Vyrai

Nuo pėdkelnių iki kulniukų: kaip istoriškai buvusi vyrų mada tapo moterų

Šiuolaikinio žmogaus pasiekimams priskirdami progresyvias mados idėjas pamirštame, kad istorija jau turėjo savų atsakymų į amžinus klausimus
Reading time 8 minutes

Šiemet amerikiečių dizainerio Thomo Browne’o 2018 m. pavasario ir vasaros kolekcijos metu pristatyti formalūs aukštakulniai vyrams vis dar neša radikalaus teatrališkumo ir stebuklingos laisvės vėją. Kai gūžčiodami pečiais draugai klausia „apie ką tai?“, atsakau, kad mada daro tai, ką žino geriausiai, – kartoja save pačią.

 

Šiuolaikinio žmogaus pasiekimams priskirdami progresyvias mados idėjas pamirštame, kad istorija jau turėjo savų atsakymų į amžinus klausimus. Kostiumo istorijoje pamatysime pavyzdžių, kurie bėgant laikui patyrė daugybę virsmų, – nuo aukštakulnius avinčių monarchų iki tik moterims skirtų smailiakulnių labutenų. Šįkart apžvelgsiu ryškiausius vyriško kostiumo istorijos momentus ir atskleisiu, kaip tai, kas istoriškai buvo vyrų mada, ypač pėdkelnės ir aukštakulniai, pamažu visiškai atiteko moterims.

Dendžiai su pėdkelnėmis

Ko gero, pėdkelnės buvo pirmasis ir bene svarbiausias vyriškos aprangos atributas, siejamas su kilme ir statusu. Dar prieš išpopuliarėdamas kaip karališkosios aprangos aksesuaras XV ir XVI a., pėdkelnės ar, tiksliau sakant, tamprės buvo siejamos su pirmaisiais istorijoje dendžiais.

 

XIV a. Venecijoje susibūrė gatvės artistų trupė „La Compagna della Calza“ (liet. „pėdkelnių kompanija“). Tai buvo ryškūs, be galo artistiški jauni vyrai, išgarsėję improvizuotais maskaradais ir teatrališkais cirko numeriais. Ekstravagantiška jų apranga traukė praeivių akį. Jų uniformą sudarė trumpi, pūsti švarkeliai, milžiniškos kepurės ir ryškiaspalvės tamprės, kurias puošė aukso siuviniai ir perlai.

 

Tiesa, tokia apranga kėlė ir pasipiktinimą. Anglų poetas Geoffrey Chauceris savo istorijose „Canterbury Tales“ kritikavo tokias naujas Venecijos madas: „siaubingas, nepadorus apsirengimas... Švarko trumpumas ir įvairių spalvų kelnių siaurumas atrodo taip, tarsi tuos vaikinus būtų pasiglemžusi Šv. Antonijaus ugnis ir prarijusi pusę jų kūnų.“

 

Kitas anglų poetas Thomas May’us sukūrė ištisą satyrą, kurioje pašiepė tampres mūvintį ir pernelyg savo išvaizda besirūpinantį dendį vardu Nimas. Anot istorijos, Nimas taip siekė patraukti į save dėmesį, jog atėjęs į teatrą pasikabino savo paltą ant vieno peties tik tam, kad šiam nukritus pro šalį einanti dama už jo užkliūtų. XIX a. Beau Brummelio dėka vyriški be galo aptempti, iki liemens siekiantys bridžai (liet. breeches) tapo nepamainoma dendiško įvaizdžio dalimi.

Ėmė kurti kolekcijas

Baroko pradžia žymėjo vieną svarbiausių kostiumo raidos etapų. Kartu su nauju estetiniu pajutimu ir meile grandioziškumui mada, menas ir muzika įgijo dar ekstravagantiškesnių atspalvių. Karaliaus Liudviko XIV atėjimas į Prancūzijos sostą lėmė ir tai, kad šalis pirmą kartą įgijo mados sostinės statusą, kuriuo pelnytai didžiuojasi iki šiol.

 

Karaliaus Saulės šalies valdymo strategija buvo paremta visapusiška prabangos ekonomika. Viena po kitos Prancūzijoje ėmė rastis prabangios pramonės šakos – tekstilė, drabužių dizainas, juvelyrika, baldai. Buvo uždrausta importuoti bet ką, ką galima pagaminti vietoje. Taip susikūrė ir specializuotos profesijų gildijos, kurios ne tik griežtai prižiūrėjo, kad „Made in France“ atitiktų išskirtinį kokybės standartą, bet ir kurstė konkurenciją su užsienio gamintojais.

 

Būtent Liudvikas XIV pristatė ir vieną didžiausių mados inovacijų, kuria grįsta visa šiuolaikinė mados pramonės sistema. Prancūzijoje atsirado pirmosios sezoninės kolekcijos, kurias buvo imta ženklinti „hiver“ (liet. „žiemos“) ir „été“ (liet. „vasaros“) etiketėmis. Kolekcijos buvo pristatomos pagal sezoninį tvarkaraštį, o tai lėmė ir modernios mados funkcijas – jos naujumo atsiradimą. Taip radosi tai, ką mes esame įpratę vadinti tendencija.

Versalyje – pirmasis podiumas

Karalius Saulė pavertė Versalį svarbiausia mados sostine Europoje, o rūmų salės tapo pirmaisiais haute couture podiumais. Karalius išleido tokį griežtą rūmų aprangos kodą, kad buvo ne kartą kaltinamas, jog savo didikus veda į bankrotą. Čia prasidėjo ir baltai nupudruotų perukų mada, kai karalius savo ankstyvą plikę patikėjo keturiasdešimt aštuonių perukų meistrų komandai. 

 

Tiesa, milžiniškus perukus imta nešioti dar 1580-aisiais, kai Europą kankino sifilio epidemija – didžiausia po „juodąja mirtimi“ praminto maro. „Prancūziškąja liga“ pakrikštytas sifilis be antibiotikų buvo sunkiai gydomas, todėl tie ligoniai, kurie šiaip ne taip įveikdavo komplikacijas, nuplikdavo. Akimirksniu plikė tapo palaido gyvenimo ženklu ir sugadindavo net geriausią reputaciją. Taip atsirado perukų menas, kurio meistrų paklausa buvo tokia didelė dar ir dėl to, kad žmonės ėmė kopijuoti Liudviko XIV ir jo pusbrolio Karolio II stilių. Versalis buvo nepamainoma prancūziško stiliaus kanono kalvė. Anot meno istorikės Maxime Préaud, Liudvikas XIV šventai tikėjo, kad „vaizdai turi ypatingą galią formuoti mūsų suvokimą“. Taip dendiškas įvaizdis, skirtas provokuoti ir atkreipti į save dėmesį, tapo socialinio statuso ir įtakos simboliu. Negana to, išvaizda suteikė išskirtinę galią diriguoti monarchijai.

Užsirūkė ir moterys

XVII a. pabaigoje iki tol vyravęs vyriškos aprangos suvokimas ėmė negrįžtamai keistis. Moterys ėmė kopijuoti vyrišką įvaizdį – rūkyti pypkes, nešioti vyriškas kepures. Savotiškam unisex stiliaus atsiradimui didelę įtaką padarė moterų intelektualių atgimimas.

 

Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone kuratorė Helen Persson pastebi, kad šiame amžiuje „vyriškų aukštakulnių kulnas tapo tvirtesnis, labiau kvadratinis ir žemesnis, o moteriški aukštakulniai turėjo plonesnį ir labiau išlinkusį kulniuką.“

 

Su Apšvietos amžiumi sunyko didybės ir prabangos garbinimas. Išsilavinimas buvo vertinamas labiau nei išvaizdos kultas ar primygtinis socialinio statuso demonstravimas. Neišvengiamai atėjusi Didžioji prancūzų revoliucija sumaišė visas žaidimo kortas, nes iki jos mada buvo kilmingųjų privilegija.

XVII a. pab. moterys ėmė kopijuoti vyrišką įvaizdį – rūkyti pypkes, nešioti vyriškas kepures.

Fenomeną, kai vyrai galutinai nustojo nešioti aptemptas pėdkelnes ir avėti aukštakulnius, mados teoretikas Johnas Flügelis praminė „Great Male Renunciation“ (liet. „didžiuoju vyrų atsisakymu“). Šis terminas reiškė, kad vyrai sąmoningai atsisakė mados kaip vyriško interesų lauko ir jį patikėjo moterims. Vyriškoje aprangoje kaipmat sumažėjo puošybos ir detalumo, ji tapo paprastesnė ir griežtesnė.

Šlovė nailonui!

Didelį vyriškos ir moteriškos mados virsmą atnešė ir pirmieji prekybos centrai 1860-aisiais. Susikūrė šiuolaikinis mados pramonės modelis, pagal kurį mada tapo preke, kurią buvo galima vartoti. Karališkieji aprangos atributai – pėdkelnės arba tamprės ir aukštakulniai jau buvo tapę tradiciniais moteriškos drabužinės elementais.

 

Tačiau nailoninės pėdkelnės, tokios, kokias mūvime šiandien, atsirado palyginti vėlai – 1938 m., kai buvo atrastas mistiškasis, beveik futuristinis, tekstilės pramonės pasididžiavimas – nailono pluoštas.

 

Masinės psichozės vedami žmonės praminė nailoną „žmogiškuoju šilku“. Nailoninės pėdkelnės įgavo tokį populiarumą, kad laikraščių antraštės skelbdavo apie „nailono riaušes“, kuriose tūkstančiai moterų susirinkdavo kautis dėl riboto skaičiaus pėdkelnių.

Kompanija „DuPont“, atsakinga už didžiausią to meto nailono pramonę pasaulyje, išsiuntinėjo savo pavyzdinius kolekcijų modelius įtakingiausiems Paryžiaus dizaineriams, o 1955-ųjų Paryžiuje pasirodė pirmieji haute couture nailoniniai audiniai.

 

Coco Chanel, Christianas Dioras, André Courrèges’as savo kolekcijoms ėmė naudoti nailoną. Regis, apsukusios ratą pėdkelnės grįžo iš ten, iš kur ir atkeliavo, – į aukštąją madą. Rūmus pakeitė švytinčios prekybos centrų vitrinos ir patrauklūs reklaminiai plakatai. Paradoksalu, kad tai, kas istoriškai buvo laikoma išskirtinai vyriška, XX a. tapo nepamainomu moteriško seksualumo simboliu.

Pagr. nuotraukoje - ukrainiečių šokėjų trupė „Kazaky“ tiek pėdkelnes, tiek aukštakulnius grąžino į vyrų įvaizdį, tačiau tik į sceninį. Pasirodymas su atlikėja Madonna 2013 m.

Nuotraukos - iš žurnalo „L'Officiel Mada“ redakcijos archyvo (Vida Press)

susiję straipsniai

Rekomenduojame