Vyrai

L.Suodaitis: didžiuojuosi Viktorija, kad tuo sunkiu laiku ji labai stipriai viską atlaikė

Kaip žmogus ne iš pramogų pasaulio, patekęs į pikantišką ir begalybės dėmesio virtualioje erdvėje sulaukusią istoriją, verslininkas Laurynas Suodaitis su tuo susitvarkė daugiau nei gerai. Gal dėl to, kad viską daro apgalvojęs, keliskart pamatavęs. O šiuo konkrečiu atveju dėl savo ir nuomonės formuotojos Viktorijos Siegel jausmų nė kiek nedvejojo.
Reading time 18 minutes

Žinia, kad skiriasi garsi pora – verslininkas Danielius Bunkus ir jo sužadėtinė Viktorija Siegel, kuri su jųdviejų dukrele Nicole išeina pas šios krikšto tėtį, Danieliaus draugą Lauryną Suodaitį, Lietuvą buvo tiesiog įaudrinusi. Šių įvykių dalyviai netruko pasijusti muilo operoje – portalų žurnalistų skambučiai tėvams, artimiesiems, bandymai sekti, traukti ir būtus nebūtus faktus ar kitaip šliūkštelėti žibalo į ugnį, kad suteiktų dar daugiau peno paskalų mėgėjams ir klikų portalams. Užtat šios istorijos kaltininkai santūrumu situaciją suvaldė taip, kad burbulas greitai subliuško.

 

Kaip tai pavyko? „Jeigu gali ką nors pakeisti – keiti. Jei negali – spjauni ir tiesiog eini pirmyn. Svarbu nepasiduoti emocijoms, jos visąlaik įneša bereikalingo ažiotažo, žodžių, kurių paskui negali atsiimti. Buvo žmonių, kuriuos šioje situacijoje privalėjau apsaugoti, pats savo prioritetų skalėje buvau paskutinis. Toks ažiotažas galbūt kilo iš to, kad mūsų visuomenė dažnai save realizuoja išgyvendama kitų problemas ir jas hiperbolizuoja. Tapo madinga palaikyti konfliktuojančias puses, nesigilinant, kas vyksta, kodėl vyksta, tų žmonių absoliučiai nepažįstant. Tiesą sakant, net nelabai apsikroviau skaityti straipsnius, komentarus. Kam? Juk jie nedaro įtakos mano gyvenimui. Paroje turiu per mažai laiko, jį noriu skirti verslui, hobiams, šeimai, bet ne tiems purslams“, – sako Laurynas, pasitikęs savo, Viktorijos ir Nicolės namuose.

 

Įgudusiais judesiais raiko citriną vandeniui paskaninti – suktis virtuvėje jis mėgsta ir gamina vos ne profesionaliai. Kaip ir svarsto apie ekonomiką, politiką, verslo plėtrą, perspektyvas, istoriją, politiką, filosofiją, golfą, medžioklę. Ir ką tik gali iš šių jam įdomių sričių išbandė savo kailiu. Pavyzdžiui, dar mokykloje Šiauliuose su bendraklasiais bei australu mokytoju leido ir nešiodamas po kavines pats platino žurnaliuką apie ekonomiką, vos perkopęs dvidešimt ėmė politikuoti, tapo gimtų Šakių rajono tarybos nariu. Pasimokė trijose aukštosiose mokyklose, tiesa, nė vienos nebaigė, nes tam irgi pamaišė smalsumas kuo greičiau viską išmėginti praktiškai – studijuojant kibti į darbus.

 

Tačiau jausmai – ne ekonomikos mokslas ar žvėrienos, kurią gamina tiesiog fantastiškai, receptas. Taisyklių čia beveik nėra, o ir tos pačios dažnai – tik visuomenės suformuoti stereotipai. Ir apie meilę – kas nutiko jiems su Viktorija, jis kalba taip pat iš pažiūros lengvai, gražiai, su pagarba ir filosofijos gaidele.

Laurynai, kaip jaučiatės patekęs į šią keistą situaciją – meilės trikampį, kuris galiausiai iširo jūsų naudai. Tai su Viktorija jau užtvirtinote sužadėtuvėmis!

 

Tokių istorijų kaip ši pasaulyje kasdien nutinka šimtai. Situacija nėra unikali, tik mūsų atveju – garsi. O ar čia trikampis? Nebuvo vieno žmogaus įlindimas tarp dviejų, mes abu su Viktorija sąmoningai priėmėme šitą sprendimą, žinojome rizikas, pasekmes ir, kiek įmanoma, stengėmės viską suvaldyti. Dabar jau, manau, ramu. Taip išėjo. O ar reikia save dėl to plakti?..

 

Įvyko lemtingos krikštynos, po kurių, manau, mano asmeninis indėlis į krikštatėvio sąvokos apibrėžimą buvo įneštas (šypteli).

 

Visada visko nemažai veikdavau, mano socialinis ratas nebuvo siauras, tik – ne antraštinis, geltonais puslapiais nuklotas. Bet Viktorija yra žinoma moteris ir niekur nuo to nepabėgsi. Ėjau šitą kelią žinodamas, kuo tai kvepia. Jei būčiau slapstęsis, gal kažkam būtų kilę aliuzijų, kad bijau ar turiu ką slėpti, ar sprendimas nevisiškai užtikrintas. Bet galiu drąsiai pasakyti: kiekvienas mano žingsnis yra užtikrintas ir pasvertas.

Vienur skaičiau, kad su seniai pramogų pasaulyje besisukančiu Danieliumi Bunkumi buvote geriausi draugai. Tai – tiesa?

 

Su Danieliumi kažkada susipažinome per bendrus pažįstamus, daugiau susibendravome per bendrą hobį – medžioklę. Iš pradžių viskas mūsų santykiuose buvo gerai, buvo gražus mano ryšys su Nicole. Tik įsivėlėme į tam tikrą spygliuotą vielą, pasitaikiusią ant kelio.

 

Su Viktorija susipažinote per jį?

 

Taip. Būdami bendroje kompanijoje Nidoje.

 

Iš šalies abu atrodote lyg kiti pasauliai.

 

Viktoriją pažinojau ne iš antraščių. Viena – žmonės, kokie jie yra, antra – kokie nori būti, trečia – kokie dedasi esą. Kai visus tris sudedi į visumą, susidarai kitokį įspūdį. Manau, dabar gerokai skiriamės nuo to, kokius vienas kitą pažinojome prieš metus. Mokomės vienas iš kito ir matome, kad tai daryti yra teisinga.

 

Mūsų poliškumas gal ir atsirado dėl to, nes esame tokie skirtingi? Juk kitame žmoguje ieškai to, kas kitoniška, įdomu. Manau, tai lėmė, kad pajutome trauką vienas kitam, pradėjome rodyti dėmesį. Tiesmukai šnekant, mes tikrai iš kitų pasaulių ir iki mūsų susitikimo aš buvau gal kraštutinai santūrus, o ji – labai ekstravertiška. Kai bręstame ir augame, o tai dabar darome kartu, kažkur susitiksime. Aš taip pat šlifuojuosi ir keičiuosi, atsiranda kitoks požiūris. Man trupučiuką daugiau metų ir patirčių, bet tai nereiškia, kad nėra ko pasimokyti iš Viktorijos. Nepasakyčiau, kad kai kurie dalykai jos pasaulėžiūroje mane erzino. Ne, greičiau atrodė nelabai tipiniai. Bet, kai gerai pagalvoji, galbūt mano požiūris į kai kuriuos dalykus nėra tinkamas?..

 

Pirmiausia atkreipęs dėmesį į mūsų skirtumus, tarp tų paviršutinių charakterio savybių pradėjau matyti žmogų truputį giliau, suprasti, kodėl viskas yra taip, iš kur tai ateina. Kai visiškai dekonstruoji kito elgesį, šalia esantį pamatai nebe tokį kaip anksčiau. O ir pats žmogus, pamatęs, kad jį perpratai, ima elgtis kitaip. Tai man irgi buvo gana įdomu.

 

Aukščiau visų tų dalykų, apie kuriuos čia šneku, buvo jausmai. Per gana trumpą laiką, kiek esame kartu, vienas kitame atradome gana daug savybių, dėl ko ir esame kartu.

 

Iš viengungiškos gyvenimo tėkmės labai staigiai peršokau į šeimą. Bet pavyko gana greitai susiorientuoti. Buvo momentų, kai neturėdamas praktikos nelabai žinojau, kaip elgtis, bet viskas išsisprendė. Tas skandalas, kuris kilo dėl santūraus vaikino ir labai ekstravertiškos visuomenėje žinomos moters, buvo grįstas racionaliais sprendimais. Anksčiau viskas prasidėjo, anksčiau ir nurimo. Ir, kaip rodo istorija, laikas greitai viską užneša smėliu, užpusto, viskas pasimiršta.

Visada visko nemažai veikdavau, mano socialinis ratas nebuvo siauras, tik – ne antraštinis, geltonais puslapiais nuklotas. Bet Viktorija yra žinoma moteris ir niekur nuo to nepabėgsi. Ėjau šitą kelią žinodamas, kuo tai kvepia.

Prieš nuspręsdami tapti pora nesiblaškėte, nekankino vidiniai stabdžiai, baimės?

 

Žinoma, įvertinome ir visa tai. Galiausiai pagalvojau: ar dėl šitų baimių verta kovoti su pačiu savimi? Viktorija, manau, taip pat. Turėjome laiko pamąstyti, sąmoningai susidėlioti tuos dalykus. Kol vyko lūžis, pabuvome atskirai, bet savo nuomonės nepakeitėme. Niekas nėra garantuotas, kaip viskas susiklostys, su Viktorija rimtai ir atvirai apie tai pasikalbame. Bet tuo momentu šis žingsnis atrodė geriausias. Žinojome, koks kils ažiotažas, tad sprendimą priėmėme ne mėnesiui ar keliems, kad tvirtai įsikibsime vienas į kitą ir eisime. Kol kas taip ir žengiame. Aš, kaip vyras, nebūčiau galėjęs leisti, kad kažko liktume neįvertinę, praleidę pro pirštus, dėl ko galbūt kiltų abejonių. Detaliai apšnekėjome, kaip matome savo ateitį, lūkesčius.

 

Viktorija yra prasitarusi, kad ją papirko pagarba, kurią rodote savo moteriai.

 

Juk taip ir turėtų būti? Viktorija – impulsyvesnė, o aš stengiuosi konstruktyviai pažiūrėti į tai, kas vyksta mūsų santykiuose. Gal tai ji turėjo omenyje? Stengiuosi vengti bet kokios kritikos, suprasti, kada žmogui reikia tam tiktų reakcijų, emocijų, poelgių, ir surasti bendrą tašką. Negali norėti, kad žmogus keistųsi per dieną, aš mūsų santykius priimu kaip daugiau maratoną, ne sprintą. Kai kurie dalykai mūsų poroje gal dar aštresnių kampų užbrėžia, bet su laiku ir tie kampai nusigludins. Į viską stengiuosi reaguoti tyliai, ramiai, pagalvojęs. Jei matau, kad šitą minutę geriau nieko neklausinėti, geriau ateisiu po pusės valandos ir paklausiu.

 

Su Nicole ryšį užmezgėte pirmiau nei su jos mama. Iš kur savų vaikų neturintis trisdešimtmetis tai moka?

 

Apatijos vaikams niekada neturėjau. Mano požiūris toks, kad Nicolė ir visi kiti vaikai, kurių galbūt bus, yra žmonės, kurie auga mūsų šeimoje. Ją myliu kaip savo, mes puikiai sutariame, stengiuosi jai skirti labai daug laiko. Su Nicole bandome kuo daugiau atrasti, pažinti, išmokti. Mes su ja draugaujame. Gyvenu moterų pasaulyje – auklė, Viktorija, Nicolė, tad kartais kaip vyras turiu įsikišti, kai jos nebesusitvarko su mažiausia, bet šiuo atveju svarbiausia dama.

 

Anksčiau gal stebėdavausi, kodėl žmonėms šeima ima reikšti viską – jie dirba dėl šeimos, nors pasaulis platus ir jame tiek daug galimybių. Galiausiai ir pats ateinu prie vidinio sentimento, kad vis tik šeima – labai svarbu. Tada daug dalykų pradeda klostytis šeimos labui, viskas sukasi apie ją. Susidėlioji kitokį vertybių žemėlapį. Šiandien jos abi yra mano šeima.

1611148923286283 lofficel laurynas4376

Tikriausiai šito klausia ne tik žurnalistai ir apie tai rašo ne tik visažiniai interneto komentatoriai – Nicolė atrodė labai panaši į jus...

 

Tai – etatinis klausimas, jį girdėjome dar iki visų skandalų. Žmonėms reikia intrigų, tad, jei būtų kilusi bent teorinė galimybė, tie, kurie nori mane dar labiau diskredituoti, būtų tuo tikrai pasinaudoję. Tai fiziškai neįmanoma.

 

Vaikas auga šeimoje, smagu, jei esame panašūs. Beje, girdėjau kalbant, kad ji panaši į mano, paskui – į Vikos mamą. Tegul kalba. Bet kuriuo atveju Nicolės gyvenime atliksiu svarbų vaidmenį. Tad ji ne tik atrodys panaši, bet gal ir tam tikrus žodžius iš mano kalbos vartos, nes jų girdės namie. Gal ir prie to kažkas prikibs?

 

Kaip į jūsų porą reagavo šeimos, mamos?

 

Šeima vienareikšmiškai palaikė. Tėvai mane pažįsta geriau nei visi kiti, jie puikiai žino, kad mano poelgiai yra apgalvoti. Jei būčiau įsivėlęs į emocijas, gal ir jiems būtų sudėtingiau, bet matė pakankamą mano ramybę. Žinoma, tėvai paklausė, kaip viskas vyksta. Žinoma, sulaukė įvairių skambučių, kurie norėjo ištraukti informacijos ir generuoti klikus. Bet mobilizavomės ir susitvarkėme.

 

Tėvų akyse Viktorija – ką tik išsiskyrusi interneto ir glamūro renginių įžymybė nebuvo svajonių marti?

 

O kodėl gi ne? Mano tėvams svajonių marti yra moteris, su kuria man gerai. Jei tau su tuo žmogumi gerai, kodėl kažkam kitam turėtų būti negerai? Ir tėtis, ir mama labai gražiai priėmė ir Viktoriją, ir Nicolę. Juolab jie mato mano požiūrį į jas abi, tam tikrą įsipareigojimą, pasiryžimą.

 

Papasakokite apie save – kas esate, iš kur esate?

 

Kilęs iš Zanavikijos, nuo Šakių. Tuo išties didžiuojuosi – kraštas įdomus ir turtingas istorija bei visais kitais dalykais. Dalis mano mokyklos metų prabėgo Šiauliuose – ten persikėlėme dėl tėvų karjeros pokyčių, kai buvau septintokas. Vaikui suvalkietišku akcentu adaptacija mokykloje Šiauliuose buvo įdomi. Kai jau atvykau studijuoti ir gyventi į Vilnių, vėl į mano gyvenimą grįžo Šakiai – kelerius metus dalyvavau vietinėje politikoje, savivaldybės taryboje. Gal tai buvo jaunatviškas noras grąžinti skolą gimtam kraštui?

 

Turėjau pasiūlymų mokytis Jungtinėje Karalystėje, bet prasidėjo tam tikros turbulencijos šeimoje, tad nutariau nuo Lietuvos nenutolti. O Vilnius buvo arčiausiai iš toliausių vietų nuo namų. ISM universitete studijavau ekonomiką ir politiką, iš viso mokiausi trijuose universitetuose po gabalą. Tik įstojęs pradėjau dirbti, išsilaikiau draudimo brokerio licenciją – ėmiau gaudyti kvalifikacijas, reikalingas tikram gyvenimui. Esu žmogus, kuriam sunku prisiversti daryti dalykus, kurie man neįdomūs, o studijuojant buvo visko. Tėvai spaudė, kad reikia diplomo, o man atrodė, kad kitos kvalifikacijos ir patirtys įdomiau. Mano karjeroje iki šiol nepasijuto, jog yra profesinių spragų vien dėl to, kad nebaigiau universiteto. Nors aukštojo mokslo reikšmės tikrai neneigiu, žinių bagažą kroviausi kitais būdais.

 

Pradėjau dirbti draudime, vėliau turėjau patirties maisto ir alkoholio prekyboje, dirbau britų užsienio reikalų ministerijoje finansų srityje, kelerius metus buvau „Investuok Lietuvoje“ projektų vadovas. Kažkada išleidau savo prieskonių liniją – labai mėgstu gaminti. Finansai, korporatyviniai finansai labai patiko, todėl daug laiko praleidau apie juos skaitydamas internete, knygose – bandžiau juos suvokti, nors šiaip gyvenime turbūt esu daugiau praktikas nei teoretikas. Kad ir ką daryčiau, man labai svarbus kūrybos momentas – įdomu daryti pokyčius, kažką patobulinti, optimizuoti. Jei imuosi pardavimo, stengiuosi ieškoti įdomesnių produktų ar būdų, kaip įeiti į rinką šiek tiek kitu kampu.

 

Zanavykų krašte, ant Nemuno kranto, prie gražių piliakalnių turime sodybą, pirmą tėvų namą, tad ten turiu erdvės seniems hobiams – žvejybai, medžioklei. Toje sodyboje praleidau visą karantiną. Beje, prieš pat jį karjera klostėsi taip, kad turėjau išvažiuoti gyventi į Berlyną – jau buvau pardavęs automobilį, paleidęs Vilniuje nuomotą butą, susikrovęs lagaminus. Berlyne jau buvau radęs kur gyventi, bet likus trims dienoms iki skrydžio prasidėjo karantinas, kelionių ribojimai. Tad nusprendžiau, kad saugiau likti sodyboje – gamtoje ir kaukių dėvėti nereikia, ir pomėgiais galiu užsiimti – per pietus trumpus golfo smūgius pamušinėti. Prisijungė brolis su drauge, tad smagiai šeimyniškai leidome laiką.

 

Sodybą stengiamės puoselėti, dažnai nuvažiuoti, ir Viktoriją, Nicolę nusivežu, pasivaikštome po piliakalnius. Vieta ten unikali.

1611149029036947 lofficel laurynas4437

Atleiskite dėl asociacijos, bet taip sunku įsivaizduoti Viktoriją, keliaujančią piliakalniais, – jos nepažįstu, bet viešas įvaizdis toks, jog ji tik „Louboutin“ aukštakulnius avi..

 

Teisingai pavartojote žodį „įvaizdis“ (šypteli). Mes vienas prie kito šlifuojamės, po tokių pokyčių ir vertybinė sistema patiria gana didelį šoką, keičiamės ir patys. Manau, pati Viktorija jaučia, kiek stipriai pasikeitė jos požiūris į tam tikrus dalykus.

 

Mudu turime apie ką kalbėtis, turime kiekvienas savo žinių kertelių. Kompanija, kurioje dirbu, užsiima pramonės automatika, robotika, tam tikrais skaitmeniniais projektais – ateitimi. Aš – ne inžinierius, bet ta sritis man įdomi, be to, mano darbas – verslo plėtra, pardavimas. Lygiai taip pat, kai klausiate, ką galiu suprasti apie Viktorijos reikalus: nežinau, iš ko pagamintas lūpdažis, bet žinau, kam jis naudojamas. Mūsų užduotis – iš žmonių ar verslo psichologijos pusės suvokti, kokie tavo pranašumai rinkoje ir kas yra ta tikslinė rinka, nuspėti, kas bus po trejų metų.

 

Mums įdomu kalbėti apie tai, ką išmanome, ką veikiame. Dabar abu daugiau klausome, mažiau diskutuojame, bet pereiname prie to. Man įdomu daug dalykų apie jos verslą. Reklama „Instagram“ kol kas – opiumas liaudžiai, žmonėms ten viską lengva suprasti. O jei toks kaip aš atsisėsčiau ir valandą rimtu veidu pasakočiau, kaip mes statome santykius, greičiausiai visi perjungtų ką kita (juokiasi). Šiandien Viktorijai sekasi gerai, bet kas bus su „Instagram“ burbulu po kelerių metų? Jei pristigs idėjos pragmatiškumo, visaip gali baigtis. Man įdomu, kaip veikia jos elektroninė parduotuvė, kasdien apie tai kalbamės.

 

Esame gana užimti, tad nemažai pašnekesių – apie skubius buitinius dalykus. Vika gal nėra knygų žmogus, bet domisi daugybe dalykų.

 

Kas namuose gamina, nereikia ir klausti?

 

Kartais – auklė, bet tai labiau susiję su Nicolės racionu. O ten, kur reikia gausesnės gastronominės pusės, – aš. Man tai irgi yra kūryba. Be to, esu medžiotojas, pats ruošiu tai, ką parsivežu iš miško. Įdomu suprasti maisto technologiją, kokie dalykai tarpusavyje dera, kokie – visai ne, kokią naudą ar žalą organizmui duoda. Karpačas, tartarai, burgundiški, azijietiški troškiniai. Medžioklė man – kultūrinis dalykas, kaip ir žvėrienos ruošimas. Kažkada mąstėme, kad gal net šis hobis išaugs į verslą. Bet galiausiai supratau, kad laikas, praleistas prie šio projekto, nesukuria tokios materialinės vertės, geriau tebus tai hobis, o kūrybiniais rezultatais lepinsiu šeimą ir draugus. Kažkas renka magnetukus iš kelionių, o aš – receptus ir prieskonius.

 

Įsikūrėte jaukiame privačių namų kvartalėlyje, aplink – jaunos šeimos. Gyvenimas tampa šeimyniškai idiliškas?

 

Šiuose bendruose namuose mes nuo birželio. Kai Viktorija juos surado, buvau darbo reikalais Berlyne. Ji pafilmavo, parodė, nutarėme, kad tinka. Labai didžiuojuosi Viktorija, kad tuo sunkiu laiku ji, kaip moteris, labai stipriai viską atlaikė. Ji mėgsta nuspręsti ir tą sprendimą pateikti kaip pasiūlymą, tačiau vietos blaškytis jau nelabai palikdama (šypsosi). Ir man tai labiau patinka nei „gal čia einam, gal čia neinam, nežinau“. Vertinu krypties laikymąsi. Tuo metu labiau rūpėjo, kad viskas greičiau susidėliotų, o ne kur tai bus. Perėjome daug gerų išbandymų, kai pasitikrinome ir vienas kitą, ir patys save – kiek esame pakantūs tam tikriems dalykams. Gali pasidėti racionalumą į antrą ar trečią vietą savo mąstymo piramidėje, bet jis vis vien grįš. Jausmai ir emocijos – tokie dalykai, kurie tai išeina, tai grįžta, priklauso nuo daug aspektų. Jei nėra sąmoningo pagrindo, ko iš tų dalykų nori, tada yra sudėtinga. Save apgauti yra laikina arba neįmanoma. Tas racionalumas – iš noro užbėgti už akių tam tikriems dalykams ir išvengti klaidų, kurių jau esu padaręs anksčiau. Kuo mažiau deklaratyvių pareiškimų šiandien, tuo mažiau tikimybės rytoj atrodyti kaip idiotui. Geriau prieš bet ką darant pamąstyti. Ir aš pamąsčiau.

 

Karjera, viengungystė, – ir staiga buvau patrauktas ant žemės. Smagu – atsirado nauja kryptis ir kelias. Viskas pradeda dėliotis kitaip, atrandu kitus dalykus ir pilnatvė ateina kitaip.

Lauros Poškutės tekstas

Arijaus Katausko nuotraukos

Pauliaus Stumbros stilius

Lauros Kreivytės grimas

susiję straipsniai

Rekomenduojame