Vyrai

Keksiukų karalius A.Petrikas: pirma valgome akimis, tad stilingai patiekti maistą svarbu

Manau, nėra jokių taisyklių šiuolaikiniam maisto tinklaraštininkui, tačiau nesu iš tų standartinių, kurie receptus traukia iš „Pinterest“. Kulinarinių knygų turiu ne vieną, bet retai kada jas perskaitau. Kai buvau vaikas, žiūrėdavau laidas ir klipus „Youtube“, kaip šefai dalijasi savo patarimais ir receptais. O dabar... Dabar pats bandau, eksperimentuoju ir stengiuosi motyvuoti kitus.
Reading time 2 minutes
Aurimas Petrikas, Monikos Dovidaitės nuotr.

Aistrą maistui pajutau dar vaikystėje, būdamas dvylikos ar trylikos. Ir nors tada pats mokėjau tik sumuštinį susitepti, mėgau stebėti, kaip mama ir močiutė gamina pietus. Sykį pasisiūliau joms padėti – taip viskas ir prasidėjo. Šiandien Kauno kolegijoje studijuoju maisto technologijas ir esu vienos prancūziškos kreperinės šefas.

 

Visada mėgau nuotraukomis dalytis socialinėje erdvėje – net tada, kai dar nebuvo „Instagram“, o vienintelė erdvė pasidalyti buvo „Facebook“. Vis dėlto rimčiau tuo užsiėmiau praėjusią vasarą lankydamasis Amerikoje. Dirbau virtuvėje, kai vieną dieną sugalvojau padaryti sumuštinį ir jį gražiai nufotografuoti. Man atrodė, kad išskirtinė nuotrauka papasakos visai kitą istoriją. Tada ir supratau, kad noriu sukaupta patirtimi dalytis su kitais žmonėmis, kurie kartais galbūt išsigąsta sudėtingesnių receptų. Mano receptai – tai eksperimentai, išbandyti darbe ir namų virtuvėje, keliu juos į socialinę erdvę, dalijuosi mintimis ir taip bandau motyvuoti kitus.

 

Kiekvienas žinome posakį, kad pirmiausia valgome akimis, todėl stilingai patiekti maistą ar jį nufotografuoti labai svarbu. Kaip ir svarbu suvokti maistą, tai, kaip jis atrodo. Visai nesvarbu, tinklaraštininkas tu ar turi restoraną, bet kaip patieksi maistą lėkštėje ar nuotraukoje, taip parodysi žmonėms, verta ar neverta domėtis tavimi.

Desertai, tiksliau, keksiukai, – mano silpnybė ir stiprybė. Tiesą sakant, jaučiu užplūstantį adrenaliną, kai jie iškepa ir ateina laikas užpurkšti kremo – galutinis vaizdas, jo laukimas mane tiesiog veža. Keksiukus pradėjau kepti, kai man buvo šešiolika. Žinoma, tada jie dar neišeidavo tokie, kaip dabar, bet aš niekada nesustojau ir sparčiai mokiausi.

 

Kokių taisyklių laikausi virtuvėje? Viską ragauti. Tik po to – tvarka ir kiti dalykai. Nesvarbu, kaip pjaustysi ar kokiame puode virsi, svarbu, kiek prieskonių ir meilės įdėsi, todėl ragauti reikia nuolat, net jei patiekalas pradėjo troškintis vos prieš penkias minutes.

Man patinka įdomaus skonio maistas, tarkime, mėsainis su Portobelo grybu ar tikra neapolietiška pica, kepta pečiuje, kuris ir suteikia tą įdomų skonį.

 

Kai klausia, kas mane įkvepia, visada sakau, kad tik dėl tokių pasaulinio lygio šefų kaip Jamie Oliveris arba Gordonas Ramsay esu čia, kur esu. Kelionės taip pat įkvepia. Didžiausias jų privalumas, kad paragavęs patiekalo žinai tikrąjį jo skonį ir gali jį bandyti atkartoti namie. O kadangi įkvėpimas dažniausiai užklumpa prieš miegą, sunku užmigti – galva pilna minčių ir vaizdų.

 

susiję straipsniai

Rekomenduojame