Vyrai

„Teddy Boys“ – maištingieji puošeivos, dievinę rokenrolą

Pokario Anglijoje maištaujančio jaunimo gretose gimė viena pirmųjų subkultūrų.
Reading time 10 minutes

Karaliaus Edvardo epochos garbintojai garsėjo netramdomu elgesiu, jie dievino rokenrolą ir kūrė iki smulkmenų apgalvotą įvaizdį. Net ir praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, pastarasis judėjimas protarpiais iš naujo atgimsta žymių dizainerių kolekcijose.

Ištakos

„Teddy Boys“ subkultūros judėjimo ištakų reikėtų ieškoti XX a. penktajame dešimtmetyje. 1948 m. prabangių klasikinių vyriškų kostiumų siuvykla „Savile Row“ nusprendė atgaivinti karaliaus Edvardo VII epochos madą ir sukurti 1901– 1910 m. laikotarpiui būdingo vyriško garderobo interpretaciją. Aukštesnės klasės atstovai kaip maištingą atsaką į dar Antrojo pasaulinio karo metais vyriausybės sugriežtintus įstatymus ir įvestą taupymo režimą pasitelkė būtent „Savile Row“ meistrų kurtą aprangą.

 

Pastarasis įvaizdis buvo turtingųjų, o ne dirbančiosios klasės jaunimo privilegija. Tačiau praėjus vos keleriems metams, po pietų ir rytų Londono gatves pasklido panašiais drabužiais pasidabinę vidurinės klasės jaunuoliai. Nors šio stiliaus propaguotojai teigė, kad jis buvo sukurtas gatvėje, o ne jau anksčiau minėtų kūrybingų „Savile Row“ siuvėjų ir klientų, jų aprangos panašumas į privilegijuotojo sluoksnio atstovų pamėgtą karaliaus Edvardo laikų madą buvo daugiau nei akivaizdus. Norėdami pastarąjį įvaizdį susieti su savo grupuotės identitetu, jaunuoliai nusprendė jį pakoreguoti ir pasisemti įkvėpimo iš vakarietiškos kultūros.

Neilgai trukus visuomenėje ėmė sklisti sensacinga žinia: garsaus britų laikraščio „Daily Express“ 1953 m. rugsėjo 23 d. numeryje publikuoto straipsnio antraštė skelbė, kad Londono ir kitų didžiųjų miestų gatvėse ėmė vis dažniau rodytis iššaukiančiai atrodantys jaunuoliai. „Teddy Boys“ – taip žurnalistai sumaniai pavadino naujai atsiradusią subkultūrą. Patraukliai skambantis žodžių junginys buvo sugalvotas neatsitiktinai – teddy anglų kalboje yra Edvardo vardo trumpinys.

Maištingas įvaizdis

„Teddy Boys“ stilius labiausiai paplito darbininkų klasės jaunimo gretose ir buvo aptinkamas vadinamuosiuose „kriminaliniuose pakraščiuose“, kur apranga atstojo grupuočių identifikacijos ženklą. Šio judėjimo atstovai dėvėjo klasikinį vyrišką kostiumą, populiarų iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau tai nebuvo elegancijos ir rafinuoto įvaizdžio pavyzdys. Priešingai – jaunuoliai siekė atrodyti iššaukiančiai ir autoritetingai.

 

„Kartą ištisą mėnesį kariavau su savo sene dėl teisės nusipirkti ryškius marškinius su kaklaraiščiuvarsteliu ir stikliniu smeigtuku. Po to užsimaniau siaurų, it antra oda prigludusių juodų džinsų, švarko su auksiniu atšvaitu, batų su kaučiuku ir atlasinės liemenės. Dabar man nusispjaut. O tuomet buvo svarbu. Kiekvienas žmogus turi teisę rengtis pagal savo skonį“, – savo griežtą poziciją pareiškė vienas „tedis“.

Dėvėdami klasikinius kostiumus jaunuoliai siekė atrodyti iššaukiančiai ir autoritetingai.

Šiame stiliuje svarbiausia – pabrėžti vyriškumą. Tad į savo garderobą „Teddy Boys“ įtraukė plačiapečius švarkus ir paltus, o įvaizdžiui sustiprinti jie mūvėjo siauras, per siūles braškančias kelnes, prie šių mielai rinkosi „Brothels Creepers“ avalynę plačiausiu kaučiukiniu padu ir puošėsi odiniais aksesuarais – pirštinėmis ir kniedytais diržais.

 

Įvaizdžiui pagyvinti „tedžiai“ nevengė derinti įvairių spalvų medžiagų. Kostiumus jie siuvosi iš kaštoninių, geltonų, melsvų ar raudonų audinių. Must have elementas aprangoje turėjo būti juoda arba tamsiai ruda aksominė apykaklė bei rankogaliai. Aptemptos kelnės privalėjo būti atraitytos iki kulkšnių arba specialiai patrumpintos. Žavumo ir nerūpestingumo įvaizdžiui suteikdavo ryškiaspalvės kojinaitės. Kita nemažiau svarbi aprangos detalė – spalvingas kaklaraištis ar kaklajuostė. Juos buvo galima pakeisti virvele arba juodu kaspinu.

Ryškiausiu „Teddy Boys“ skiriamuoju ženklu tapo šukuosenos. Dėl jų po ilgos pertraukos – Prancūzijos revoliucijos – sugrįžo mada vyrams auginti ilgus plaukus. Tačiau pastaroji tendencija atgimė išties nesantūriu pavidalu. Šmaikščiai pramintai „Elephant Trunk“, arba „dramblio straubliu“, šukuosenai reikėjo skirti daug dėmesio – ne tik stropiai lankytis pas kirpėją, bet ir kasdien stoviniuoti prie veidrodžio, stengiantis sušukuoti plaukus į viršų ir sudėlioti dailią bangelę. Priekyje galvos buvo formuojamas „dramblio straublys“, o šonuose „tedžiai“ augino XIX a. populiarias žandenas. Visas šis įvaizdis priminė pirmo ryškumo žvaigždę – rokenrolo karalių Elvį Presley.

Nemalonumų ieškotojai

Originalių idėjų savo aprangai pagyvinti jaunuoliai sėmėsi iš Vakarų kultūros, o labiausiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Nors jie stengėsi pabrėžti, kad „Teddy Boys“ judėjimas yra išskirtinai britiškas fenomenas, vis dėlto neslėpė savo susižavėjimo už Atlanto siautėjusiomis ginkluotomis grupuotėmis bei Laukinių Vakarų herojais. Regis, jie perėmė ne tik tam tikras įvaizdžio detales, bet ir gyvenimo būdą. To meto spauda mirgėjo nuo pranešimų apie „Teddy Boys“, kurie anaiptol nebuvo liaupsinantys jaunąją kartą. Naujai pasirodančios antraštės apie tai, kaip išskirtinės išvaizdos jaunuolis nužudė žmogų ar šokių aikštelėje kilo muštynės, baugino visuomenę. Neilgai trukus, viešose susibūrimų vietose pasklido įspėjamieji užrašai: „Jaunimas, atrodantis kaip „tedžiai“, nebus įleidžiamas!“ – grėsmingai skelbė iškabos.

 

Kriminaliniam sluoksniui priskiriamų vaikinų gretose galėjai išvysti ir merginų. Norėdamos pritapti prie grupės, jos rengėsi „Teddy Boys“ stiliaus apranga: liaunas figūras slėpė po oversized tipo švarkais, po jais vilkėjo kontrastingos spalvos liemenes, siauras klasikines kelnes arba pieštuko formos sijonus, avėjo grubius platforminius batus ir mielai rinkosi tokią pačią šukuoseną kaip ir jų vyriškosios lyties draugai. „Teddy Girls“ laisvalaikį leido gatvėse arba šokių aikštelėse, klausėsi džiazo, energingojo rokenrolo ir nevengė cigarečių.

„Teddy“ žvaigždės

Nors „Teddy Boys“ stilius buvo populiarus tarp darbininkų klasės atstovų, neilgai trukus šį akį traukiantį įvaizdį perėmė ir to meto įžymybės. „Tedžiais“ norėjo tapti ne tik kino, bet ir muzikos žvaigždės. Kultinių praėjusio amžiaus grupių „The Beatles“ nariai Johnas Lennonas ir Ringo Starras bei „The Rolling Stones“ muzikantas Brianas Jonesas scenoje ir kasdieniame gyvenime atrodė taip, lyg juos būtų įkvėpę subkultūros pradininkai. O kino ekranų žvaigždę, rokenrolo karalių Elvį Presley galima tituluoti ryškiausiu „tedžių“ atstovu, perkėlusiu maištingąjį įvaizdį į sceną. Atrodo, kad ir jaunuoliai mielai klausėsi „The Beatles“ dainos „Teddy Boys“ bei Elvio Presley „Jailhouse Rock“.

Naujoji banga

Tuo metu, kai Didžiosios Britanijos gatvėse viešpatavo karaliaus Edvardo VII epochos vaikai, panašus judėjimas užgimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Du kino dievaičiai – Marlonas Brando bei James Deanas – tapo „Greasers“ subkultūros šalininkais: ir jie įvaizdžio idėjų ieškojo jaunimo gaujose. „Gryzeriai“ kiek priminė „tedžius“, tik jų stilius nebuvo istorinės mados interpretacija, veikiau – rokenrolo muzikos įkūnijimas aprangoje.

 

Prie kūno dailiai prigludę T formos marškinėliai atraitotais rankogaliais, juodas odinis baikeriškas švarkelis, siauri džinsai aukštu liemeniu, „Converse“ tipo sportbačiai ir į viršų sušukuoti plaukai – praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio stilius tapo jaunatviškos aprangos sinonimu. Įdomu tai, kad būtent „Greasers“ šalininkai perrašė mados istoriją. Iki tol apatinio drabužio funkciją atlikę „T-shirt“ marškinėliai buvo ištraukti į „dienos šviesą“ ir virto reikšminga vyriškos laisvalaikio aprangos dalimi. Priešingai nei „Teddy Boys“, „gryzerių“ stilius akimirksniu tapo tarptautiniu: nuo Švedijos, Japonijos, Naujosios Zelandijos iki Pietų Afrikos Respublikos gatvių.

Šiuolaikiniai atspindžiai

Apie tai, kaip ir kada „Teddy Boys“ judėjimas savo poziciją užleido kitoms jaunimo subkultūroms, nėra žinoma. Pirmoje šeštojo dešimtmečio pusėje aktyviai reiškęsi viešumoje, jie staiga dingo iš akiračio. Regis, naujoji paauglių karta nepanoro perimti pastarojo stiliaus, o vietoje jo mieliau rinkosi tapti „bitnikais“ ar „mods“ kultūros atstovais. Tačiau atėjus aštuntajam dešimtmečiui, po beveik dvidešimties metų, „tedžiai“ ir amerikietiškieji „gryzeriai“ netikėtai sugrįžo ne į gatves, o į kino ekranus. Įspūdingiausi darbai, pasakojantys apie šias subkultūras buvo 1978 m. režisieriaus Randalo Kleiserio kurtas muzikinis filmas „Grease“ su jaunuoju Johnu Travolta priešakyje bei Johno Waterso 1990 m. kino juosta „Cry Baby“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko debiutuojantis Johnny Deppas.

8-ąjį dešimtmetį „tedžiai“ ir amerikietiškieji „gryzeriai“ sugrįžo ne į gatves, o į kino ekranus.

Vienas naujausių ir įdomiausių pokario subkultūros atgimimų pastebėtas tolimajame Japonijos megapolyje – Tokijuje. Sekmadienio popietę sumanę pasivaikščioti po „Yoyogi“ parką, sutiksite ryškių asmenybių: jaunų japonų vaikinų ir merginų, pasidabinusių odiniais drabužiais ir pasibalnojusių galingiausius motociklus. Savaip interpretuodami „Greasers“ ir „Teddy Boys“ įvaizdžius, šie stileivos tarpusavyje maišo abiejų subkultūrų aprangos detales ir jas hiperbolizuoja. Vietoje vieno odinio drabužio, jie renkasi dėvėti juodos odos švarko ir kelnių derinį, o šmaikščiai „dramblio straubliu“ pramintą „tedžių“ šukuoseną paverčia kelis kartus didesne pastarosios kopija.

„Mada ateina ir praeina, o stilius yra amžinas“, – legendinę frazę kadaise ištarė dizaineris Yvesas Saint Laurent’as. Nors nuo pirmųjų „Teddy Boys“ ir „Greasers“ pasirodymo didmiesčių gatvėse praėjo daugiau nei pusę amžiaus, tačiau šie stilingi jaunimo judėjimai neliko užmarštyje. Amerikietiškoji „Greasers“ subkultūra ilgainiui tapo rokeriško įvaizdžio sinonimu, o britiškieji „Teddy Boys“ periodiškai atgimsta dizainerių kolekcijose.

Nuotraukos - žurnalo "L'Officiel Mada" archyvas (Vida Press)

susiję straipsniai

Rekomenduojame