Vyrai

Marius Lucka: nepriimu gyvenimo rimtai ir netikiu, kad čia yra realybė

„Aš moku ir ugnį užsikurti iš šlapių malkų, ir šampano butelį atkimšti kardu. Aš tiesiog gyvenu, geriu vyną, myliu moteris ir mėgaujuosi gyvenimu“, – sako keliautojas, vakarėlių organizatorius Marius Lucka.
Reading time 10 minutes
Marius Lucka, Vaido Jokubausko nuotr.

Akivaizdu, kad M. Luckos gyvenimas netelpa į tradicinius rėmus. Vaikinas išgarsėjo 20-ties, kai visiems pranešė, kad per artimiausius penkerius metus apkeliaus visą pasaulį. Ambicingas planas žlugo vos po kelių mėnesių, kai baigėsi pinigai, tačiau šiandien jis skaičiuoja, kad spėjo aplankyti jau 80 šalių. Negana to, M. Lucka sukūrė tai, ko Lietuvoje niekada nėra buvę, – išskirtinių vakarėlių seriją „Pudra“, o šiemet jis nustebino net artimiausius draugus, pristatęs savo pirmąją knygą „Jaunystė“.

 

„Norėjau būti keliautoju, pabuvau. Buvau sportininku, buvau ir gatvės vaiku, taip pat buvo laikas, kai Kaune su „chebra“ nesąmoningus reikalus paauglystėje darėme. Dabar parašiau knygą, pilną poezijos, tai gal esu poetas, rašytojas…“ – save bando apibūdinti M. Lucka.

 

Prisimindamas save prieš daugiau nei penkerius metus, M. Lucka juokiasi: „Kai sugalvojau apkeliauti pasaulį, man buvo vos 20 metų. Ką dvidešimtmetis žmogus, matęs tik savo kiemą ir mokyklą, gali suvokti apie gyvenimą, tikslą ir planą? Į galvą šovė mintis iškeliauti, bet planai žlugo vos pasibaigus pinigams. Šios minties nepamečiau ir tikėjau, kad tą planą vis tiek įvykdysiu.“

 

Taip ir buvo. Daugiau nei pusmetį Marius Lietuvoje neužsisėdėdavo, jis vis susikraudavo mantą ir vykdavo ieškoti savęs. Pamatytų vietovių, patirtų nuotykių ir sutiktų žmonių Marius jau sunkiai nesuskaičiuoja.

1585552823158940 wdx 4434
Marius Lucka, Vaido Jokubausko nuotr.

„Dabar – daug pseudokeliautojų, kurie nuvažiuoja į šalį, pasifotografuoja ir grįžta. O aš norėjau pažinti pasaulį iš pagrindų, tyrinėti jį skerspjūviais, pamatyti tą šalį, kultūrą, tad visą laiką vengiau ten atsidurti viena koja. Todėl pasikeitė tas mano požiūris į tą „aplink pasaulį per penkerius metus“ ir apskritai į keliavimą. Apkeliavau visą Europą, Pietų Ameriką, Braziliją, Argentiną, Urugvajų, tačiau nėra svarbu, kiek tu šalių aplankei, svarbu tai, ką ten patyrei, sutikai, išgyvenai ir visa širdimi pajutai ten esantį pulsą“, – pasakoja M. Lucka.

 

Kol kiti mokosi, kuria verslą, šeimą ir kimba į gyvenimą taip, kad būtų kuo saugesnis, M. Lucka mėgaujasi laisve. Jis pripažįsta, kad žodis „disciplina“ neturi nieko bendro su jo asmenybe, o gyvena jis pagal savo susikurtas taisykles. Marius neįsivaizduoja aštuonių darbo valandų dienos biure ar sėslaus gyvenimo vienoje vietoje. Vertybe M. Lucka laiko ne pastovumą ir užtikrintumą, o drąsą nebijoti paprieštarauti rutinai ir leistis į tokius nuotykius, kurių retas išdrįstų patirti.

 

„Kelionės mane išmokė į gyvenimą žiūrėti kuo paprasčiau. Kiekvienas bijo žengti žingsnį į kairę ar į dešinę dėl to, kad kažkas pasikeis. Kai gyvenimą priimi per rimtai, bijai pirstelti, esi į viską įsitvėręs ir galvoji, kad reikia taip ir gyventi, nes turėsi pavalgyti, butą ir dar kažką. Man nieko nereikia, aš niekada to nesiekiau ir nenoriu žinoti, kas bus rytoj ar poryt. Lipau vienas į Everestą žiemą, pėsčiomis ėjau iš Malagos per visą Ispaniją… Aš nepriimu gyvenimo rimtai ir netikiu, kad čia yra realybė. Aš žaidžiu gyvenimą. Tikiu, kad ir toliau juo mėgausiuosi, nesvarbu, kaip jis pakryptų“, – kalbėjo Marius.

Kelionės mane išmokė į gyvenimą žiūrėti kuo paprasčiau. Kiekvienas bijo žengti žingsnį į kairę ar į dešinę dėl to, kad kažkas pasikeis.

Šis požiūris Mariui susiformavo, kaip sako pats, iš vienatvės, kai pirmos kelionės metu Vietname buvo nutrenktas motorolerio ir tris savaites gulėjo lovoje baisiame karštyje savo kambaryje. „Tuo metu pradėjau labai daug skaityti ir rašyti. Jaučiausi vienišas, paliktas, sužalotas, negaliu judėti, vaikščioti. Pagalvojau, ar įmanoma tai aprašyti žodžiais. Juk galiu aprašyti, kaip atrodo medis, šalis, žmogus, bet tai, kaip jaučiuosi, man atrodė, aprašyti yra be galo sudėtinga. Kai pabandžiau, sakiau, kad man pavyko. Sudėjau į žodžius savo jausmą. Tada suvokiau, kad žodžiuose, tekste, slypi labai daug klausimų ir atsakymų, tad jų vengti būtų mažų mažiausiai kvaila šiame gyvenime. Supratau, kad žmogus negimė vien tam, kad skaniai valgytų ir tik džiaugtųsi. Yra daugybė sluoksnių, tad būtų įdomu juos patyrinėti visus“, – pasakojo Marius.

 

Marius sako, kad viskas gyvenime priklauso nuo to, kiek esi geras ir atviras žmonėms. „Niekada nenorėjau būti kažkoks pasipūtėlis, apsigaubęs savo pasiekimais ir vienas jais mėgautis. Visą gyvenimą norėjau dalytis su žmonėmis savo patirtimi. Jeigu nesidaliji, esi miręs žmogus“, – įsitikinęs jis.

 

Šia patirtimi nusprendė pasidalyti ir su kitais. Jis jau trečius metus Antazavės kaime, kuriame dabar praleidžia daugiausia laiko, organizuoja „Draugystės stovyklą“.

 

„Gyvename kaimo mokykloje, sportuojame, medituojame, užsiimame muzikos, eilėraščių kūryba. Gamtos pažinimas ir užima didžiausią dalį, kuria norėjau pasidalyti. Antazavės kaimas yra viena gražiausių vietų gyvenime ir man liūdna, kad žmonės gyvena tame Vilniuje, kur pilna dūmų, visi užtroškę vieni kitų karjeros stebėjimais, o kai esi ramybėje ir žiūri į ežerą, supranti, tai yra nuostabu“, – šypsosi.

1585553104087709 wdx 4489
Marius Lucka, Vaido Jokubausko nuotr.

Marius niekuomet neslėpė ir kitos savo pusės bei pripažįsta, kad yra kontrastų žmogus. Tarp išgyvenimų kupinų kelionių jis mėgsta ir atsipalaiduoti. Su trenksmu.

 

„Šiaip ar taip esu žmogus ir turiu savyje norą pasitenkinti lengvai pasiekiamu grožiu. Vakarėliai, moterys, alkoholis yra labai paprastai gaunami – ištiesi ranką ir pasiimi, jie teikia džiaugsmą tą naktį ar tą savaitgalį, bet yra dalykų, kurie taip paprastai nepasiekiami, ir turi dėl jų paeiti, pasistengti, palipti, pagalvoti, pakentėti. Ir tada, kai visą tą iškentęs gauni apdovanojimą, tai yra visiškai kito gylio džiaugsmas. Nebūtinai džiaugsmas, tebūnie ir liūdesys, bet vienas ar kitas jausmas duoda tiek daug išgyvenimų, dėl kurių tas gyvenimas ir susideda. Bet būkime atviri – aš mėgstu pasitūsinti. Moku ir ugnį užsikurti iš šlapių malkų, ir šampano butelį atkimšti kardu. Aš tiesiog gyvenu, geriu vyną, myliu moteris ir mėgaujuosi gyvenimu“, – juokiasi M. Lucka.

 

Taip prieš penkerius metus buvo sukurtas garsusis vakarėlių ciklas „Pudra“, be kurio naktinė kultūra Lietuvoje būtų nebeįsivaizduojama. Marius tam tikra prasme tapo „dirigentu“ šimtams žmonių, kaip jie turi apsirengti, jaustis ir net elgtis vakarėlio metu.

Šiaip ar taip esu žmogus ir turiu savyje norą pasitenkinti lengvai pasiekiamu grožiu. Vakarėliai, moterys, alkoholis yra labai paprastai gaunami – ištiesi ranką ir pasiimi.

Marius tiki, kad vakarėlio sėkmė priklauso nuo pasiruošimo ir kruopštumo, kad net mažiausios detalės neliktų nepastebėtos. Todėl „Pudros“ vakarėliai garsėja tuo, kad į juos gali patekti anaiptol ne kiekvienas – vykdoma kruopšti vakarėlio dalyvių atranka, kuria rūpinasi pats Marius, susitikdamas su kiekvienu būsimu vakaro svečiu asmeniškai ir įvertindamas, ar jis atitinka visus keliamus kriterijus. Ypač svarbi kiekvieno renginio vieta. Pavyzdžiui, jubiliejinė „Pudra“ šią vasarą įvyko legendinėje prezidento viloje „Auska“, o vakarėlio atgarsiai dar kurį laiką buvo linksniuojami žiniasklaidoje.

 

„Dirbdamas viename bare pamačiau vakarėlių spragas ir tikėjau, kad gali būti žymiai geriau – žmonėms reikia duoti užduočių. Nusprendžiau dalytis savo vizija su kitais, kaip turėtų atrodyti vakarėlis, žmonės, muzika. Kad būtų nepamirštama, reikia „priversti“ žmones pasiruošti vakarėliui. Per patį vakarėlį pajutau, kad negaliu išeiti iš savo kambario, nes kiekvienas liečia, kviečia fotografuotis. Tada suvokiu kažkokią jėgą ir galią, bet, kai visa tai kuriu, aš tiesiog darau tai, kas man patinka, kas man atrodo gražu. Aš tiesiog žaidžiu ir visiškai negalvoju, kaip tai priims aplinka“, – sako jis.

1585553209424011 wdx 4645
Marius Lucka, Vaido Jokubausko nuotr.

Akivaizdu, kad aplinkinių dėmesys Mariui ne svetimas, juo vyras mėgaujasi ne tik dėl savo požiūrio į gyvenimą, bet ir patrauklios išvaizdos, dėl kurios neatsigina moterų (savo veiklų bagaže Marius gali džiaugtis ir modelio karjera). Daugybę gerbėjų M. Lucka turi ir socialiniuose tinkluose, kuriuose dalijasi savo gyvenimo kadrais. Tiesa, sekėjų būtų daug daugiau, bet „Instagram“ nusprendė, kad Mariaus demonstruojama laisvė neatitinka šio socialinio tinklo taisyklių.

 

„Nubėgau 10 kilometrų, tuomet prie langų dainavau „Queen“ „We are the champions“ nuogu užpakaliu ir „Instagram“ pasirodė, kad negalima taip daryti. Ištrynė visą paskyrą…“ – juokėsi Marius.

 

Marius įsitikinęs, kad jo jaunystės niekas nepažabos. Ir iš tiesų, būtų sunku patikėti, kad atsirastų kas nors, kuris galėtų užgniaužti tokį žmogų kaip jis. Reta tokių, kurie sugeba vieni keliauti po kalnus ir dykumas, rašyti knygas, kartu skirti savo dėmesį draugams, organizuoti masinius vakarėlius ir stovyklas.

 

Mariui neužtenka nuolat keliauti, organizuoti vakarėlius, stovyklas ir šiurpinti „Instagram“ administratorius – reikia tapti rašytoju. Žiemą M. Lucka pristatė savo pirmąją knygą „Jaunystė“, į kurią sudėjo pastaruosius penkerius savo gyvenimo metus.

 

„Man atrodo, kad jaunystė nesibaigia niekada. Gal kažkas ją užbaigia, bet, jeigu nenori užbaigti, gali gyventi ją visą gyvenimą. Skaitydamas savo knygą galiu stebėti, koks stebuklingas buvo gyvenimas, kiek žmonių sutikau, šalių, kultūrų patyriau, meilės, džiaugsmo ir skausmo išgyvenau ir kiek dar liko pirmų kartų“, – sako M. Lucka.

1585553260396200 wdx 4871
Marius Lucka, Vaido Jokubausko nuotr.

Pokalbio metu Marius ne kartą minėjo žodį „vienatvė“. Galbūt šis jausmas ir yra tas didžiausias variklis veikti, judėti pirmyn bei suburti tiek žmonių aplink save?

 

„Galbūt. Noriu žmonėms parodyti tai, ką matau, ką jaučiu ir ko nemato kiti. Tiesiog noriu tai patirti ir parodyti kitiems, kiek stebuklingas yra laikas. Tada nelieki vienas“, – sako M. Lucka.

 

M. Lucka pažadėjo, kad pristatęs knygą įvykdys dar vieną avantiūrą – lygiai po metų jis žada pristatyti savo filmą: „Išvažiuosiu į kaimą ir visus metus filmuosiu jame gyvenantį save. Tai bus ramybės kupinas filmas apie poeziją, ilgesį ir šią vienatvę. Parašiau knygą, pastatysiu filmą, o tada jau galėsiu surengti koncertą „Žalgirio“ arenoje su 20 tūkst. žmonių. Ir… išvaryti iš čia.“

susiję straipsniai

Rekomenduojame