Vyrai

Dexteris Fletcheris: niekam nerūpi, jei bijai, turi daryti tai, ką turi

Jau rytoj Kanų kino festivalyje įvyks pasaulinė Dexterio Fletcherio filmo „Rocketman“ premjera.
Reading time 6 minutes
Lino Masioko nuotr.

„Laba diena“, – pakėlęs telefono ragelį žvaliu balsu ir nepriekaištinga lietuvių kalba taria Dexteris. Režisūrinį debiutą – filmą „Wild Bill“ – jis pristatė 2011-aisiais, o dabar dėlioja paskutines filmo „Rocketman“, pasakojančio apie muzikinės karjeros pabaigą paskelbusios legendos Eltono Johno gyvenimą, detales. „Reikia dar daug visko padaryti, paruošti filmą „Rocketman“ gegužės 16 dieną Kanų kino festivalyje vyksiančiai pasaulinei premjerai. Neabejoju, kad dirbsime iki pat 15-tos dienos, o jau kitą dieną kryžiuosime pirštus ir tikėsimės, kad filmas pasauliui patiks“, – prieš pradėdamas pokalbį apie baimes, išmoktas pamokas ir ieškomas istorijas viliasi režisierius.

1557925380303332 2 0014027
Lino Masioko nuotr.

Kaip filmo „Rocketman“ scenarijus pateko į jūsų rankas?

 

Mano senas draugas prodiuseris Matthew Vaughnas, kuris prodiusavo ir mano režisuotą filmą „Eddie The Eagle“, dirbo su Taronu Egertonu, pagrindinio vaidmens atlikėju, bei Eltonu Johnu antrojoje „Kingsman“ filmo dalyje. Taronas ir Eltonas tapo labai gerais draugais, o į Matthew rankas vieną dieną pateko „Rocketman“ scenarijus. Jis ir Eltono vyras, Davidas Furnishas, atėjo pas mane ir pasakė, kad norėtų, jog aš ir Taronas prisijungtume prie filmo kūrybinės komandos. Tuomet papasakojau, kaip perteikčiau šią istoriją, ir jie sutiko. Tai – istorija apie grupelę žmonių, kurie vienas kitą jau pažinojo, ieškojo geriausios medžiagos ir ją suradę pradėjo kurti filmą.

 

Kaip manote, kodėl muzikiniai filmai išgyvena renesansą? Ar žmonėms patinka įsijungti ir prisijungti prie dainų, kurios jiems jau yra atpažįstamos, ir galbūt atrasti naują skambesį?

 

Manau, egzistuoja ir šis elementas. Kartu – ir atradimo pojūtis, kai žmonės taria savo vaikams ar mylimiesiems: „Paklausyk, čia yra Eltonas Johnas, tau patiks jo muzika.“ Taip ir sukuriama atradimo akimirka. Gyvename pasaulyje tokiu laiku, kai žmonėms reikalingas eskapizmas. Jiems patinka matyti dalykus, kurie pakelia jų dvasią. Ir muzika yra vienas iš būdų tai padaryti.

 

Dabar sujunkite muziką ir vaizdus į visumą. Tai – sena, kaip ir pats laikas – visa tai atsispindi teatre, operoje, miuzikluose. Kiekvieną mūsų žavi eskapizmas ir žmonės, kuriuose jis įžvelgiamas, girdimas jų aidinčiuose balsuose. Tai pakelia energiją, išlaisvina vaizduotę. Manau, kad šiuo metu to pasaulyje ir ieškoma – kelio pabėgti per gražias dainas ir įstabius vaizdus. Tai mes ir stengėmės sukurti.

Gyvename pasaulyje tokiu laiku, kai žmonėms reikalingas eskapizmas. (D.Fletcheris)

Noras padėti pabėgti į magišką pasaulį – ar tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios ištarėte „taip“ ir kuri jums buvo artima kaip režisieriui?

 

Taip, tačiau sakyčiau, kad galutinis to rezultatas yra idėjos, kurias pasiūliau siekdamas atskleisti filme pasakojamą istoriją. Myliu tas dainas, pasakojimą ir atsiradusią galimybę sukurti filmą, kuris yra labai sinematiškas ir originalus. Ir ta galimybė buvo pernelyg gera, kad būčiau galėjęs ją praleisti.

 

Viename Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodžiusiame interviu aktorius T. Egertonas atskleidė, kad šis filmas jam leido būti ir jaustis savimi. Tai yra savotiškas ir tikras komplimentas geram pasakotojui – režisieriui. Kokių emocijų šis filmas sukėlė jums?

 

Ką gi, mano atveju tai yra labai kompleksiška. Turiu galvoti apie visus ir kiekvieną projekto aspektą. Kiekvieną akimirką. Tai yra nuostabus iššūkis, kuriam turiu sutelkti visą savo dėmesį ir užtikrinti, kad laivas plauktų tiesiai. „Rocketman“ pasakojama labai įdomi ir jaudinanti istorija, sukelianti daugybę emocijų.

 

Taronas – nuostabus aktorius, turintis milžinišką emocijų diapazoną ir neįtikėtinai perteikiantis jas ekrane, kas yra labai svarbu. Sakyčiau, kad mano emocijos, kurių kas dieną patiriu daugybę, atspindi visuomet besitęsiantį procesą.

Filme „Rocketman“ pasakojama labai įdomi ir jaudinanti istorija, sukelianti daugybę emocijų. (D.Fletcheris)

Kaip prie „Rocketman“ kūrimo prisidėjo E. Johnas? Ar jis uždegė žalią šviesą, leisdamas kurti tokį filmą, kokį ir norėjote pristatyti žiūrovams? Juk režisieriui uždegta žalia šviesa ne visuomet palengvina jo darbą, interpretuojant filmo centre esančios asmenybės gyvenimo istoriją, prisiminimus. Sakyčiau, tam žmogui jaučiama atsakomybė ir nenorėjimas peržengti tam tikrų ribų darbą gali tik apsunkinti.

 

Kurdamas filmą nori papasakoti istoriją, kurią suradai. Eltono gyvenimo istorija man pasirodė įkvepianti ir įtraukianti, tai ir siekiau perteikti. Apie tai buvo ir vienas pirmųjų pokalbių su juo ir Davidu, Eltono sutuoktiniu. Manau, jie suprato, kad nesu kažkas, kuris sakytų: „Klausykite, Eltonas yra niekšelis.“ Norėjau papasakoti istoriją, kuri mane įkvėpė kaip režisierių. Ir jie abu pasakė: „Gerai, šis vyrukas ir yra tas vyrukas.“

 

Sutikdami pasakoti šią istoriją jie norėjo būti atviri, norėjo žinoti, kad yra atsakingas žmogus. Į šį pasakojimą nežvelgiau kaip į gašlų ar kontroversišką. Suradau stipriąsias jo savybes – jame yra aukštų pakilimų ir žemų nuosmukių, kuriuos mes ir perteikiame. Ir, kaip sakė Eltonas, filmas tai ir turėjo padaryti. Jis pasitikėjo istorija, kurią mums suteikė, ir šis pasitikėjimas turėjo būti pateisintas.

 

Ši istorija neabejotinai pasakoja ir apie antrąsias gyvenimo suteiktas galimybes, kai pasieki dugną, turi atsistoti ant kojų, atsispirti ir siekti aukštumų. Tai piešia ne tik Eltono, muzikos legendos, portretą, tačiau atskleidžia ir jo žmogiškumą.

 

Taip, iš tiesų šis filmas atskleidžia kelionę iš dugno, išgyvenimą. Eltonas yra puikus to pavyzdys. Manau, būtent dėl šios priežasties ši istorija yra tokia įkvepianti. Visi turime suteikti sau tą galimybę, tą tikėjimą, kuris slypi paties viduje. Tai ir stumia žengti į priekį.

 

Kiekviename darbe neišvengiamai susiduriama su tam tikru baimės jausmu: ar pavyks rasti kitą darbą, pasiekti karjeros aukštumų. Kokia yra didžiausia jūsų, kaip režisieriaus, baimė?

 

Didžiausia baimė… Niekada apie tai nepagalvojau. Galbūt, kad nerasiu, kas mane įkvepia, ir tai atsispindės mano darbuose, ekrane. Galbūt. Tokie ir yra iššūkiai, bet jie visuomet – vis kitokie. Nežinau, ar galėčiau juos pavadinti baime. Jai nėra vietos. Jei bijai, turi sėdėti namuose ir tikėtis, kad to ir užteks tavo gyvenime. Bet darbas meno srityje – visai ne tai. Niekam nerūpi, jei bijai. Turi daryti tai, ką turi daryti.

Visą pokalbį su Dexteriu Fletcheriu rasite naujame L'OFFICIEL LITHUANIA gegužės numerio priede vyrams L'OFFICIEL HOMMES.

susiję straipsniai

Rekomenduojame