Vyrai

Jonas Nainys: dabar jaučiuosi stipriai, užtikrintai, atradęs savo vietą po saule

Jei prieš kelerius metus jis būtų likęs televizijoje, galbūt šiandien nematytų savo vardo didžiausių Europos radijo stočių viršūnėse. Jei karjeros įkarštyje nebūtų išsiskyręs su mergina, gal jos niekada ir nebūtų vedęs. Jeigu jo nedomintų egzistenciniai klausimai, gal lyg šiol nežinotų, kad laimė skaičiuoja iki trijų. Jei nebūtų perėjęs sunkaus kelio, vargu ar mėgautųsi gyvenimo dovanomis taip, kaip šiandien.
Reading time 19 minutes

„Kai išgirsti žinią, kuri, atrodo, griauna tavo gyvenimą – nepanikuok. Gal po kelerių metų tuo pasidžiaugsi“, – sako Jonas Nainys.

 

Socialiniuose tinkluose tave seka trečdalis milijono, esi kviečiamas į prezidento Gitano Nausėdos inauguraciją, groji milijardierių vakarėliuose Marbeljoje, filmuoji klipus Dubajuje, Vilniaus senamiestyje turi viešbutį, tave pažįsta Domantas Sabonis, su tavimi fotografuojasi Davidas Guetta… Gyvenimas pavyko?

 

Manau, ir be šitų dalykų būtų pavykęs. Tai svarbiau manyje tebegyvenančiam berniukui iš mažo miestelio, kuris vaikystėje turėjo kompleksų. Kartais važiuodamas automobiliu pagalvoju apie pasiekimus. Šypsausi. Kartais gnaibau save, nes sunku patikėti – wow, ar tu groji šitame renginyje? Arba – blemba, čia mano pastatas? Džiaugiuosi kiekviena akimirka, nes dabar jau tikrai žinau, kad nesvarbu, iš kur tu ir ko vaikystėje prisigalvojai apie save. Viską įmanoma pasiekti, jei atrandi veiklą, kuri veža, ir komandą, su kuria gera dirbti. Tada galima įgyvendinti labai daug projektų.

 

O ko linkėjai sau, būdamas mažas berniukas?

 

Sakydavau, jog dirbsiu bet kokį darbą, kad tik uždirbčiau pinigų ir padaryčiau tėvams remontą. Labai norėjau jiems padėti. Laikas buvo toks – sudėtingas. Nepriklausomybės atgavimas, nežinomybė, nepriteklius. Neseniai lankiausi stovykloje, kurioje vasaroja 10-mečiai, kalbėjomės apie keliones. Pasakoju, kad pirmą kartą į užsienį skridau 20-ties. Visi susiima už skuostų – kaip?! Juk jie jau buvo Brazilijoje, Tailande, Graikijoje, triskart per metus skrenda į užsienį, tiek visko matė. O mano vasaros bėgo kaime pas močiutę, buvo ūkio darbų. Džiaugiausi galėdamas lakstyti lauke ir gauti karštų pietų. Tačiau žinau – gerai, kad perėjau tą sunkų laiką, patyriau šilto ir šalto. Dabar, kai galiu sau leisti daug, visai kitaip vertinu bet kokį daiktą.

 

Sakoma, už kiekvieno sėkmės džentelmeno stovi stipri moteris.

 

Tai yra ta knyga, kurią galėčiau rašyti ir dėkoti pasauliui, kad man padovanojo tokią dovaną – mano vidinę ramybę ir džiaugsmą, kurį patiriu kiekvieną dieną. Kad ir kokių būtų akimirkų, vis tiek tai yra geriausia dovana. Ir ji ne tokia, kurią išvynioji, pasidžiaugi ir nusibosta. Atvirkščiai – ji man lyg neįkandamas riešutas. Sprendžiu ją kaip kryžiažodį, kurio langelius pildydamas tiek naujo sužinau. Ir kuo toliau – tuo įdomiau.

 

Ta dovana – Simona. Mudu kartu jau 14 metų. Mano akyse ji skleidžiasi kaip gulbė, ne tik išoriškai, bet ir mentaliai. Stebiuosi, iš kur tokia jos drąsa, toks pasitikėjimas, ryžtingas disciplinos laikymasis, perfekcionizmas. O kartu nesiliauju žavėtis tuo, kad ji turi tokią gerą širdį ir kažkokią magiją, trauką: pažįstami ar nepažįstami žmonės tiesiog nori ateiti ir ją apkabinti. O aš esu arčiausiai jos. Stoviu apsikabinęs ir kasdien norisi tik dar stipriau spausti ją glėbyje… Jei būtų laiko, galėčiau dar porą tomų papasakoti.

1606070683899872 lu 623

Šiandien, kai kalbamės, tavo žmona Simona Nainė švenčia savo gimtadienį. Iš pat ryto įlėkei į miegamąjį su didžiausia puokšte balionų ir krepšiais dovanų. Staigmenų jūsų gyvenime daug?

 

Ko gero, tai pirmas jos gimtadienis, kurį pati organizavo. Dažniausiai jos šventę inicijuodavau aš, jos sesė ar draugai. Tai būdavo visiškai netikėti vakarėliai – tos tikrosios staigmenos, kai grįžti iš darbo nuliūdęs, nes niekas nesveikina, o namuose – 40 žmonių, visi rėkia „Su gimtadieniu!!!“ Matau džiaugsmo ašaras jos akyse, nes Simutės filosofija tokia: būti su draugais ir tada, kai jiems nesiseka, ir tada, kai norisi švęsti gyvenimą. Ne dėl balionų ji laiminga, ne dėl mano nupirktų „Prada“ batelių. Materialūs dalykai nėra svarbiausi. Svarbu, kad visi mylimi žmonės šventinę naktį būtų su ja. Ji kuria stebuklus man, aš – jai.

 

Paminėjai dovanotus batelius. Lengva savo moteriai juos išrinkti?

 

Ėjau į „Du brolius“ su Natalija Bunke, nes tikrai bijojau, kad „nusišnekėsiu“. Pasirodo, sunku ne tik modelį išrinkti, bet ir gauti tinkamą dydį. Lietuvos moterys žiauriai turtingos – viską išperka.

 

Yra ne tik turtingų, bet ir įžūlių, grobuoniškų moterų. Tu ne pirmą kartą viešai kalbi apie žmoną su beribe meile. Ar tai nėra motyvacija naktinių klubų chimeroms pabandyti tave – tokį šventai mylintį – pavogti? Kaip atsikalbinėji, tiesiai kviečiamas į pasimatymus?

 

Nesulaukiu tokių laiškų. Jaučiu, kad išėjau iš tos „grupės“... Beje, kai „Instagram“ įkeliu nuotrauką su Simona, dėmesio gaunu kur kas daugiau nei tuomet, kai kadre esu vienas. (Juokiasi.) Sunku kalbėti apie kitas moteris, nes per tiek metų net nesu svarstęs tokios galimybės. Mano vizija paprasta: noriu nugyventi kuo daugiau metų su savo žmona, turėti vaikų, dirbti darbus, kuriuos abu dieviname nuo pirštų galiukų iki plaukų.

 

Visgi jūsų pora yra išgyvenusi ir skyrybas. Kaip turėjo sukristi kortos, kad ryžtumėtės bandyti dar kartą? Ir – imant antrą galimybę – ką svarbiausia visiems laikams išmesti iš galvos? Nuo ko pradėti, ko vengti?

 

Geras klausimas. Turbūt aš buvau tų skyrybų kaltininkas, bet, kaip parodė laikas, tai buvo puikus variantas, kuris leido suprasti tikrąją mūsų meilę. Tarsi viskas buvo ok, draugavome, kartu gyvenome. Bet buvome dar tokie jauni, nepatyrę, neapsisprendę, kuo norime būti, ką daryti. Simutė dar buvo neprasiskleidusi „mokinukė“. Įstojo į universitetą, ieškojo savęs, darbo. O mano laikas buvo gana intensyvus: prasidėjo „Radistų“ era, labiau rūpėjo karjera nei artimas žmogus, kuris tiesiog yra šalia, myli tave, rūpinasi tavimi. Pripranti prie to lyg prie kasdienybės. Atrodo, tai visiems duota, ir tau duota, nevertini to.

 

Kai išsiskyrėme, pradėjau matyti tuštumą. Kad ir kiek ieškojau ko nors, bent panašaus į tai, ką Simutė duodavo man, nieko neradau. Gali turėti įdomių projektų ir pinigų, bet viduje, likęs vienas savo lovoje, nori verkti, nes nėra žmogaus, kuris tave suprastų ir lydėtų toje sėkmėje. Mes, žmonės, negalime būti vieni: mums reikia bendravimo, reikia ta sėkme su kažkuo dalytis. Supratau, kad be Simos aš nesu toks, koks noriu būti.

 

Laimė ir sėkmė buvo ne tai, kad aš su Rolandu vedu „Radistų“ laidą. Bet tai, kad turėjau žmogų, kuris užpildė visą kitą mano gyvenimą, laikė balansą. Supratimas atėjo pačiu tinkamiausiu laiku.

 

Žinoma, buvau ir emocingas, savanaudis. Kiekvienas pirmiausia žiūrime savęs: jei įskaudino mane – aš supykstu. Bet per daugelį metų išmokome (arba vis dar mokomės) nebereaguoti taip staiga, karštomis emocijomis, o pamatyti situaciją kito akimis. Tada nebelieka tokios reakcijos, kuria pateisintum savo pyktį.

Mes, žmonės, negalime būti vieni: mums reikia bendravimo, reikia ta sėkme su kažkuo dalytis. Supratau, kad be Simos aš nesu toks, koks noriu būti.

Praėjusiais metais pramogų versle buvo ypač daug skyrybų. Skyrėsi ir artimi jūsų draugai. Ar kas nors prašė tavo – laimingai vedusio vyro – patarimo?

 

Nėra, žinok, patarimo. Gali būti tik pastangos ir nusiteikimas. Dažniausiai turbūt pykstamės ir skiriamės, nes šalia esantis nepateisino tavo lūkesčių. Iš pradžių – meilė, aistra, grožėjimasis, dveji metai emocinio paviršutiniškumo. Kol akina aistra, pro pirštus žiūri į tai, kas nepatinka, lengvai atleidi. Bet kai atsitinka tikras gyvenimas, makiažas nusitrina ir prasideda rimti santykiai.

 

Yra labai gera knyga „Penkios meilės kalbos“. Manau, kad ji tikrai veikia. Svarbu išsiaiškinti, kokia tavo antrosios pusės meilės kalba. Vienam kasdien reikia girdėti pagyrimą, padrąsinimą, tie žodžiai užpildo meilės rezervuarą. Bet gali būti kita meilės kalba, kai žmogui reikia, kad visada namuose būtų tvarkinga, arba jis nori, kad partneris darytų tam tikras meilės paslaugas, pavyzdžiui, dalytųsi namų ruoša. Jei stengsiesi tuo dalytis, rezervuaras irgi bus pilnas, negirdėsi jokių priekaištų. Gal tik tau atrodo, kad, jei kasdien atneši gėlių, santykiai bus puikūs. Gal tavo merginai reikia ne gėlių, o kad pasėdėtum šalia ir išklausytum ją. Santykiai, santuoka – beprotiškai sudėtingas darbas, už kurį niekas nemoka atlyginimo.

1606070834283800  lu 5430 3

Kartą ir pats esi vilkėjęs nuotakos suknelę – taip juokais įamžinote savo duetą su kolega Rolandu Mackevičiumi. Judu kartu nuo 2007-ųjų. Atrodė, kad esate neišskiriami, bet atėjo televizijos prodiuseris ir išskyrė. Ar tiesa, kad žinią, jog televizijos projekto „Lietuvos balsas“ kūrėjai su tavimi nepratęs sutarties, išgirdai būtent iš Rolando?

 

Taip. Jis man pasakė. Atsiklausė, ar gali vienas eiti į televiziją. Sakau, aišku, gali, tu esi sukurtas tam! Viskas susiklostė labai tinkamai ir turbūt tai buvo pats geriausias scenarijus. Bet natūralu, kad, kai vieną paima, kito – ne, kyla visokių minčių, dvejonių. Gal buvo ir sunkių minučių, bet kartu tai kaip tik davė man didžiulį spyrį ir supratimą, jog šou pasaulyje viskuo nebūsi.

 

Turbūt tai irgi branda – supratimas, kad gyvenimas atvedė ten, kur nuo 8 klasės labiausiai norėjai būti – prie pulto. O televizija buvo tiesiog natūralus ėjimas kartu, šalia Rolando.

 

Dabartinėmis akimis žvelgdamas į tą situaciją, įvykusią prieš 2 metus, aš dėkoju viskam, kad Rolandas atėjo ir pasakė: „Seniuk, yra bėdų. Tavęs nenori imti į „Lietuvos balsą“, mane vieną.“ Gal tada ir atrodė, kad tokia žinia griauna gyvenimą, bet praėjus laikui pamatai, kad viskas į gerą.

 

Per šiuos metus išmokau kitaip vertinti visas situacijas, net tas, kai fortūna šypsosi. Niekada nereikia reaguoti „koks aš afigėnas“. Išlik ramus, gal net dvejojantis – ar tikrai viskas gerai. O jei ir blogai – nekaltink savęs, nepyk ant kitų. Gali būti, kad netrukus tai matysi kitoje šviesoje.

 

Ar supratai, kad ne visus sudėtingus išgyvenimus pakanka aptarti su šeima ar draugais? Kreipeisi į specialistą?

 

Visada domėjausi saviugda, egzistenciniais klausimais. Esu baigęs filosofijos mokslus. Atsirado tokie mokytojai, su kuriais valgydavome pusryčius ir kalbėdavomės. Vienas didžiųjų mokytojų – Johnas Demartinis, žymus mokslininkas, 40 metų tyrinėjantis žmonių elgseną. Aš dalyvavau Londone surengtuose jo kursuose. Dirbome kelias dienas po 16 valandų ir man tai viską sudėliojo į lentynas. Atrodo, iš tokio didelio mokslo išėjau su visiškai paprastu supratimu, kokios trys pagrindinės mano gyvenimo vertybės, kaip į jas nukreipti visą energiją ir siekti to, ką gyvenime išties nori veikti.

 

Svajoji „būti žinomas“? Kas tai? „Instagram“ turėti 200 tūkst. sekėjų? Ar kad rodytų per televiziją? Per tas sesijas mes tiesiog analizavome gyvenimą ir per specifinius klausimus ieškojome atsakymų, kokios vertybės yra ne kažkieno kito, o būtent tavo. Kai užrašai jas ant lapo, gali programuoti artimiausią 10-metį.

 

Dabar jaučiuosi stipriai, užtikrintai, atradęs savo vietą po saule. Žinau, ką darau, kokie mano siekiai, o kaip seksis – tai jau kitų vertinimas. Vienas iš man svarbiausių dalykų yra muzika. Įkūrėme savo ženklą, platformą „Open Play“. Įrenginėjame savo studiją, organizuojame renginius, rūpinamės jaunais atlikėjais. Mano, kaip Jovani, karjera šiuo metu krypsta į tarptautinę rinką.

Dabar jaučiuosi stipriai, užtikrintai, atradęs savo vietą po saule. Žinau, ką darau, kokie mano siekiai, o kaip seksis – tai jau kitų vertinimas.

Esi vienas iš tų kelių Lietuvos prodiuserių, kurių muzika skamba didžiųjų šalių radijo stotyse. Iki akimirkos, kai pasaulį sustabdė COVID-19, grojai Dublino, Londono, Čikagos klubuose, tarp jų – ir didžėjų itin geidžiamose, prestižinėse vietose. Kaip pavyko išeiti į pasaulį?

 

Baigėme labai gerą karjeros mokyklą Lietuvoje. Viskas, ką veikėme su Rolandu (ir ta pati televizija), leido perprasti, kaip turi būti daromi reikalai, kad išvystytum „brand’ą“. Užsienyje taisyklės – tokios pačios, tik ten žaidžiama aukštesniu lygiu. Tarkime, pasaulio muzikos rinkoje prie vieno kūrinio dirba 5–6 žmonės, bendradarbiauja dainų autoriai iš Amerikos, Anglijos, Švedijos. 2020-aisiais paskelbėme, kad „Jovani goes international“, prasideda „Jovani Global Production“. Tai – atspirties taškas. Lietuvoje viskas gerai, aš labai mėgstu Palangos klubą „Exit“, visuose miestuose vyksta daugybė „kietų“ renginių. Tačiau visą laiką galvoju, kad tikrai galima groti ne tik lietuviams. Po truputį ima sektis už Lietuvos ribų. Bet svarbiausias dalykas išlieka tas pats: man tiesiog labai patinka groti.

 

Lenkijoje tavo ir Jazzu daina „Keep it to Myself“ užkariavo įtakingiausių radijo stočių viršūnes. Ką reikia pažinoti, kaip suplanuotum tokią strategiją?

 

Nieko neplanavome! Sukūrėme dainą, po kurio laiko man parašė toks lenkas Jaroslavas: „Turiu leiblą, noriu išleisti jūsų kūrinį.“ Pasidomėjau jo kompanija – nebuvo jokios normalios informacijos, toks „scam’as“. Bet ką prarasime – geriau pabandyti ir nieko neišvystyti, nei nebandyti ir nesužinoti.

 

Kai kūrinys geras, belieka atsidurti reikiamoje medijoje. Davėme Jaroslavui užduotį – pabandyti prastumti mūsų gabalą RMF FM – didžiausiai Lenkijos radijo stočiai, apimančiai 40 procentų rinkos. Ir pavyko! Daina labai patiko vadams, ji dažnai sukosi eteryje. O kai toks radijas pradeda groti, ir mažesnės stotys nori transliuoti. Pasiekėme 2 vietą nacionaliniu mastu.

 

Kai šalyje gyvena 40 milijonų, ima suktis tokie perklausų skaičiai, kokių nebuvau matęs. (Juokiasi.) Lenkijoje yra toks vietinis „Zilnys“ – muzikos enciklopedija vadinamas žurnalistas. Jis man parašė: „Jovani, ar bent gali įsivaizduoti, kokia didelė žvaigždė esi Lenkijoje?“ Atrodė, blemba, apie ką jis kalba. Nei aš ten važiavau groti, nei aš ką nors pažįstu. Bet mūsų dainos Lenkijoje skamba iki šiol.

1606070930840616  lu 4984 4

Muzika – ne vienintelis tavo pajamų šaltinis. Vilniaus senamiestyje turi nedidelį, jaukų viešbutį. Jei tavyje tūnantis didžėjus gana lengvai išgyveno karantiną, kaip akistatoje su COVID-19 virusu jautėsi tas kitas Jonas – viešbučio savininkas?

 

Iš pradžių buvo baimės. Bet visuomet jaučiau, kad nepaisant ekonomikos sunkumų vis tiek kažkaip išgyventume. Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip žmonės išgyveno II pasaulinį karą, praradę viską. Kai savo problemas prilygini aukščiausio lygio problemoms, tada ir įvertini, kiek iš tiesų patiri streso. Žinoma, negali emociškai nereaguoti, jei yra ekonomikos krizė. Bet juk nesėdėsi ir neverksi į pagalvę, nekaltinsi kinų. Privalai mąstyti, kaip iš to suktis, kokius kaštus mažinti, reikia logiškai, objektyviai spręsti problemą.

 

Aš asmeniškai negaliu nei džiaugtis, nei liūdėti: man karantinas davė labai daug kūrybinio potencialo, per šį laikotarpį su užsieniečiais įrašėme 4 kūrinius, iki metų galo jie pasirodys pasaulio rinkoje.

 

Kita vertus, karantinas parodė mūsų visų bendrystę. Kalbu apie gydytojų palaikymą, žmonių susivienijimą, socialinę atsakomybę. Turime fantastišką savybę: kai sunku – nesiskaidome, tampame vienu kumščiu.

 

Pats taip pat prisidėjai prie paramos medikams, transliuodamas DJ setus iš savo namų terasos. Laisvalaikiu toje terasoje čirškini kepsnius, apie kuriuos jau sklinda legendos. Gal mintyse – ir šeimos restoranas?

 

Draugai sako, kad galėtų būti „Jovani Grill House“. (Juokiasi.) Man patinka gaminti, tai – hobis, kuris ramina. Nuo 3-ejų mama vis laikydavo mane prie puodų. Kažką minkydavau, skusdavau, kepdavau. Virtuvėje esu dažnas svečias, nors ir Simona labai skaniai gamina. Bet atidaryti restoraną... Cha, ne. Tokiu atveju turėčiau koncentruoti dėmesį tik į tai. Nors ką gali žinoti, ką veiksiu po 10 metų?

 

Sočios vėlyvos vakarienės, sutrikusi mityba, kai tenka dirbti naktimis, polinkis į nutukimą... Ne vienas šou verslo atstovas nuo to kenčia, bet tikrai ne tu. Kaip palaikai gerą fizinę formą?

 

Nepasakyčiau, kad vasarą buvau prisiekęs sportininkas, bet suprantu, kad savijauta ir energija priklauso ir nuo to, koks yra tavo kūnas. Treniruojant protą, labai svarbu treniruoti ir fizinį kūną. Turi būti balansas. Tada ir įvyksta sėkmingi projektai, sutari su šeima. O nesveikas kūnas kitą dieną neturi energijos nei ką nors smagaus sukurti, nei į darbą eiti, nei gerą žodį pasakyti – būni irzlus, nepatenkintas.

Man karantinas davė labai daug kūrybinio potencialo, per šį laikotarpį su užsieniečiais įrašėme 4 kūrinius, iki metų galo jie pasirodys pasaulio rinkoje.

Kiek investuoji į savo išvaizdą? Ar negaili pinigų geram laikrodžiui, automobiliui, gražiems drabužiams? Pagal ką sprendi apie žmogaus statusą? Kokie žmonės tau palieka įspūdį?

 

Pritarčiau, kad sutinkame pagal išvaizdą: nuskenuojame žmogų, įvertiname jį pagal savo vertybių skalę. Visi esame tik mažos dulkės, nors kiekvienas apie save galvoja kaip apie labai svarbų. Stengiuosi atmesti visus asmeninius „patinka nepatinka“ ir niekaip nevertinti kito žmogaus, net jei kažkas jame kertasi su mano vertybėmis. Aš jo neteisiu dėl to, kad jis nemėgsta to, ką aš mėgstu, jei tai nesusiję su bendru mūsų projektu.

 

Pastebiu kitą dalyką: mane labai žavi renginiuose sutikti tokie žmonės: gražiai susišukavę, vilkintys gerą kostiumą ir mokantys pasakyti puikią kalbą, gerą tostą. Ne tik vyrai, bet ir moterys – visi, kas turi oratorystės galią ir pasiekia, kad jiems kalbant salėje būtų tyla, o žodžiai skrietų taip, kad per garsą, per žodį galėtum pakeisti gyvenimą. Šitokio kalibro žmonės mane nokautuoja iš karto.

 

Pastaroji tavo ir „Radistų“ veikla – „Naktinis Vilniaus avilys“. Jį kuriant teko visokių oratorių pasiklausyti, buvo ir teismų... Papasakok, kaip tu matai, kas iš to išaugs.

 

Istorija prasidėjo tada, kai su Rolandu baigėme „Radistų“ erą radijo stotyje. Supratome, kad esame neatsiejama naktinio gyvenimo dalis, tačiau norėjome visuomenei duoti tai, kas sietųsi ne vien su pramoginiu turiniu, bet būtų reikalinga ir naudinga. Naktinis gyvenimas daugeliui asocijuojasi su žalingais įpročiais. Mes norėjome tai pakeisti. Juk kaip tik tai, kas vyksta naktį, galėtų būti siejama su kultūra, kūryba, po darbų įgyvendintais projektais. 

 

Savivaldybė paskelbė patalpų konkursą, pamatėme kriterijus, pradėjome vystyti idėjas, vizijas, kaip pradėti keisti naktinio Vilniaus gyvenimo veidą. Taip sukūrėme „Naktinio Vilniaus avilio“ koncepciją. 

 

Ši erdvė jau tampa vieta, kur kiekvienas gali rasti sau tinkamą veiklą, kampą, organizaciją, kurioje nori veikti. Jau veikia NVO ir jaunųjų kūrėjų erdvė, čia dirbančios organizacijos prisideda prie alkoholio ir narkotikų prevencijos, įkūrėme renginių erdvę, kviečiame vilniečius rasti alternatyvų įprastam vakarui Vilniaus gatvės bare. Netrukus pradės veikti ir netradicinė švietimo erdvė „The Classroom“, skirta moksleiviams ir jų įgūdžių stiprinimui tose srityse, kuriose mokykla nėra pajėgi pasirūpinti. O žiemą pradės veikti ir sena mūsų su Rolandu svajonė – internetinis miesto radijas, kuris bus atviras žmonėms. Norėjome radijo, kur praeiviai pro langus matytų, kaip dirbama eteryje, kas vieši studijoje, galėtų užeiti ir pratęsti diskusijas su laidos pašnekovais gyvai. 

 

Nesame užsidėję rožinių akinių ir nesakome, kad nieko nevyksta, niekas nieko nevartoja. Bet norint pokyčių reikia žmogui ne lankstinuką duoti su pagalbos telefonais ir paleisti jį savais keliais, o sukurti vietą, kur jis galėtų surasti alternatyvą žalingiems įpročiams. Juk galima užeiti į įrašų studiją ir įrašyti savo tinklalaidę, išmokti filmuoti, surengti parodą, suburti draugus į jauną muzikos grupę ir taip toliau.

 

Esi naujoje erdvėje įkalęs bent vieną vinį?

 

Mes su Rolandu nieko nekalėme į sienas, bet idėjos vinis įkalti kartais daug sunkiau. Ir turbūt dar sunkiau pasiekti tą stadiją, kai idėjos vinis kartu su tavimi pasiryžta kalti partneriai, įvairios organizacijos, visi, kas tiki bendra vizija. Ir tų vinių teks įkalti dar ne vieną.

 

SHOT by Lukas nuotr.

Simonos Senkauskaitės stilius

Andželikos Wojc plaukai

susiję straipsniai

Rekomenduojame