Vyrai

O.Theyskensas: nors madą kontroliuoja skaičių diktatūra, ji ir toliau vertina saviraišką

Kaip visada jaunatviškos išvaizdos, su baltais marškinėliais, mėlynais džinsais, medžiaginiais sportbačiais ir ilgų plaukų šukuosena. Ir ta žavia šypsena! Olivier THEYSKENSAS užsidega cigaretę, atsikanda pyragėlio su obuoliais. Galime pradėti interviu.
Reading time 8 minutes
Olivier Theyskensas, Jules’O Faure nuotr.

Adresas pasikeitė. Bet ne jis. Pastarąjį kartą prieš dvejus metus buvome susitikę Marė rajone. O šį rytą susitikome Paryžiaus 10-ajame rajone, kur karaliauja maistas. 2019 metų sausį O. Theyskenso mados namai modernias patalpas Portefoin gatvėje iškeitė į XVIII amžiaus architektūros puošmeną – „Bourrienne“ viešbutį, įtrauktą į istorinio paveldo sąrašą. Pokytis ir kartu savotiškas sėkmės ženklas. Tai tapo puikia proga su šiuo prancūzų ir belgų kilmės dizaineriu aptarti aktualijas, asmeninius jo ir mados norus.

 

Kokia nuostabi vieta! Kaip ją radote?

 

Jau ilgą laiką ieškojome. Viešbutis „Bourrienne“ penkerius metus atnaujinamas, bet šis aukštas jau buvo pabaigtas. Čia surengėme pastarąjį savo kolekcijos pristatymą... Norėjome kuo skubiau persikelti.

 

Kokio dydžio jūsų komanda?

 

Tik saujelė – mažiau nei dešimt žmonių. Tačiau esu labai organizuotas. Nors viską gaminame Italijoje, o man tenka gyventi tarp Italijos ir Paryžiaus, viskas pavyksta.

 

Kaip? Reikia be paliovos sau ką nors įrodyti. Pradėjau 1997-aisiais, kūriau savo pirmąsias kolekcijas. Kartais pradėti visiškai vienam – iššūkis. Anuomet buvau naivus, bet nuo tada mados pramonė labai pasikeitė. Klesti dideli mados dariniai, tačiau greta esti ir išskirtinių iniciatyvių. Madai patinka išskirtiniai projektai ir naujovės. Nors ją dabar kontroliuoja skaičių diktatūra, ji ir toliau vertina saviraišką, laisvę, paieškas, žmoniškumą.

 

Kur matote žmoniškumą?

 

Gamintojai, su kuriais bendradarbiauju. Dažnai tai būna šeimos veikla, labai maži, bandantys laviruoti šiame milžiniškame pasaulyje. Dabar aš jau dirbu su jų atžalomis, su tais, kuriuos mačiau dar visai mažus.

 

Kas jumyse belgiško, o kas – prancūziško?

 

Mano mama – prancūzė, kilusi iš Normandijos. Jos šeima man darė didelę įtaką. Mano senelis buvo lenkas, eklektiškas kaimo žmogus. Seneliai kolekcionavo tūkstančius dalykų, tad vaikystėje žavėjausi viskuo, kas mane supo: fosilijos, Nana’os Mouskouri diskai... Senelė žinojo, kaip mėgstu blizgučius, ji man išsaugodavo etiketes nuo nėrinių, kailių atraižas, iškarpas iš mados žurnalų. Tai buvo gausybės ir pertekliaus aplinka. O iš belgiškosios tėčio pusės viskas buvo labiau miestietiška ir apstu taisyklių.

1582545937527119  dsf0176
Olivier Theyskenso kūryba, Jules’O Faure nuotr.

Šiandien mados kūrėjams madinga turėti ir grupę, su kuria dirba. Ar tokią turite ir jūs?

 

Ne visai. Turiu bičiulių, su kuriais leidžiu laiką. Nuo pat karjeros pradžios mane lydi Michelas Gaubert’as. Prireikus, visada jo prašau sukurti muziką. Julienas Claessensas darė mano nuotraukas, kai dar buvau studentas. Buvau panašus į elfą, jis privertė mane pozuoti nejaukiose aplinkose. Tai buvo prieš 25 metus. Tad, jei kuriu kokį nors projektą, visuomet galvoju apie jo nuotraukas.

 

Kalbate apie muziką. Kokia jos įtaka jūsų gyvenimui?

 

Kai buvau vaikas, svajojau būti smuikininku. Man patiko šis instrumentas. Buvau labai melancholiškas berniukas. Tuomet dar nepažinojau mados pasaulio.

 

O ko klausotės šiandien?

 

Labai mėgstu platformą „Spotify“. Seniau man nuolat reikėjo Michelo Gaubert’o. Muzika buvo ta sąlyga, kuriai esant aš galėjau piešti. Jei negrodavo geros dainos, nepavykdavo. Vėliau, Rochas laikais (2002 metai), ėmiau kurti tyloje. Išjungiau muziką. O šiandien jau galiu kurti klausydamas bet ko.

 

Ar juoda spalva – jūsų spalva?

 

Vos pradėjus karjerą, mane vadino gotu. Nors iš tiesų toks tikrai nebuvau, juoda spalva nebuvo manęs apsėdusi. Tačiau mados namuose Rochas grįžau prie prabangios juodos grafikos. Nuo jos vėl atitrūkau dirbdamas Nina Ricci (2006–2009), su prekės ženklu Theory (2010–2015) atradau baltą ir kūno spalvas. Mane labai įkvepia audiniai, bet gamintojai dažnai pateikia būtent juodus pavyzdžius. Tad aš juos ir naudoju tokius, kokius pamatau. Ši spalva leidžia atsiskleisti medžiagai.

Vos pradėjus karjerą, mane vadino gotu. Nors iš tiesų toks tikrai nebuvau, juoda spalva nebuvo manęs apsėdusi.

Savo rudens ir žiemos kolekcijoje pristatėte vienintelę rožinę suknelę...

 

Stengiuosi pajusti moteriškumą. Kartais stengiuosi pats suvokti, ką reiškia būti moterimi, pajusti, kaip jaučiamasi vilkint tam tikrą drabužį. Spalvos yra skirtos raudonajam kilimui ir žurnalų viršeliams. Tačiau man juoda visada atrodo prabangiau, o dažnai – ir gražiau. Kita vertus, jaučiu, kad pamažu pasiduosiu spalvų bangai...

 

Rožinė viena, bet apskritai suknelių jūsų rudens ir žiemos kolekcijoje labai daug. Ar tai jus žavintis drabužis?

 

Sukneles visada dievinau. Juk tai visuma.

 

Prieš ketverius metus kalbėdamas apie sportinę aprangą jai pranašavote beprotišką ateitį. Įžvelgėte, jog visi prekės ženklai imsis šio stiliaus, kad atjaunintų savo įvaizdį. Bingo!

 

Ilgą laiką maniau, kad, norint sukurti gerą sportinę aprangą, reikia pačiam būti atletiškam. Tačiau šiandien kūrėjai jau įrodė, kad užtenka ir motyvacijos. Tad sukūriau nemažai šio stiliaus drabužių, ypač prekės ženklui Theory. Jutau pučiant šį permainų vėją, daug prabangos ženklų tapo kone krepšinio ženklais. O man patinka grožis. Sakyčiau, kad gražiausius sportinius drabužius kuria Carhartt, Nike... Ten dirba genijai.

 

Tačiau esate sakęs, kad mada nekenčia automatizmo, o sportinė mada tokia ir tapo. Ar tai reiškia, kad su sportiniu stiliumi baigta?

 

Nieko nėra amžino. Tačiau šįkart sąžiningai prisipažinsiu – nežinau. Viskas priklauso nuo pirkėjų. Atsiras kažko trūkumas ir atsiras kas nors naujo. Bet kas?

 

Ar norėtumėte vėl dirbti kokiems nors mados namams?

 

Visada sakiau, kad anksčiau ar vėliau vėl juose dirbsiu. Juk Karlas Chanel pradėjo dirbti būdamas 50-ties. Jau mokydamasis žinojau, kad gebu kurti kitiems prekių ženklams. Netikras kolekcijas kūriau Helmut Lang, Chanel, Prada... Galiu kurti ir kažką labai asmeniško, ir būti įkvėptas kitų šaltinių.

1582546292214931  dsf0234
Olivier Theyskenso kūryba, Jules’O Faure nuotr.

Ką jums tai suteikia?

 

Dirbdamas su Rochas, Nina Ricci ir Theory labai smagiai leidau laiką. Kiekvienam šių ženklų kūriau labai asmeniškus ir kartu visiškai kiekvienų mados namų kodus atitinkančius dalykus.

 

O galiausiai ėmėtės nuosavo verslo?

 

Iš pradžių buvo labai sunku. Sukau galvą, kaip galima išsisukti su mažiau nei 35 žmonėmis. Juk pripranti prie didelių įmonių. Tačiau pasitelkiau įgytas patirtis, be to, pačioje karjeros pradžioje daug pasiekiau, nes daug dirbau, nors buvau visai vienas.

 

Kokį etapą išgyvenate dabar?

 

Fazę, kai labai žavi technika: drabužio konstrukcija, kirpimai, detalės. Kadaise visko mokiausi siūdamas pirmas kelnes, pirmą švarką ar kostiumėlį. O šiandien su visu tuo jau gebu žaisti.

 

Kaip dirbate?

 

Leidžiuosi vedamas. Esu ir intuityvus, ir instinktyvus.

 

Ar mada šiandien mažiau reikli?

 

Ne, ji ir toliau kuria neįtikėtinus dalykus. Tačiau labai svarbu vengti rutinos. Mano galva, kūrybingas žmogus turi nuolat sukurti ką nors naujo. Tikiuosi, kad esu ne tik dizaineris, bet ir šioks toks siuvėjas. Ir mano gaminiai dažnai pasiteisina, nes būna savotiškai sukirpti. Neseniai perpratau šią savo aistrą.

 

Ar jaučiatės esantis menininkas?

 

Ne visuomet. Visada daug piešiau. Būdamas vaikas tapiau aliejiniais dažais, tai labai patiko mano tėvams. Vėliau viską mečiau ir tapau tradiciniu paaugliu. Nežinau, ar šiandien ir vėl norėčiau piešti. Juk tai reikalauja tokios disciplinos...

 

Bet jums jos netrūksta.

 

Taip, tas tiesa. Bet daryti ką nors tik pusiau – ačiū, ne! Viduje esu dailininkas. Piešiu, kad kvėpuočiau.

susiję straipsniai

Rekomenduojame