susiję straipsniai

Rekomenduojame