Vyrai

Verslininkas Erikas Viršilas: norėčiau būti ne sėkmingas, o laimingas

Jis – tikrų tikriausias mažakalbis, mieliau renkasi užkulisius nei stambų planą, bet, žiūrint antrus metus kuriamą interneto laidą „Proto industrija“, sunku tuo patikėti.
Reading time 14 minutes

Šmaikštus, žodžius lyg žirnius beriantis verslininkas Erikas Viršilas atrodo vedėjas iš pašaukimo. „Matyt, tada ir iškalbu mėnesio žodžių limitą“, – šypteli. O su laida atėjęs viešumas, sako, yra pragmatiškas ir pamatuotas, – tikrai ne iš smagumo būti atpažįstamam.

 

Kiekviena „Proto industrijos“ laida apie verslą, kas dvi savaitės rodoma per „Youtube“, sulaukia iki 38 tūkstančių peržiūrų, žinau žmonių, kurie tapę pamišusiais jos gerbėjais, tą valandą taip ir nepakyla nuo ekrano bei skaičiuoja dienas, kada paleisite naują. Patenkintas tuo, ką turite?

 

Džiaugiuosi, kad yra atsiradęs serialo efektas. Žmonės pradeda nuo vienos laidos, tada susileidžia visas serijas ir laukia naujų. Vidutiniškai 38 tūkstančiai peržiūrų nišiniam turiniui – labai gerai. Pramoginiai kanalai sulaukia 100–150 tūkstančių, bet juos žiūri visi – nuo vaikų iki suaugusiųjų. O mūsų laida įdomi tik specifinei auditorijai, išrankiojame tuos žmones. Galėtume gal ir greičiau plėstis, bet einame pirmyn pagal planą, nesiekdami pritraukti pramoginio turinio publikos.

 

Dar iki galo neaišku, kas tie tikrieji mūsų žiūrovai, nes, tarkime, didelė dalis „Verslo žinių“ auditorijos apie „Youtube“ arba yra neigiamos nuomonės, arba jos išvis nenaudoja. O „Youtube“ šiandien yra ne tik pramoginė platforma. Naudodamas ją gali pabaigti ir mokyklą, ir universitetą. Jokia kita platforma taip sklandžiai nepapasakos, kas yra kvantinė fizika ar dėl ko kilo 2008 metų finansų krizė. Manau, „Youtube“ vaidmuo Lietuvoje stipriai pasikeis, nes jau dabar interneto portalai vis labiau orientuojasi į videoturinį. Sulaukiame pasiūlymų bendradarbiauti, bet kol kas nesinori nuskęsti tarp kitokio pobūdžio turinio. Gerbiame savo auditoriją, kuri nori matyti tik šitą laidą. O intensyvumas – dvi laidos per mėnesį, manau, yra pakankamas, kad nieko neerzintume ir valandą išlaikytume dėmesį.

 

Proto industrija“ pristatoma kaip laida apie lietuviškus protus ir bepročius gerąja to žodžio prasme, verslo įmones, vaizdo tinklaraštininkus. Pats turbūt galėtum būti ne tik jos vedėjas, bet ir herojus?

 

Kauno technologijos universitete studijavau informatiką, paskui ten pat įgijau Europos studijų magistro laipsnį, tada Vilniaus universitete baigiau ekonomikos magistro studijas. Tai buvo labiau ambicija, nes ekonomiką norėjau studijuoti nuo pirmo kurso – neįstojau. Bet vertės iš to realiai negavau. Mokslas Lietuvoje toks – kiek pats pasiimsi, tiek ir turėsi, niekas nepaduos.

 

Buvau Lietuvos studentų sąjungos įsteigtos Nacionalinės studentų agentūros, kuri platino studento pažymėjimus, vadovas. Teko kurti pažymėjimų platinimo sistemą, logistiką. Ši veikla tapo studentų organizacijų finansavimo šaltiniu ir prisidėjo prie jų stiprinimo. Vėliau mano gyvenime atsirado bendrovė „Stiklita Vilnius“, dabar tai viena didžiausių komercinių pastatų vidaus pertvarų montavimo įmonių. Paskui prasidėjo labiau investicinis periodas, atsirado kompanijų, kurias su partneriais pamažu ėmėme pirkti, valdyti. Dar po kurio laiko įsigijome bendrovę „Bipa“, jos vadovas šiuo metu ir esu. Įmonės veikla – viskas, kas susiję su aplinkos pritaikymu, patogumu žmonėms, eismo saugumu ir kitais inžineriniais sprendimais – nuo suoliukų, šiukšlių dėžių iki belaidį interneto ryšį skleidžiančių paslaugų stotelių. Darbais pamažu kabiname Australiją, Afriką, tad niekada nežinai, kada iš vienos įmonės atsiras trys.

 

Su partneriais valdome keletą kompanijų, kurios dirba visiškai skirtingose srityse: saugaus eismo, stiklo, chemijos medžiagų, maišelių gamybos, daiktų saugojimo ir kitose. Gal toks multitaskingas tarp įvairių sričių, patirčių ir nėra geriausias modelis, gal būtų protingiau koncentruotis į vieną, bet taip turbūt nebemokėčiau, nes perpratus verslo valdymo algoritmą skirtingos sritys ima viena kitą papildyti.

1570440117285396 erikas protoindustrija md 52

Kuriam velniui turint tiek reikalų prireikė dar ir laidos?

 

Daug kas šito nesuprato. Bet galvoju, kad geri sprendimai kartais ir būna kitiems nesuprantami. Juk kas sukuria konkurencinį įmonių pranašumą? Įrankius, pavyzdžiui, socialinius tinklus, kiekvienas naudoja ir žino. Todėl dairiausi, kur yra kitų sričių, kitokių medijos kanalų. Pasižvalgiau, kas vyksta pasaulyje ir Europoje: vokiečiai, ukrainiečiai, rusai, britai turi po tokį arba panašaus formato projektą. Lietuvoje panašaus turinio „Youtube“ nebuvo, nes verslas pas mus vis dar nėra populiari tema. Dėl to turinio kūrimo procesas – sudėtingas, rinka – maža, o didesnis projektas šioje srityje neatsiperka. Tačiau paskaičiavome ir nusprendėme pabandyti.

 

Iš pradžių svarsčiau pasamdyti kokį nuomonės formuotoją, bet, kai kalba pasisuka apie rimtesnę ar verslo paslaugą, o ne, tarkime, kosmetikos reklamą, tų nuomonės formuotojų nebelieka. Be to, dažnai prakutę nuomonės formuotojai tampa arogantiški, o kokybiškai suteikti paslaugos negeba. Aišku, iš pradžių nebuvo minties, kad pats einu ir tampu „Proto industrijos“ veidu. Šio vaidmens ėmiausi, kai paskaičiavau, kad bus nelengva surasti ir brangu samdyti žmogų, kuris gali gerai atrodyti ekrane, moka kalbėti, užduoti klausimus, palaikyti pokalbį. Maniau, padarysiu keturias ar penkias laidas ir rasime vedėją. Bet po to jau ir komanda pradėjo protinti, kad vedėjo pakeisti lengvai nepavyks – atsirado prenumeratorių, nuolatinių žiūrovų. Tad taip jau išėjo, kad iki šiol vedu aš.

 

Jei atvirai, iki galo dar nesuprantu, kaip išnaudoti šitą projektą – niekas negali pamokyti. Aišku, tam tikrų vizijų turiu. O šiandien „Proto industrija“ – kaip desertas, kurio negali persivalgyti. Aš nenorėčiau tam skirti viso darbo laiko.

 

Taip atsistojai prieš kameras ir iškart prakalbai be jokio streso?

 

Visada drąsiau, kai žirklės tavo rankose. Gali nukirpti, kas nepavyko.

 

Viena laida – trys pašnekovai. Vien pakalbinti tiek reikia laiko, o dar – pasiruošimas, derinimai...

 

Nuo pirmos minutės, kai susėdome su komanda, pasakiau, kad projektui per mėnesį skirsiu dvi dienas, reikia į tuos rėmus sutilpti. Jei „Ryanair“ verslo pradžioje klientus sugebėjo skraidinti už 1 eurą, kodėl mes negalime nufilmuoti per dieną? Gal būtų kitaip, jei kiekvienai laidai galėtume skirti tris dienas, jei pats daugiau prisidėčiau, kaštai būtų mažesni, bet tai būtų daroma aukojant mano laiką. Prie projekto dirba kokie aštuoni atsidavę žmonės. Kadangi per dieną reikia nufilmuoti tris interviu, viskas griežtai suderinta ir sustyguota, kiek užtruksime, reikės šviesos ar nereikės ir taip toliau.

 

Kiek kamerų lydi į pokalbius?

 

Trys. Jei rezultatas neatrodys respektabiliai, neprisitrauksi ir respektabilių žmonių. Kiek žinau, mūsų laidos biudžetas didesnis nei per LRT anksčiau rodytos „Pinigų kartos“.

Jei rezultatas neatrodys respektabiliai, neprisitrauksi ir respektabilių žmonių.

Pats rengi ir rimtuosius, ir smagiuosius blic klausimus?

 

Priklauso nuo pašnekovo. Jei jis lengvai kalba ir turi ką pasakyti apie verslą, man nereikia paruošto klausimyno. Bet jei pašnekovas kiek sudėtingesnis, uždaresnis, o daug mūsų verslininkų yra būtent tokie, jiems nereikia viešumo, praverčia redaktorės surinkta informacija. Ją perleidžiu per save ir – pirmyn. Laidą kuriame ne dėl viešumo, o edukacijos, kad žmonės pamatytų, kaip priimami sprendimai, kokių minčių turi įmonių vadovai.

 

Kodėl verslininkai, kuriems, sakai, nereikia viešumo, vis tik duoda interviu?

 

Kol kas turbūt aštuoniasdešimt procentų pašnekovų yra mano paties arba draugų pažįstami, o jų įmonės man gana neblogai žinomos. Juk visi, kurie sukasi verslo pasaulyje, vieni apie kitus šį tą žino.

 

Be to, šiandien matau tendenciją, kad vadovai vis mieliau eina į viešumą, darosi matomesni. Ir tai visai suprantama, nes viešas vadovas tarsi avansu gauna pasitikėjimą. Prisideda gerosios pasekmės: tampa lengviau pritraukti darbuotojus, žmonės susidomi įmone. Aišku, tai verčia pasitempti ir patį, ir visą komandą – juk tiek pats daraisi viešas, tiek vediesi tuos, kurie yra aplinkui. Aš pats noriu žinomumo tik toje siauroje sferoje, kurioje veikiu, kur dėl to man lengviau kažko pasiekti, susitarti.

1570440302984229 erikas protoindustrija md 57

Kuris pašnekovas įsiminė labiausiai?

 

Stipriausią įspūdį paliko Viktoras Butkus, kurį galima vadinti ir netiesioginiu projekto krikštatėviu, nes nuo jo interviu viskas ir prasidėjo. Nežinodamas nei projekto, nei manęs, jis pasikvietė mus į namus. Ir man, ir aplinkiniams buvo nuostabu. Gal jam pačiam laidos formatas ir nebuvo visiškai priimtinas, bet jo interviu, kiek analizavome, internete buvo bene žiūrimiausias iš visų kitų jo duotų. Realiai iki mūsų laidos „Fermento“ pardavimo istorija nebuvo tiek išviešinta. Tad labiausiai dėkingas esu V. Butkui, kurio pasirodymas atvėrė visas kitas duris.

 

O kas laidos krikštatėvis tiesiogine prasme – jos pavadinimo autorius?

 

Robotas. Kalbos analize užsiėmę lietuviai buvo susigalvoję pramogą – sukūrė nedidelį robotą. Pasakai jam žodžių seką – gauni išvestinius duomenis. Tai ir padėjo sugalvoti pavadinimą. Juk, sutikite, viskas, ką turime šiandien ir kas bus rytoj, bus sukurta proto. Tik – klausimas – biologinio ar dirbtinio. Ir visa tai yra proto industrija, ne kitaip.

 

Finansiškai laida atsiperka?

 

Šiandien projektas nebėra nuostolingas. Finansiškai prisideda tiek žiūrovai, tiek įmonės, kurios mato projekto prasmę. Mūsų formatas – ne visai žurnalistinis, kalbame paprasta, buitine kalba, su anglicizmais. Keltis į televiziją? Ten manęs, matyt, niekada neįleis vien dėl to, kiek darau kalbos klaidų. O ir pats to nenoriu, nes dabartinis formatas pašnekovams priimtinesnis – jie jaučiasi laisvesni, atsipalaidavę.

 

Ar yra kas nors pasakęs: „Neatsakinėsiu į šitą klausimą“?

 

Vis laukiu, kada kas nors pasiųs eteryje. Bet kol kas nepasitaikė. Laukiu momento, kai galėsiu į kameras paklausti: „Kiek uždirbi?“ Kokia čia paslaptis? Jei uždirbi, vadinasi, esi vertas, tiek nusipelnei. Juk tai – darbas, pastangos. Gal ir šiek tiek sėkmės. Kiekvienas supranta, kad nereikia atskleisti specifinių know-how, bet šiaip informacija galima dalytis.

 

Kada pats pradėjai uždirbti pinigus?

 

Pirmuosius pinigus, kuriuos išmokėdavo pagal algalapį, gavau dar mokykloje – grojau Plungės miesto pučiamųjų orkestre. Šiaip muzikos mokykloje esu baigęs fortepijoną. Manęs tėvai jau nuo mokyklos laikų neribodavo, sakydavo: „Jei tik sugalvoji kažkur keliauti, keliauk.“ Augau laisvas rinktis, bet, aišku, motyvacijos pūsti tūbą ar maigyti klavišus reikėdavo paieškoti, ypač tada, kai visi eina į lauką žaisti, o tu turi sėdėti ir zulinti natas... Bet viso to vertę suvokiu dabar. Juk tai – naujų neuronų jungčių formavimas, tik, kai tai vyksta, nesupranti. Viskas atsiperka, bet vėliau.

 

Paskui gyvenau ir iš renginių organizavimo, teko juos ir vesti. Maždaug nuo antro kurso pradėjau dirbti Lietuvos studentų sąjungoje, iš Kauno važinėdavau dirbti į Vilnių. O versle esu jau kokius penkiolika metų.

 

Moki skaičiuoti laiką, kad jo liktų šeimai, laisvalaikiui?

 

Stengiuosi to mokytis. Labai svarbu informacinė higiena – nori ar nenori gyvenimas priverčia susistyguoti. O jei dar turi šeimą ir ji – tikrai ne paskutinėje vietoje, negalima dirbti iki aštuntos vakaro. Užtat dėlioju prioritetus, ir kažkas pavyksta.

 

Laisvalaikį stengiuosi leisti su šeima. Ji, sakau pusiau juokaudamas, didžiausias mano projektas, investicija, iš kurios nesitikiu jokios grąžos. Šeima motyvuoja. Turiu ne tik labai gražią, bet ir labai protingą žmoną. Esu septynerių metų Vasarės tėtis. Ji man vis pacituoja kokią nors frazę iš laidos, o aš klausiu: „Ar tu žiūri?“ Paaiškina: „Taigi anonsą mačiau.“ Ar žiūri žmona Neringa? Turinio prasme tai nėra jos interesų sritis, jai įdomesnis valstybės valdymas, bet ji žiūri, pataria, kai kas nors jai atrodo keistina.

Laisvalaikį stengiuosi leisti su šeima, ji - didžiausias mano projektas, investicija, iš kurios nesitikiu jokios grąžos. Šeima motyvuoja.

Esi sakęs, kad didžiausia klaida, jog darei per mažai klaidų.

 

Kai tenka bendrauti su studentais, aiškinu: kol galite, viską mėginkite, darykite klaidų, nes dabar už jas galite susimokėti. Kuo vėliau klysite, tuo klaidos bus didesnės ir negalėsite jų padengti savo pajamomis arba laiku. Mūsų karta užprogramuota „būk atsargus“, „būk protingas“, „nesidžiauk per daug, jei pasisekė“. Tai klaidingas požiūris. Reikia eiti, daryti, džiaugtis, švęsti, kai sekasi, ir nepriimti tų štampų, kuriuos kažkas uždėjo. Stengiuosi vadovautis principu: jei kažkas kitas galėjo tai padaryti, tikėtina, ir aš galiu. Žinoma, jei tai nebuvo loterija (šypteli).

 

Man 38-eri, puikiai atsimenu „Sąjūdį“ ir visa kita, esu iš tų, kurie dar kalba rusiškai. Beje, ateityje tai taps vis didesniu privalumu, nes anglų kalbos jau galima ir nebesimokyti, jos išmokstama savaime.

 

Pašnekovų klausi, ko lietuviui stinga iki visiškos laimės. Ko stigtų pačiam?

 

Norėčiau būti ne sėkmingas, o laimingas. Dabar dažnai sėkmė versle sutapatinama su laimės supratimu. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Pažiūrėkime į žmones, kuriems sekasi. Nesvarbu, kur – versle, sporte, mene. Jie pasiekia tam tikrą ribą ir galbūt penkiasdešimties pradeda gilintis į save. Keičia mitybos sistemą, ima medituoti, keliauti. Manau, nereikia laukti penkiasdešimtmečio ar pirmo širdies infarkto. Pagal galimybes reikia viską daryti šiandien ir stengtis būti laimingam.

 

Laimingas tas, kuris jaučia balansą, pilnatvę, daro tai, kas patinka. Man regis, Jimas Carrey yra gražiai pasakęs: „Norėčiau, kad visi žmonės pasaulyje patirtų, ką reiškia būti žinomam ir turtingam. Ir suprastų, kad laimė yra ne tai.“ Labai retai galima sutikti žinomą, finansiškai nepriklausomą žmogų, kuris galėtų pasigirti ir sėkminga šeimos istorija, pirma bei vienintele santuoka ir taip toliau.

 

Ką dar labiausiai norėtum pakalbinti laidoje?

 

Norėčiau tokio pašnekovo, po kurio interviu galėčiau užsirašyti keletą naujų minčių ir ateityje jomis vadovautis. Kol kas rodau kitų istorijas ir taip savotiškai kuriu savąją. Savo verslo neviešinu, tačiau einu, kalbinu, išnešinėju kitus į eterį, o lygiagrečiai ir pats tampu matomas. Kurdamas laidas ir pats daug ko išmokstu, iš laidų herojų kuriu savo pažįstamų ratą, daugeliui pašnekovų galiu paskambinti, kažko paklausti ar paprašyti patarimo. Lietuvoje yra super verslų, super žmonių. Ir mes juos su laiku ištrauksime į dienos šviesą. Esame nedidelė šalis, turime dalytis savo sėkmės ir nesėkmės istorijomis ir mokytis vieni iš kitų.

MONIKOS DOVIDAITĖS NUOTRAUKOS

IRINOS CYBINOS STILIUS

ASISTENTĖ – EMA MANIKAITĖ

EMOS MANIKAITĖS MAKIAŽAS

susiję straipsniai

Rekomenduojame