Vyrai

Turkijos merginų numylėtinis modelis Karolis Inokaitis: atrankos mane labai užgrūdino

Karolis Inokaitis modeliu pradėjo dirbti penkiolikos. Šiandien jo klientų sąraše – mados namai „Armani“, „Y/Project“, „Songzio“, jo instagramą seka daugiau nei 90 tūkstančių gerbėjų, o Turkijos merginos kraustosi iš proto. Žurnalui „L’Officiel Lithuania“ Karolis pasakoja apie gyvenimą, kuris pasitinka nužengus nuo podiumo ir užgesus telefono ekranui.
Reading time 12 minutes

Modelio darbas daug kam atrodo lyg svajonė. O kaip yra iš tikrųjų?

 

Kad ir koks mėgstamas būtų darbas, vis vien nuo jo pavargsti. Čia kaip su santykiais: pradžioje jauti euforiją, o po to įpranti ir tai tampa rutina, kol galiausiai vėl grįžti prie amžino klausimo – ar tai ir yra tai, ko nori. Juk taip nutinka kiekvienam, nepriklausomai nuo to, ką jis veikia. Dėl to, man atrodo, labai svarbu kartais atsitraukti nuo savo veiklos ir paieškoti naujų galimybių. Žinoma, sunku save išspirti iš komforto zonos, tačiau galime atrasti tik pabandę.

 

Man pačiam šiuo metu labiau patinka užsiimti kitomis veiklomis. Prieš keletą metų Vilniaus dizaino kolegijoje baigiau kūrybinių industrijų dizainą. Tad tai, ką išmokau, naudoju savo socialiniuose tinkluose kurdamas turinį bei planuodamas auditorijos pasiekiamumą.

 

Kokią naudą gauni iš socialinių tinklų?

 

Dažnai per socialinius tinklus mane suranda modelių agentūros ar prekių ženklų atstovai, iš kurių gaunu darbo užsakymų. Taip pat esu gavęs ir kvietimų stebėti mados pristatymus. Be to, „Instagram“ yra puiki priemonė susipažinti su įdomiais žmonėmis, kurių šiaip gyvenime nesutiktum arba su kuriais, net ir sutikęs, iškart neužmezgi kontakto. Taip neseniai susipažinau su vienu lietuviu, kuris dirba Alexander McQueen mados namuose.

 

Koks per „Instagram“ paskyrą gautas projektas buvo pats įsimintiniausias?

 

Su manimi susisiekė mergina iš Turkijos ir paprašė leidimo savo knygos viršeliui panaudoti mano nuotrauką. Neįvertinau šio pasiūlymo rimtai ir sutikau nepasirašęs jokių sutarčių. Kai po kiek laiko iš jos sulaukiau kambario, pilno knygų su mano atvaizdu, nuotrauką, supratau, kad čia viskas netgi labai rimta. Vėliau sulaukiau ir pasiūlymo atvykti į knygų mugę tų knygų pasirašyti. Kompanija sutiko apmokėti ne tik mano, bet ir mano draugės kelionės išlaidas. Tai buvo tikra avantiūra – mums buvo devyniolika, nelabai supratome, nei kur tiksliai, nei kodėl važiuojame.

 

Knygų mugėje manęs laukė minia gerbėjų. Pasirodo, knyga sulaukė didelio pasisekimo, dėl jos mane net gatvėje pažindavo. Sugalvojau iš šio įvykio išpešti nors kiek naudos – pasirašinėdamas knygas palikdavau savo „Instagram“ vardą @tetervinas. Taip mano sekėjų skaičius nuo 8 tūkstančių paaugo iki 20 tūkstančių (juokiasi).

 

Ar tai, kad tavo „Instagram“ mato potencialūs užsakovai, turi įtakos tavo turiniui? Ar apgalvoji, ką viešinti, ko vengti ir kaip susidaryti norimą įvaizdį?

 

Iš pradžių visai negalvojau. Vėliau pradėjau galvoti, o dabar vėl atsipalaidavau. „Instagram“ įvaizdis – kaip tatuiruotės: vieni klientai dėl jų tavęs atsisako, o kiti samdo. Norėčiau tikėti, kad tobulai sumanipuliuotas turinys jau turėtų visiems būti atsibodęs, tačiau matau, kad kol kas geriausius skaičius vis dar pasiekia gerai surežisuoti dalykai. Vis tik turi pagalvoti, ar nori turėti savo braižą ir galbūt patikti siauresnei auditorijai, ar nori būti tinkamas visiems, tačiau tuo pat metu paskęsti minioje. Man pačiam žavu, kai žmonės nepriima savęs per daug rimtai ir moka pasijuokti iš savęs, savo ne tokių gražių pusių ar ne pačių geriausių dienų.

1571218272610835 karolis 2

Ar pats, naršydamas socialiniuose tinkluose, lygini save su kitais? Ar tai nekelia blogų emocijų?

 

Socialiniai tinklai mane motyvuoja. Ypač dėl sporto. Pasižiūriu, kad kažkas puikiai atrodo pasportavęs, ir užsimanau turėti tvirtesnį kūną. Vienu metu sportas jau buvo tapęs rutina ir buvau pasiekęs neblogų rezultatų. Kai turi aiškų tikslą, labai lengva jo siekti, tačiau mano tikslas nėra turėti atletišką kūną, taigi sporto rutiną dažnai pakeičia saldumynai ir apsileidimas (juokiasi).

 

Kokie standartai vyrauja vyrų modelių pasaulyje?

 

Standartai skiriasi, priklausomai nuo vietos. Paryžiui reikia itin liesų vaikinų, Milanui – lieknų, tačiau pasportavusių, Londone populiarios barzdos, tatuiruotės ir netvarkingas įvaizdis. Vos atvykus į agentūrą, mus iš naujo fotografuoja, kad klientas matytų, jog vaizdas naujose nuotraukose nesiskiria nuo siųstose anksčiau. Esu girdėjęs, kad merginoms yra tekę nutraukti kontraktus arba sumažinti garantijas dėl to, kad pasikeitė kūno proporcijos. Vaikinams kiek lengviau – jie taip nesikeičia, o ir su metrais jų niekas nematuoja.

 

Tačiau atrankos įskiepija ir labai daug nepasitikėjimo savimi. Savame rate gali jaustis labai gerai, tačiau, kai atrankoje atsiduri šalia tūkstančio kitų gražių vaikinų, pradedi viską matyti per grožio standartų prizmę ir ieškoti savo defektų. Esu net pagavęs save galvojant, kad man reikia kokios nors operacijos. Kai kiekviena diena prasideda nuo konkurencijos dėl išvaizdos, labai sunku nepasimesti, koks iš tiesų nori būti ir kodėl.

 

Ar vaikinų modelių pasaulyje dažnai susiduriama su anoreksija?

 

Vaikinai anoreksija serga daug rečiau nei merginos. Su tuo pirmą sykį susidūriau septyniolikos, kai atvykau į Paryžių. Pats tuomet buvau labai liesas, o atrankoje priešais mane stovėjo anoreksija sergantis vaikinas. Jis net tiesiai stovėti negalėjo, nes jo stuburo raumenys buvo susitraukę. Po jo į peržiūrą ėjau aš ir galbūt būtent dėl šio kontrasto tuomet gavau darbą.

1571218341192585 karolis 3

Modelio darbas – tai lengvi pinigai. Norėtųsi patvirtinti ar paneigti šį mitą.

 

Nieko panašaus. Pavyzdžiui, Paryžiuje agentūros pasiima 70 procentų uždarbio, o nuo likusių 30 procentų atskaito išlaidas už apartamentus, skrydžius, mokestį už profilio publikavimą agentūros internetinėje svetainėje ir panašiai. Pastarąjį sykį po tikrai nemažai atliktų darbų man liko vos 50 eurų.

 

Ir mūsų pasaulyje tai nėra retas atvejis. Būna, kad modeliai, atvažiavę dirbti, patiria net nuostolį, kurį turi išlyginti atvykę kitą kartą. Milane sąlygos kiek geresnės, ten dauguma agentūrų pasiima 50 procentų uždarbio. Bet tai vis vien yra labai daug, tad dauguma važiuoja dirbti į Aziją. Ten yra daugiau klientų, tačiau kiekvieną sykį vyksti tarsi į loteriją – niekada nežinai, koks tipažas madingas tuo metu. Vieną sezoną gali būti geidžiamas, o kitą – nebereikalingas.

 

Gaunant nepastovias pajamas greičiausiai reikalinga finansinė disciplina. Kaip tau sekasi jos laikytis?

 

Turiu ryškų vaikystės prisiminimą, susijusį su pinigais. Būdamas dvylikos rinkau ir pardavinėjau uogas pas senelius kaime. Per kelias dienas užsidirbau 60 litų ir nuvažiavau į „Akropolį“ ko nors nusipirkti. Tačiau man buvo taip gaila sunkiai uždirbtų pinigų, kad nieko nenusipirkau ir dar labai ilgai jų neišleidau. Taip pajutau pinigų vertę. O štai, kai mama duodavo 20 litų, juos išleisdavau lengvai, nes ir gaudavau lengvai.

 

Laikui bėgant išmokau vertinti pinigus, tačiau negyvenu visiškai susispaudęs ir nekaupiu kiekvieno cento. Daugiausia pinigų išleidžiu maistui, kelionėms ir patirtims. Į jas neretai įtraukiu ir savo mamą, noriu, kad ji patirtų kažką naujo, pažintų kitas kultūras. Tai yra investicija į save ir šeimą. Geriau kažkur eisiu ir jausiuosi gyvas, nei sėdėsiu namuose su gražiomis užuolaidomis. Nors ir dirbu mados srityje, kuri skatina vartojimą, daiktų vergas nesu. Kalbant apie drabužius man net labiau patinka vintažiniai daiktai nei garsūs ir brangūs prekių ženklai.

1571218432137011 karolis 4

Ar darbas keitė tavo požiūrį į aprangą?

 

Esu priverstas atrodyti stilingai. Jei atrankoje nori būti pastebėtas – turi išsiskirti. Dabar neužtenka turėti tinkamą veido tipažą ir kūno sudėjimą, prekių ženklai ieško asmenybių, atitinkančių jų filosofiją. Tad norėdamas gauti darbą turi tą asmenybę suvaidinti. Tarkime, jei į Armani mados namų atranką eini apsirengęs klasikiniu stiliumi, į ekspresyvesnio prekės ženklo atranką rengiesi jau visai kitaip. Taip pat daug kas priklauso nuo to, kokią nuotaiką sukuri.

 

Ar tau svarbi aplinka darbe? Ar ji turi įtakos rezultatui?

 

Jeigu dirba tikri profesionalai, prastos aplinkos kadre nesimato. Bet tada tiesiog ateinu, atidirbu ir išeinu. Nors rezultatas ir būna puikus, tokiu darbu nesimėgauju. O būna, kad su komanda užsimezga šiltas ir malonus ryšys, tuomet ir nuotraukos kelia visai kitas emocijas. Jos gali būti ir prastesnės, bet man pačiam jos patinka labiau. Čia kaip dėl žmonių – gali būti labai gražus išoriškai, tačiau, kai geriau jį pažįsti, jis gali prarasti savo žavesį, ir atvirkščiai.

 

Pasitaiko, kad komanda su tavimi visiškai nesiskaito. Tuomet ir tu jiems nenori duoti geriausio rezultato. Žinau, tai nėra gerai, tačiau taip elgiuosi ne aš vienas. Ir atvirkščiai – jei komanda šauni ir visi ne tik stengiasi atlikti savo darbą, bet ir rūpinasi kolegomis ir bendra nuotaika, tu nori padėti pasiekti jiems patį geriausią rezultatą.

 

Kinija – neišsemiama tema modelių pasaulyje. Papasakok apie savo patirtį šioje šalyje.

 

Kinijoje viskas kitaip – nuo maisto iki kultūros. Iš pradžių nesijausdavau ten gerai, tačiau pastarąjį sykį nuvykęs ten su mama labai pakeičiau požiūrį į Kiniją. Supratau, kad visi tie mums nepriimtini skirtumai turi savo priežastis, tad juos ir reikia vertinti Kinijos kontekste, o ne, pavyzdžiui, Lietuvos. Ten nėra mums nuo mažens skiepijamų manierų, tokių kaip užleisti vietą vyresniam, padėti alkstančiam – ten kiekvienas kovoja už save, o gyvybė jiems nėra labai svarbi. Jei neturi pakankamai pinigų, net ligoninėms nelabai svarbu tave išgelbėti.

 

Didžiulis žmonių skaičius miestuose lemia ir išsilavinimo bei kultūros stoką. Šiukšlinti, spjaudytis, rėkauti ir net tuštintis gatvėse daugybei kinų atrodo įprasta. Kai susipažįsti su kontekstu, supranti, kad piktintis dėl to beprasmiška. Tad, jei tau spjauna ant bato, patrauki koją, jei vėl spjauna, vėl patrauki, jei apspjauna, nusivalai ir eini toliau.

 

Kinai yra užkietėję darboholikai, tačiau taip pat jie labai šilti ir pozityvūs. Jie visuomet šypsosi, juokauja ir atrodo laimingi. Šito iš jų galima pasimokyti ir mums. Taip pat jiems labai patinka užsieniečiai, jie juos garbina ir net stengiasi būti panašūs į juos: dažosi plaukus ir net darosi operacijas.

1571218511480036 karolis 5

Ar darbas pakeitė tavo asmenybę?

 

Taip, žinoma. Visada norėjau tokio darbo, iš kurio gaučiau ne tik pajamų, bet ir gyvenimo pamokų. Dabar esu daug drąsesnis ir komunikabilesnis nepažįstamoje aplinkoje, tačiau vos prieš keletą metų man būtų buvę labai sudėtinga prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir jį užkalbinti. Mane labai užgrūdino atrankos. Į jas per dieną ateina 2 000 žmonių ir beveik visi yra vizualiai gražūs ar net panašūs. Taigi vienintelis būdas išsiskirti ir atkreipti į save dėmesį – bendravimas.

 

Tačiau norėčiau dar patobulėti. Savo draugams esu pasakęs, kad mielai padirbėčiau barmenu arba padavėju tam, jog išmokčiau perprasti įvairiausius žmones ir užmegzti su jais pokalbį. Man tai atrodo tarsi žaidimas, kuriame rezultatai priklauso nuo to, kaip gerai suprasi klientą ir jį aptarnausi.

 

Instagram“ kiek iškreipė modelių rinką. Dabar dažnai klientai modelius renkasi pagal sekėjų skaičių tam, kad pasiektų didesnę sklaidą. Tave tai piktina ar džiugina?

 

Šalia modelių agentūrų dabar kuriamos talentų agentūros. Jų modeliai ne tik puikiai atrodo, bet ir moka šokti, dainuoti, profesionaliai sportuoja arba yra surinkę dideles sekėjų armijas. Dabar klientai ieško ne tik tinkamų veido tipažų, bet ir prekės ženklo ambasadorių, įkūnijančių tam tikras vertybes. Modeliu gali būti bet kas – tam nereikia ypatingų sugebėjimų, todėl ir bandau atrasti kitų veiklų, kurios teiktų ilgalaikį pasitenkinimą bei ugdytų asmenybę.

Nerijus ir Gintarė nuotraukos

Kamilės Bukauskaitės stilius

Egintos Radžiūnaitės makiažas ir plaukai

Fotografuota „Bizarre“ restorane

susiję straipsniai

Rekomenduojame