Vyrai

Oskaras Koršunovas: kaltinau save, kad esu nesusitupėjęs, o dabar tai laikau vertybe

Oskarą Koršunovą žino net tie, kuriems teatras tėra kažkur toli esantis pasaulis, nes jo spektaklių yra matę draugai, giminės, kaimynai. Ar bent girdėję pavardę per žinias, kai kalbama apie tarptautinius ir vietinius kultūros apdovanojimus, netgi – politiką, nes režisierius nevengia pasisakyti ir šia tema: „Teatras be politikos – kaip be pautų.“ Žiniasklaidą ir dėl bendravimo su garsiomis moterimis dominęs, bet visąlaik oficialiai vienas, jis neišsisukinėdamas atsako, kodėl taip pasirinko.
Reading time 14 minutes
Oskaras Koršunovas, Shot by Lukas nuotr.

Turbūt kiekvieną pokalbį pastaruoju metu pradedame nuo karantino. Kaip šie pokyčiai paveikė jus patį, Oskaro Koršunovo teatrą (OKT)?

 

Iš pradžių buvo egzotika – iššokau iš veiklos rato ir, kaip daugelis, tuo džiaugiausi. Iš tikrųjų Lietuvoje nebuvo taip sunku pakelti karantiną – buvo galima vaikščioti po miestą. Iš naujo atradau Vilnių. Jis nuostabiai gražus, o be žmonių, pasirodo, dar gražesnis. Išsipildė svajonė, kad esi vienas pasaulyje. Eini į parduotuvę – vienas, gatvėje – vienas. Ypač pradžioje taip buvo, kai visi bijojo. Aš džiaugiausi sustojusiu laiku, kad galiu skaityti, pagaliau nebūti verpete.

 

Dabar, aišku, jau visai kitokių minčių užeina. Paankstinome OKT 20-mečio festivalį – atidarėme jį vasarą, rodome spektaklius – jie smagiai vyksta Vilniaus universiteto Didžiajame kieme, skambant Jonų bažnyčios varpams, kregždėms karpant dangų ir čirškiant žvirbliams. Žmonėms tai patinka, jų susirenka ir po 700, visi pasiilgę spektaklių. Išties bijome rudens, antros bangos, kad viskas sustos, nes kurti, dirbti labai norisi.

 

Per pandemiją labai daug praradome: netekome per 60 spektaklių, daugiau kaip dvylikos tarptautinių festivalių, bet, kas svarbiausia, vasarą turėjome atidaryti pasaulyje garsiausią Avinjono festivalį su nauju spektakliu „Otelas“. Visame pasaulyje tai buvo paskelbta, mes labai ruošėmės, bet tas garbingas ir svarbus dalykas dėl pandemijos neįvyko. Beje, įdomu, kad 2003-iaisiais turėjome atidaryti tą patį festivalį savo spektakliu „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, bet tada, pirmą kartą per penkiasdešimt metų, renginys neįvyko dėl freelancerių streiko. Jie užblokavo teatrus. Spektaklį tris kartus suvaidinome pagrindinėje Avinjono aikštėje prie Popiežiaus rūmų. Atsimenu, kaip mistralis sūkuriais nešioja miltus – jie scenografijos dalis. Tai buvo pritrenkiantis vaizdas, kurio niekas nepamatė. Netgi tie streikuojantys freelanceriai.

 

Praradome Avinjoną, bet visgi tikimės „Otelo“ premjeros. O jei bus antra banga, vėl prasidės „zoomai“, filmavimai, kažkas teatre turės keistis. Nes jis – labiausiai pažeidžiamas. Aišku, čia prisideda ir valstybės politika: kavines atidarė tuoj pandemijai nuslūgus, statybų net nebuvo uždraudę, o teatrai, koncertų salės buvo laikomi ypač pavojinga zona. Jei mums teks gyventi su pandemija taip, kaip daugybę metų gyvename su gripu, gal teatras, kaip toks reiškinys, išnyks ar bent jau įgaus kitų formų. Gal atsiras kažkas tarp teatro iki kino – tenka apie tai irgi galvoti.

1606809794604750 lu 603 1
Oskaras Koršunovas, Shot by Lukas nuotr.

Spektaklį internetu išbandėte ir jūs. Kaip vertinate tokią galimybę? Ne tas pats, kas gyvas teatras?

 

Vaidinant per „Zoom“ irgi yra tam tikros rizikos, nes aktorius viską daro gyvai, jis gali suklysti, nes nėra įrašytas, sumontuotas. Tačiau tai nėra teatras. Teatras – tai pirmiausia gyvas susitikimas, kur jaučiasi sielos vibracijos, kūno kvapas.

 

OKT mini dvidešimtmetį. Tokioje jaunoje valstybėje teatrui tai tikriausiai daug?

 

Neįtikėtinai daug. Nedotuojami, nevalstybiniai teatrai tiek negyvena. Kažkas pajuokavo, kad teatras, kaip gyvas organizmas, gyvena tiek, kiek šuo. Bet išties taip ir yra. Kaip roko grupės. Yra monstrų kaip „The Rolling Stones“, kurie nemirtingi, bet kitiems iš esmės tinka šuns amžiaus palyginimas. Tad mes jau irgi priartėjome prie kažkokio nemirtingumo.

 

Visus šunis pergyvenote?

 

Mes gal kažkokios kitos prigimties – turime devynias katės gyvybes. Ir esame fenomenas: nevalstybiniai, nors visą laiką veikiame kaip repertuarinis teatras. Paprastai nepriklausomos trupės visame pasaulyje parengia projektą ir, jei jis sėkmingas, po pirmų parodymų važinėja per festivalius, paskui imasi kito darbo. O mes ne karantino metu kas mėnesį parodome po 20 skirtingų spektaklių. Ir be visų valdiškų milijonų veikiame ne mažiau efektyviai nei dotuojami teatrai. Beje, visą laiką gyvename taip, kaip vadinosi mano pirmas spektaklis – „Ten būti čia“. Paskaičiavome, kad maždaug pusę spektaklių rodome užsienyje, pusę – Lietuvoje. Žinoma, uždirbame ir iš to, ką darome čia (ypač moraline prasme), bet tikrai neišgyventume, jei nedirbtume svetur. Visi 20 metų teatro buvimo reiškia  nuolatines gastroles. Teatralų pasaulyje, kaip ir visur kitur, egzistuoja lygiai. Mes dvidešimt metų prasilaikėme ir iki šiol esame NBA lygyje.

1606809902072593 lu 299 1
Oskaras Koršunovas, Shot by Lukas nuotr.

Geriausiais savo laikais – kažkur nuo 1998 iki 2008 metų – buvome vienas geriausių teatrų Europoje, atidarinėjome festivalius. Aš nežinau, ar Rytų Europoje apskritai yra bent vienas teatras, kuris galėtų pasigirti, kad devynis kartus buvo Avinjono festivalyje. O mes buvome. „Oidipą karalių“ rodėme garsiausiame operos festivalyje Zalcburge, legendinė šokio motina Pina Bausch mus buvo pakvietusi į savo šokio festivalį – rodėme „Vasarvidžio nakties sapną“. Nežinau, ar Europoje daugiau kam šitaip sekėsi. Nebent – lenkų režisieriui Krzysztofui Warlikowskiui ir jo „Nowy Teatr“. Bet – dar klausimas.

 

Preliminariais skaičiavimais, per dvidešimt metų mūsų spektaklius Lietuvoje pažiūrėjo apie milijoną žiūrovų. OKT aktoriai, tapę teatro veidais, – Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Eglė Mikulionytė, kiti, bet iš viso pas mus suvaidino 185 aktoriai nuo dabartinių mano studentų iki tokių grandų kaip Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Remigijus Vilkaitis, Kostas Smoriginas, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Darius Meškauskas, Darius Gumauskas. Iš esmės – visos kartos.

 

Beje, pavadinimą teatrui sugalvojau ne aš. Kai pastačiau „Ten būti čia“ „Respublikoje“, kuri tuo metu buvo turbūt svarbiausias laikraštis, svarbiausias teatro kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją su antrašte: „Ar yra Oskaro Koršunovo teatras?“ O po antrojo spektaklio „Senė“ parašė tą patį pavadinimą, tik su šauktuku. Nuo to laiko, kad ir ką ir kur darėme, kritikai ir žiūrovai vadino Oskaro Koršunovo teatru, nors tai buvo ne visai teisinga – jį kūriau ne aš vienas, tai buvo mūsų kartos judėjimas. Bet jau 1998 metais, kai kūrėmės kaip nepriklausomas teatras, ir reikėjo pavadinimo, šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė pasakė, kad jis jau yra. Kažkuria prasme tai – autorinis teatras, tačiau čia dirbo, tebedirba ir kiti režisieriai. Pavyzdžiui, pas mus debiutavo Anželika Cholina. OKT – reiškinys, įgavęs inerciją, nesusijęs tik su vienu žmogumi.

 

Ir po dvidešimties metų aktyviai dirbame, dar matome perspektyvą, turime planų.

1606809991324165 lu 157 1
Oskaras Koršunovas, Shot by Lukas nuotr.

O kodėl būtent metus nuo 1998-ųjų vadinate savo geriausiais laikais?

 

Tai buvo geriausias laikas mūsų kartos gyvenime – buvome trisdešimtmečiai, darėme tai, kas įdomu. Kitas dalykas, ta sėkmė neatsirado iš niekur, jai buvo ilgai bręsta, nes jau „Ten būti čia“ buvo pramušęs ledus, kiti po jo – irgi, prasidėjo apdovanojimai užsienyje, tapome žinomi pasaulyje. Į Lietuvą atėjo pinigai, kompiuteriai, mobilieji telefonai, viskas pradėjo keistis. Paskui stojome į Europos Sąjungą, susidomėjimas tuo, kas vyksta pas mus, buvo didžiulis. Sugebėjome kurti milžiniškus spektaklius, kuriuose vaidino po 30 žmonių.

 

Geri laikai iki 2008-ųjų ekonomikos krizės buvo ne tik mums. Dabar sėdime dar kitu laiku – pandemija, karantinas, tad aktualijos – vėl kitos. Galvojame apie visai kitus dalykus.

 

Esate sakęs, kad dabar turite laiko viskam permąstyti – taip pat sėkmes ir klaidas. Kuri jų buvo didžiausia?

 

Ir klaida ir sėkmė yra ta pati – teatras.

 

Taip pat minėjote, kad jūsų aktualijos – teatras ir meilė, o per karantiną prisidėjo dar ir tvarkymasis. Pakalbėkime apie meilę – esate iš tų, kuriam reikia nuolatos būti įsimylėjusiam?

 

Nežinau, ar „reikia būti“. Nenorėčiau būti nuolatos įsimylėjęs ir, pasakysiu, netgi labai gerai jaučiuosi, kai toks nesu. Įsimylėjimų gyvenime buvo daug. Beveik visada – su kraštutinumais. Kita vertus, nė viena meilė manęs neapvertė. Kaip ir joks gyvenimo įvykis – nei sėkmė, nei dramos ar tragedijos, kurių irgi buvo. Kažkada vaikystėje ar jaunystėje, kai labai daug skaičiau ir svajojau būti rašytoju, perskaičiau mintį, kad rašytojas yra savotiškas šnipas, stebėtojas, fiksuojantis detales. Aš irgi esu be galo smalsus ir odisėjiškos prigimties. Odisėjas ir Peras Giuntas – tie personažai, kurie man iš esmės artimi. Jie nuolat keliauja, yra virsme. Tie personažai sutinka gyvenime ir gražių moterų, ir ciklopų. Vieno laukia Penelopė, kito – Solveiga. Ir Odisėjui, ir Perui Giuntui baisiausia buvo sustoti. Todėl reikėjo vis naujų salų, jas reikėjo rasti ir palikti. Tiek Odisėjas, tiek Peras Giuntas spėjo grįžti. Odisėjui gal pasisekė labiau – Penelopė buvo beišduodanti, bet paskutinę akimirką jis grįžo. Perui Giuntui pavyko mažiau, bet Solveigos dainą jis išgirdo.

 

Tada, kai skaičiau Hermanno Hesse „Stepių vilką“, dar net nelabai supratau momento, kur pagrindinis personažas subyra į daugybę savo prototipų – galimybių. Jaučiu, kad manyje, kaip ir kiekviename, slypi daug įvairovės, daug žmonių. Pasakyti, kad esu tik vienoks, būtų nesąmonė. Išties esame labai įvairūs, tik gal kiti to bijo. Man kelionė, tiek fizinė, tiek mentalinė, yra labai svarbi. Visada norėjau ne vieno, o daug gyvenimų. Ir man pasisekė tai patirti. Pirmiausia teatras tai siūlo. Čia susiduri su skirtingais personažais, skirtingais rašytojais ir skirtingomis savo tapatybėmis.

 

Kiekviena moteris yra kitas gyvenimas. Su kiekviena moterimi esi kitoks.

 

Tas pats ir kelionės. Sovietiniais laikais sėdėdavau per geografijos pamokas ir jaučiausi keistai, nes, atrodė, niekada niekur neišvažiuosiu. Beveik nesu turistavęs, bet su teatru apvažiavome absoliučiai visą pasaulį. Tas buvimas judėjime man yra svarbus. Tik dabar pradedu tai suprasti. Ilga laiką save varžiau, kaltinau, kad esu nesusitupėjęs ar dar kažkoks, o dabar tai laikau vertybe. Kaip Shakespeare’as sakė: „Pažindamas kitą pažįsti save.“ O tam, kad pažintum, reikia tapti tuo kitu. Teatras tai leidžia. Kiekviena meilė irgi leidžia tapti kitu. Judėjimas yra ir tam tikras stabilumas. Kaip upė, kuri teka, bet išlieka.

Kiekviena moteris yra kitas gyvenimas. Su kiekviena moterimi esi kitoks.

Niekada nebuvo salos, kur sustoti norėtųsi visam laikui? Pamenu, dirbau laikraštyje, kai pasklido gandas apie jūsų vestuves. Redakcija ūžė, kas ji, o paaiškėjo, kad nuotaka – Jelizaveta Bam, spektaklio herojė, o tai – viso labo reklama.

 

Salos nebuvo. Jelizaveta Bam, ta be galo išdykusi, paradoksali Daniilo Charmso mergaitė apverčia pasaulį. Kaip sakė pats Charmsas – apverčia tikėjimo aritmetiką. Ji yra vienintelė mano nuotaka. Antraip tariant, tai – kūryba, menas.

 

Pakalbėkime ir apie tvarkymąsi.

 

Stengiuosi kažkiek susitvarkyti viduje, kažkiek suprasti pasaulį. Pradedant tuo ir baigiant elementaria tvarka bute. O kaip jinai vyksta? Kartais kažkas gyvena su tavimi ir tvarko. Kartais gyveni vienas ir tvarkaisi pats. Kartais ateina tvarkytoja ar užsuka mama. Bet tvarka – jinai yra kaip lemtis ir siekiamybė.

1606810083461283 lu 235 3
Oskaras Koršunovas, Shot by Lukas nuotr.

Paminėjote mamą – kiek jums svarbi šeima, kraujo ryšys?

 

Aš iš tokios aplinkos, kur tai buvo labai svarbu. Mano šeima visiškai nesistengė būti jokia pavyzdinė, bet – dora iš vidaus. Niekada nemačiau, kad tėvai pyktųsi. Tėvas nei gėrė, nei rūkė, nebuvo jokio medžioklės būrelio ar dar kažko. Jis man davė vieną patarimą apie moteris: „Ji turi būti tokia, kad po darbo tekinas bėgtum namo, niekur kitur nenorėtum.“ Mes turėjome laimingą vaikystę – važiuodavome į visokias palangas, po to – Krymą. Turėjome puikius senelius. Išties viskas gyvenime buvo skiriama šeimai. Tam procesui vadovavo mama, bet ji galėjo tai daryti, nes tėvas buvo nuostabus vyras, kuris visus jos planus kažkaip įgyvendino. Išplaukęs iš tokio ramaus uosto, leidausi į visas audras. Ir jaučiau labai daug atsakomybės – nebegalėjau kurti kitokios šeimos nei ta, kurioje augau, negalėjau suderinti matyto modelio su savo bohemišku gyvenimu.

 

Įstrigo jūsų pavartotas dar vienas aktualus terminas „pasaulio ekonominė higiena“. Tai – apie vartojimą?

 

Taip – vartojimą, ekologiją. Buvau nuostabiausioje Graikijos saloje, išplaukiau į jūrą, panėriau ir išvydau, ką anksčiau buvau matęs tik internete – visus tuos plaukiančius celofanus. Mane tai sukrėtė. Čia – tik vienas pavyzdys, bet – labai akivaizdus. Man svarbūs dalykai pradedant ekologija, baigiant tuo visiškai amoraliu vartotojišku pasauliu, totalia veidmainyste, kuri įgauna vis naujų vardų.

 

Kalbant apie materialius dalykus, jums pačiam visko reikia daug?

 

Niekada negalvojau apie pinigus ir apie turėjimą. Bet negaliu pasakyti, kad neturiu. Mano prioritetas visada buvo kūryba, idėjos ir jų realizavimas. Kaip to pasekmė atėjo pinigai – niekada nebuvau neturtingas. Būdamas pirmame kurse pastačiau spektaklį „Ten būti čia“ ir ėmėme uždirbinėti pinigus. Antrame kurse jau dirbau teatre kaip etatinis režisierius.

 

Beje, prisimenu, būdamas šešiolikos mokiausi vakarinėje, o tais laikais ten besimokantiems reikėjo dirbti. Įsidarbinau Šiuolaikinio meno centre darbininku – kabinau parodas. Mėnesį padirbęs atėjau atsiimti algos, stojau į eilę prie kasos langelio ir, kai paėmiau tuos savo 70 ar kiek ten rublių, kažkodėl pradėjau isteriškai juoktis. Man tai pasirodė taip absurdiška. Visi pyko, – juk laukė, o aš stabdžiau eilę, kvatodamas su tais pinigais rankose. Paskui atėjo laikai, kai gaudavau labai didelius honorarus, niekada negalvodamas apie tai, gyvenau gana pasiturinčiai. Beje, net Shakespeare’as dirbo daug, kol nusipirko didelį namą, herbą ir titulą. Gal dėl to, kad teatras – pats efemeriškiausias iš menų, padarei – rytoj nėra, nieko neliko. Užtat ir mano aistra – nekilnojamasis turtas, investavau į jį. Tai – ne „biznis“, o hobis, susijęs su Senamiesčiu. Kodėl čia? Gal dėl to, kad augau Žirmūnuose, kitoje upės pusėje, o persikelti per ją – nemažas kelias. Tai – ne tik Žaliąjį tiltą pereiti (šypteli).

 

Į butų pirkimą žiūrėjau kūrybiškai, bet šiandien galėčiau gyventi vien iš nuomos.

1606810116331339 lu 206 3
Oskaras Koršunovas, Shot by Lukas nuotr.

Nereikės laukti pensijos iš valstybės ar kokio fondo.

 

Iš valstybės nieko daug negavau ir nesitikiu. Su teatru nuo užsienyje gautų honorarų mokesčių sumokėjome daugiau, nei esame gavę paramos.

 

Išvaizda, įvaizdis jums rūpi?

 

Niekada per daug į tai nekreipiau dėmesio. Nebent – dabar. O jaunystėje daug dėmesio tam ir nereikėjo, buvau gana gražus ir įdomus jaunuolis. Bet niekada tuo nesirgau. Nuo šešiolikos pradėjau gyventi tokį gyvenimą, kai nustojo dominti forma, domino turinys.

 

Ko nors bijote?

 

Anksčiau turėjau labai daug baimių, be jų nebūčiau nieko padaręs. Išliko tų baimių patirtis. Nesu visiškai nusiraminęs, negalintis galvoti, iš kur kitiems kyla baimės. Galiu tai akumuliuoti kūryboje, darbe, pjesėse, o pats, supratau aiškiai, tikrai nebebijau nieko.

 

Simonos Senkauskaitės stilius

Stilistės asistentas - Vainotas Jakštas

Grimas - Jurga Kartu

susiję straipsniai

Rekomenduojame