Vyrai

Y.Yamamoto - dizaineris, pakerėtas juodos ir vis dar bijantis moterų su aukštakulniais

„Galbūt Europoje atsiras vienas kitas keistuolis, kuriam patiks mano kūryba“, – devintojo dešimtmečio pradžioje, prieš išvykdamas į Paryžių, svarstė Tokijuje jau įvertintas dizaineris Yohji Yamamoto.
Reading time 5 minutes
Yohji Yamamoto, Vida Prss nuotr.

To laikotarpio mada anaiptol nebuvo nei minimalistinė, nei monochromiška, ir Europos kritikų japonas nesužavėjo, bet tarp pirkėjų keistuolių atsirado. Ir ne vienas. Pirmaisiais jo kūrybos gerbėjais tapo kūrybininkai ir intelektualai – menininkai, architektai, rašytojai. Taip 1981 metais prasidėjo jau beveik keturiasdešimtmetį trunkanti tarptautinė japonų dizainerio Yohji Yamamoto karjera.

 

1943 metų spalio 3 dieną gimęs dizaineris save vadina „karo našlės vaiku“. Jo tėvas iš Antrojo pasaulinio karo negrįžo, tačiau motina antrą kartą netekėjo – baigė siuvėjų kursus ir atidarė nedidelę siuvyklą, kad galėtų prižiūrėti, o vėliau į mokslus išleisti sūnų. Norėjo, kad šis taptų verslininku. Y. Yamamoto baigė teisės studijas prestižiniame Keio universitete. Tačiau suaugusiųjų pasaulis netraukė – nuo vaikystės nekentė jo už tai, koks neteisingas buvo motinai. Tad pasisiūlė geriau padėti jai siuvykloje. Motina su Yohji nesikalbėjo dvi savaites. Po to atlyžo, su sąlyga, kad teks pasimokyti siuvėjo amato.

 

Yohji apsidžiaugė, kad galės dar kiek pabūti studentu. Taip atsidūrė dabar prestižiniame Bunkos mados koledže (kiti garsūs jo alumnai – Kenzō Takada (Kenzo) ir Junya Watanabe (Comme des Garçons). Koledžas, kaip, beje, ir buvusi mamos siuvykla, įsikūręs Šindžiuku rajone – Tokijo administraciniame ir komerciniame centre su judriausia pasaulio stotimi ir margu naktinio gyvenimo žemėlapiu. Čia gyvena pačių įvairiausių tautybių žmonės visame Tokijuje.

Y. Yamamoto teigia, kad būtent rajono dvasia padarė didžiausią įtaką jo kūrybai. Dėl margaspalvės judraus Tokijo rajono minios jis pamėgo juodą spalvą: „Žmonių ten būdavo nesuskaičiuojama daugybė ir kiekvienas apsirengęs skirtingai. Nusprendžiau, kad negaliu prisidėti prie šios kankynės akims.“ Kalbėdamas apie nemeilę aukštakulniams, Y. Yamamoto prisimena, kaip būdamas mažas per mamos siuvyklos langą stebėjo klientams skambinėjančią prostitutę: „Jos blauzda buvo tokia įsitempusi, brutali, kad tie batai tapo mano fobija. Aukštakulnius avinčios moterys iki šiol kelia man šiurpą.“

 

Pernelyg seksualizuotų, europietiškų rūbų geidusių japonių, teigia, prisižiūrėjęs ir mamos siuvykloje. Ten kilo noras paslėpti jas po vyriškais drabužiais, plačiais paltais, apsaugoti nuo kažko – „gal nuo vyrų akių, o gal nuo vėjo“. Taip išskirtiniais japonų dizainerio kūrybos bruožais tapo avangardiški, dekonstruoti, asimetriški drabužiai, nepavaldūs mados vėjams, nepriklausantys nei nuo lyties, nei nuo dydžio, patogi sportinė avalynė ir juoda spalva. „Kukli ir arogantiška. Paprasta ir tingi, bet tuo pat metu paslaptinga. Ir svarbiausia sakanti: aš neliečiu tavęs – tu neliesk manęs.“ Be to, geriausiai atskleidžianti jo drabužių struktūrą, proporcijas ir audinį.

Ilgainiui kultiniu mados kūrėju tapęs ir aukščiausius valstybinius apdovanojimus tiek gimtojoje Japonijoje, tiek Prancūzijoje pelnęs dizaineris neapsiribojo vien mados podiumu. Y. Yamamoto yra sukūręs kostiumų operoms „Madame Butterfly“, „Tristanas ir Izolda“, „Susanoo“, „Life“. Beje, būtent knyga apie šį Dalios Ibelhauptaitės itin mėgstamą dizainerį, pasak jos, įkvėpė 2015 metų bohemiečių operos „Trubadūras“ kostiumus. Vienas knygos „Yamamoto and Yohji“ bendraautorių – japonų režisierius Takeshi Kitano. O Y. Yamamoto savo ruožtu sukūrė keturių T. Kitano filmų „Brolis“, „Lėlės“, „Zatoichi“ ir „Takeshis“ kostiumus.

Plačiajai visuomenei dizaineris geriausiai pažįstamas iš 2002 metais prasidėjusio bendradarbiavimo su Adidas. Kaip pasakoja pats Y. Yamamoto, praleidęs du dešimtmečius Paryžiuje, ėmė nebematyti savo kūrinių gatvėse, vien privačiose ir muziejų kolekcijose. Tai suvokęs pasijuto labai blogai, todėl pats kreipėsi į Adidas dėl bendradarbiavimo. Teigiamas atsakymas atskriejo žaibiškai. Tais pačiais metais Y. Yamamoto tapo naujo prekės ženklo Y-3 kūrybos direktoriumi, o kitais pasirodė pirmoji futuristinė sportinių drabužių ir avalynės kolekcija. Itin sėkmingas, visai sportinių drabužių pramonei didžiulę įtaką padaręs Y. Yamamoto ir Adidas bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.

 

Nepaisant Y. Yamamoto populiarumo ir legendinio kūrėjo statuso, dėl neišmintingų valdybos sprendimų 2009 metais jo kompanija buvo atsidūrusi ant bankroto ribos. Dizaineris buvo nusiteikęs viską mesti. Tąkart jį sustabdė antra svarbiausia jo gyvenimo moteris – duktė Limi. Jos ir privataus kapitalo įmonės „Integral Corp“ dėka Y. Yamamoto įmonė buvo reorganizuota ir jau 2010 metais išsivadavo iš skolų bei bankroto grėsmės.

Stiprybės nepasiduoti Yohji suteikė ne tik duktė, bet ir mintys apie savo komandą. Jautėsi jiems įsipareigojęs ir pagalvoja apie juos kiekvienąkart, kai maištinga kūrėjo vaizduotė nuneša kiek per toli. Taip nutinka po mažiau sėkmingų kolekcijų. Nesėkmės, pasak Y. Yamamoto, įkvepia jį eiti toliau, suteikia stiprybės, po jų vaizduotę užplūsta labiausiai neįtikėtini vaizdiniai ir idėjos. Į kuriuos, deja, visa galva panirti negali, nes prisimena žmones, kurie dėl jo aukojasi ir nori, kad jie būtų laimingi. Nepaisant to, tamsos valdovu pravardžiuojamas Y. Yamamoto niekada nėjo su kitais mados autostrada, vien tamsiomis šalutinėmis gatvelėmis: „Ten jaučiuosi saugiai. Jei eičiau kartu, mane turbūt partrenktų.“

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame