Vyrai

Soheilis Bechara: naujas startas man suteikė laisvės ir pastūmėjo sėkmės link

Iš Libano kilęs Soheilis Bechara jau daugiau nei dvidešimt metų Lietuvą vadina namais. Šiuos namus jis garsina visame pasaulyje, o jo odontologijos bei implantologijos klinikos Lietuvoje – lyderiaujančiųjų sąrašuose. Sugriuvus atstatyti – taip šiandien būtų galima pavadinti pastaruosius Soheilio metus. Po skyrybų jam teko pamiršti dvylika metų kurtą verslą, jį palikti ir viską pradėti iš naujo. Kaip pats sako, naujas startas jam suteikė laisvės ir pastūmėjo atidaryti naują, sėkmingą kliniką. Ir netgi sugriuvę santykiai vis dar leidžia tikėti meile.
Reading time 11 minutes

Kokiais keliais ir ko vedamas atvykote į Lietuvą?

 

Baigęs mokyklą norėjau mokytis odontologijos. Libane įprasta, kad daugybė žmonių vyksta studijuoti į užsienį. Dažniausiai libaniečiai važiuoja į Prancūziją, Rumuniją. Mėgstu sakyti, kad aš nesirinkau Lietuvos – Lietuva pasirinko mane. Kartą mano rankose atsirado laikraštis, kuriame buvo studijų Lietuvoje reklama. Tais laikais LSMU dar vadinosi KMU ir kvietė mokytis odontologus. Tuomet nežinojau, kur yra Lietuva, bet žodis „Lithuania“ man skambėjo labai gražiai. Todėl nusprendžiau pamėginti išvykti mokytis į Kauną. Lietuvoje jaučiausi kaip namuose, tad čia gyvenu jau 22 metus.

 

Puikiai kalbate lietuviškai. Daugeliui iš svetur atvykusių žmonių ši kalba yra itin sudėtinga. Kaip pavyko susidraugauti su ja?

 

Labai lengvai. Nors mokslai buvo anglų kalba, stengiausi bendrauti su lietuviais, klausyti, girdėti jų kalbą ir pats ja kalbėti. Tad po pusės metų jau pradėjau suprasti ir kalbėti lietuviškai. Beje, tai – jau mano ketvirtoji kalba: moku arabų, prancūzų, anglų ir lietuvių kalbas.

 

Kokia iš pirmo žvilgsnio jums pasirodė Lietuva? Ar nebuvo kultūrinio šoko?

 

Kultūra šoko nepadarė, bet čia man trūko pramogų, parduotuvių. Prieš dvidešimt metų Libane jau buvo didelių prekybos centrų. Gerai pamenu, kad atvykus gyventi į Kauną čia buvo tik vienas nedidelis prekybos centras. Nepaisant to, studentišką gyvenimą atsimenu labai gražiai: nejaučiau jokio streso, turėjau draugų, hobių, gerai mokiausi.

 

Ar įstojęs mokytis Lietuvoje turėjote kokį nors planą? Ar žinojote, ką veiksite po studijų? Gal planavote grįžti į Libaną?

 

Planas buvo aiškus – norėjau baigti odontologijos studijas, grįžti į Libaną ir atidaryti kliniką. Tačiau viskas įvyko visiškai kitaip – baigęs studijas dar visai nenorėjau ten grįžti. Man labai patiko gyvenimas Lietuvoje, be to, supratau, kad svajojau tapti burnos chirurgu, užsiimti implantologija. Supratęs, kad be rezidentūros to nepasieksiu, nusprendžiau tęsti studijas. Tad įstojau į Vilniaus universitetą ir persikėliau gyventi į sostinę. Tiesa, tėvams tai pasakyti buvo gana sunku – po pirmųjų mokslų jie manęs labai laukė, ruošėsi atidaryti kliniką. Tačiau šį sprendimą tėvai labai palaikė.
 

1617709350372700 lo soheil small 2

Papasakokite apskritai, kaip atrodė jūsų gyvenimas Lietuvoje iki šiandienio taško?

 

Tai – labai įdomi istorija. Įstojęs į rezidentūrą domėjausi dantų implantais, norėjau operuoti. Tačiau Lietuvoje gyve nau su studento viza, kuri man neleido dirbti privačiose įmonėse – tik viešose klinikose.

 

Tuomet susipažinau su gydytoju iš Pietų Korėjos, ne kartą vykau ten mokytis, pasisemti tarptautinių žinių. Matydami mano užsispyrimą ir ryžtą siekti daugiau, partneriai iš Pietų Korėjos pasisiūlė į mane investuoti ir drauge Lietuvoje atidaryti kliniką bei vystyti dantų implantų verslą. Vėliau atidariau ir skaitmeninę dantų gamybos laboratoriją, įkūriau mokymų institutą. Čia sėkmingai dirbau 12 metų, iki kol gyvenimas iškrėtė pokštą – vieną dieną man buvo pranešta, kad esu atleidžiamas iš savo paties įmonės.

 

Sukūręs tokį verslą vis dar dirbate. Nemažai žmonių pasitrauktų ir leistų jam suktis pačiam. Ar nebuvo minčių būti tik vadovu?

 

Ne, labai mėgstu savo darbą, užsiimsiu tuo iki gyvenimo galo. Manau, aistra šiai sričiai ir atvedė mane į sėkmę.

 

Dirbant man nereikia net poilsio – praėjusiais metais atostogavau pirmąkart per penkiolika metų. Žinoma, per tiek metų teko nemažai keliauti, bet su darbo reikalais – kone kas mėnesį dėsčiau paskaitas pačiose įvairiausiose šalyse – nuo Afrikos iki JAV. Tačiau praėjusią vasarą supratau, kad reikėtų pamėginti atostogauti kitaip.

 

Ar Libane odontologija irgi tokia pati prestižinė specialybė kaip ir Lietuvoje?

 

Manau, kad odontologija yra prestižinė specialybė visame pasaulyje. Tam reikia labai daug mokytis, investuoti laiko ir pinigų. Žmonės kartais nesupranta, kodėl odontologijos paslaugos tokios brangios, bet klinikos įrengimas reikalauja didžiulių investicijų, kad pacientus būtų galima gydyti pačia pažangiausia įranga.

 

Tiek darbų ir verslo... O kaip klostėsi asmeninis jūsų gyvenimas?

 

Asmeninis gyvenimas klostėsi puikiai iki praėjusių metų. Šiuo metu skiriuosi su žmona, kuri buvo partnerė ir gyvenime, ir darbe.

 

Žinoma, kiekvienas besiskiriantis nori gražių skyrybų, bet tai ne visada pavyksta – aš praradau savo verslą. Nepaisant to, supratau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera – skyrybos man suteikė gerų pamokų ir pastūmėjo atidaryti naują, itin pažangią ir stilingą kliniką „Bechara Clinic“.

 

Kaip jūsų šeima žiūrėjo į apsisprendimą gyventi Lietuvoje, susituokti su lietuve ir kurti čia gyvenimą?

 

Mano tėvams svarbu, kad būčiau laimingas ir kad man sektųsi. Kuriame pasaulio taške tai bus – jiems nesvarbu. Libane emigracija yra įprastas atvejis, dažnai bent vienas vaikas iš šeimos išvyksta svetur. Aš buvau labai laimingas – kūriau verslą, turėjau šeimą, jiems tai netrukdė. 

 

Dėl santykių su lietuve tėvai taip pat buvo patenkinti, su tuomet dar būsima žmona kartu gyvenome jau ketverius metus ir tuoktis mane netgi spustelėjo tėvai (juokiasi). Tautybė nei jiems, nei man niekuomet nekėlė klausimų – juk visi esame to paties pasaulio gyventojai.

1617709658910405 lo soheil small 1

Santuoka jums sukūrė tokį didelį ir gražų gyvenimą, verslą. Kas nutiko, kad tokia graži idilė suiro?

 

Per skyrybas praradau viską, ką buvau sukūręs per tuos dvylika metų. Labiausiai gaila ne klinikos, juk tai tik patalpos, kurias gali pakeisti kitos. Skaudu, kad kaip specialistas praradau visus savo pacientus, kurių pasitikėjimą užsitarnavau per tiek metų, pažįstu jų šeimas. Jie nežinojo, kur aš dingau. Tačiau šiandien, sėdėdamas savo naujoje klinikoje, visa tai pamiršau. Seni pacientai mane randa ir pamažu grįžta atgal. Dėl to džiaugiuosi ir labai vertinu.

 

Gyvenime būna daug pakilimų ir nuopuolių, buvo sunku. Tačiau dabar suprantu, kad skyrybos man buvo kaip reabilitacija, galimybė viską pradėti iš naujo. Sukūriau dvigubai didesnę laboratoriją, gražią kliniką – šiandien gyvenu geromis emocijomis. Mane palaikė draugai, šeima, sesuo netgi atsikraustė į Lietuvą, kad mane palaikytų.

 

Sesuo atvyko palaikyti?

 

Taip. Turėjau nemažai problemų, bet jaučiau daug palaikymo iš tėvų ir šeimos. Sesuo nusprendė atvykti pas mane ir mėnesį palaikyti man kompaniją. Ji man padeda darbuose, nes Libane taip pat dirba su dantų implantų pardavimu. Esu jai labai dėkingas, ji man padeda visose gyvenimo srityse.

 

Beje, sesei tai irgi į naudą – dėl sudėtingos politinės situacijos Libane sužlugo nemažai verslų, buvo uždaryti bankai, jos verslas taip pat uždarytas.

 

O kaip elgėtės, kai reikėjo viską pradėti iš naujo? Kokia buvo jūsų emocinė būsena?

 

Nė akimirkos nenuleidau rankų – net po tokių nuopuolių buvau stiprus, turėjau tikslų ir daug palaikymo iš aplinkos. Nesu linkęs pulti į depresiją, jei kas nors nesiseka. Visa tai, ką sukūriau, kai buvau studentas, pasiekiau turėdamas 300 dolerių kišenėje. Dabar viską pradėjau ne nuo nulio – turėjau tam finansinių galimybių, ryžto, žinių ir gero linkinčių pažįstamų.

 

Tiesa, tuo metu, kai atidarinėjau naują kliniką, pasaulį apgaubė pandemija. Tačiau mane motyvavo užsidegimas, kurį turėjau viską darydamas pirmąjį kartą studijų laikais. Tuo metu, kai turėjau išeiti iš savo klinikos, buvau labai užimtas.

 

Dirbau kaip robotas, neliko laiko galvoti, svajoti apie ateitį. Todėl klinikos praradimas tapo puikiu laikotarpiu naujoms mintims, planams, potyriams. Naują verslą kūriau taip, kaip norėjau, buvau įsitraukęs į procesą iki paskutinės detalės. Šiandien jaučiu, kaip grįžtu į senąjį tempą, tačiau šįkart siekiu matyti ribas ir leisti sau atsikvėpti.

Dabar suprantu, kad skyrybos man buvo kaip reabilitacija, galimybė viską pradėti iš naujo. Sukūriau dvigubai didesnę laboratoriją, gražią kliniką – šiandien gyvenu geromis emocijomis.

Veikla, kurioje sukotės pastaruosius keliolika metų, nutrūko ir staiga tenka visa tai pradėti iš naujo. Ar negalvojote išvis prie to nebegrįžti? Pradėti viską visai kitoje srityje?

 

Ne, aš odontologas iki kaulų smegenų (juokiasi). Visą gyvenimą dirbau, kad būčiau geras chirurgas, ir to keisti nė kiek nenoriu. Anksčiau norėjau kiek praplėsti savo veiklą. Mąsčiau, kaip turėtų atrodyti klinika, norėjau, kad ji būtų kitokia. Dabar mano tikslas buvo įkurti tokią kliniką, kuri tokios neprimintų, – „Bechara Clinic“ atrodo kaip viešbutis ar SPA. O kalbant apie gydymą, norėjau sukurti vietą, kurioje ne tik taisytume dantis ar sriegtume implantus. Noriu, kad čia galėtume sukurti ne tik svajonių šypseną, bet prisidėti prie viso veido estetikos kūrimo. Todėl dabar bendradarbiauju su savo senu draugu, plastikos chirurgu, kuris su manimi atvyko iš Libano ir kartu mokėsi. Naujoje klinikoje kursime kompleksinę veido estetiką, šypsenos pokyčius bei naikinsime nusistovėjusius mitus apie plastinę chirurgiją. Žvelgsime į ją kaip į gydymą, atkūrimą ar jaunystės palaikymą.

 

O kas jums apskritai yra grožis?

 

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, man svarbiausias grožis yra vidinis, juk viduje esanti ugnis priverčia švytėti ir išorėje. Tačiau kalbant apie išorinį grožį – su amžiumi veide ima matytis žymės, kurios kai kuriems gadina bendrą estetinį vaizdą. Kūnas keičiasi, dyla dantys, bet šiais laikais medicina galima visa tai padailinti. Dažniausiai tai yra labai paprasta, tačiau žmones stabdo baimė. Mažos procedūros gali suteikti labai didelių pokyčių.

 

Ar esate iš tų žmonių, kuriems šalia nereikia žmogaus, kad jis pildytųsi kaip asmenybė: kurtų verslą, sėkmingus projektus, užsiimtų hobiais, keliautų… Ar visgi draugystė yra būtina to sąlyga?

 

Įsitikinau, kad tai neturi jokios įtakos. Anksčiau daugybėje kūrimo procesų dalyvavo žmona. Tačiau žvelgdamas atgal supratau, kad darbas kartu su sutuoktiniu gali trukdyti asmeniniams santykiams. Pamažu nebelieka skirtumotarp namų ir verslo.

 

Kartais atrodydavo, kad tapome tik verslo partneriais, atsirado nesveika konkurencija. Tad dabar supratau, kad vienam tai daryti daug lengviau, jaučiuosi laimingesnis. Antras žmogus reikalingas tikrai ne dėl verslo, o tam, kad būtų galima dalytis gyvenimu, kurti šeimą.

 

Ar tas naujas startas pakeitė mąstymą?

 

Be abejonės, permąsčiau visą savo gyvenimą. Supratau ribas ir tai, kad gyvenimas yra ne tik darbas. Pastebėjau, kad po skyrybų pradėjau skirti daug dėmesio sau, kitaip žvelgiu į draugus, į šeimą ir savo aplinką.

 

Ar tokie išgyvenimai nepriverčia nusivilti meile ir santykiais?

 

Ne, dabar man prasidėjo antra jaunystė (juokiasi). Juk jeigu kartu nebuvome laimingi, vadinasi, laimė slypi būnant atskirai. Jaučiu, kad prasidėjus skyryboms pradėjau gyventi iš naujo. Nesu pirmas pasaulyje žmogus, kuris skiriasi – taip jau nutinka. Dabar naujų santykių neskubinu.

1617709927191095 lo soheil small 3

Ar niekada nesigailėjote, kad atvykote gyventi į Lietuvą?

 

Ne, visuomet džiaugiausi šiuo savo sprendimu. Turiu kelis draugus libaniečius iš studijų laikų. Visi jie gyvena skirtingose pasaulio šalyse: Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje. Manau, mano gyvenimas susiklostė geriausiai, tad vieta tikrai nenusako, kaip atrodys gyvenimas.

 

O ko tikitės iš ateities?

 

Turiu daug planų, o svarbiausia – noriu būti laimingas. Esu šeimos žmogus, tad tikrai noriu sukurti šeimą, tikiu, kad taip ir bus. O kalbant apie verslą – esu labai ambicingas, noriu ir toliau plėtoti savo kliniką, ją plėsti, sukurti bendrą estetikos ir plastinės chirurgijos kompleksą

NERIJUS IR GINTARĖ NUOTRAUKOS

GRETOS ŽVINKLYTĖS STILIUS

ARTŪRO NUMSĖDŽIO GRIMAS

susiję straipsniai

Rekomenduojame